Krematoriumas Kėdainiuose yra pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvoje. Jis – Kėdainių pramoniniame parke, kuriame veikia ir laisvoji ekonominė zona. Vieta Kėdainiuose pasirinkta taip pat neatsitiktinai – tai pats Lietuvos vidurys. Beje, nuo Lietuvos geografinio centro iki krematoriumo – tik keletas kilometrų.
Architektai Gintautas Natkevičius ir Adomas Rimšelis, atsižvelgdami į pramonės rajono statinių ir aplinkos specifiką, krematoriumui parinko uždarą formą ir minimalistinę išvaizdą. Pastatas yra vieno aukšto, iš išorės – lygaus betono sienomis, kuriose – skirtingo dydžio nedidelių langų formų angos.
Kiek giliau, prie stiklinio įėjimo – japoniško stiliaus kiemas su viduje pasodinta svyruokline guoba.
Įėjus vidun krematoriumas primena paprastus laidojimo namus, o jo sienas sušildo menininkų parodos. Šiuo metu čia veikia Ramūno Čeponio tapybos darbų paroda. Dar vienas akcentas – menininkės Irenos Žukauskytės kurti vienetiniai juvelyrikos darbai – medalionai. Tiesa, tai ne tiesiog paroda – į juvelyrikos darbus galima įberti labai mažą kiekį pelenų. Tad šie darbai – ir neišsiskyrimo, atminties jausmas.
Iš erdvaus koridoriaus vienos durys veda į poilsio zoną, kur galima išgerti kavos ar arbatos, kitos – į atsisveikinimo sales, kurios čia yra dvi. Iš jų karstas su mirusiojo kūnu keliauja į kitą patalpą – kremavimo.
Tie, kurie nori, gali stebėti ir patį procesą – kaip karstas patenka į kremavimo įrenginį, atsidarius jo vartams. Šis procesas, beje – automatinis. Operatorei tereikia tik paspausti mygtuką.
Dar viena krematoriumo patalpa – nedidelė urnų parduotuvė. Tarp tradicinių urnų yra ir ekologiškų, taip pat urna, iš kurios išauga medis. Tiesa, krematoriumui vadovaujantis B.Vilkelis sako, kad pratiškai tai padaryti – iš urnos išauginti medį – yra sudėtinga. Yra ir mažų urnų. Jos skirtos kūdikiams, negyvagimiams.
„Taip, negyvagimius taip pat tenka kremuoti. Deja, taip būna“, – sako B.Vilkelis. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, nuo 22 nėštumo savaitės gimę kūdikiai gali būti laidojami.
15min GYVENIMO pokalbis su B.Vilkeliu – apie tai, ko eilinis žmogus nežino apie krematoriumo darbą, apie mitus ir klausimus, į kuriuos krematoriumo darbuotojams dažniausiai tenka atsakinėti, taip pat apie tai, kaip laidojami COVID-19 sirgę žmonės.
– Kiek laiko jau veikia krematoriumas Lietuvoje? Kokie buvo pirmieji veiklos metai? Kokios buvo žmonių, ypač vietinių reakcijos?
– Pirmoji kremacija atlikta 2011 metų pabaigoje, tačiau įmonė įkurta dar 2008 metais. Trejus metus užtruko gauti visus leidimus, pastatyti patį krematoriumą, sumontuoti įrangą. Sudėtingas procesas dėl to, kad tai buvo pirmasis krematoriumas Lietuvoje, daug mitų apie tai, įsivaizdavimas, kad skleidžiami kvapai, bus didelė tarša.
Tik pradėjus veiklą, daug kalbant apie tai ir kviečiant žmones dalyvauti procese, jį stebėti, pavyko šį požiūrį pakeisti, nes iš tikro mūsų naudojama įranga dirba itin kokybiškai. Kartais juokaujame, kad valome orą, esantį aplink, kadangi dirbame laisvojoje ekonominėje zonoje, šalia yra įvairių gamyklų.
– Kai bet kurioje gamykloje yra paleidžiamas naujas įrengimas – tai kelia stresą. Ar viskas veiks, ar viskas bus gerai? O čia juk visai kas kita – pradeda veikti krematoriumas.
Ar atsimenate darbuotojų emocijas, nuotaikas pačioje pradžioje? Pagaliau – juk buvo laikas, kai teko kremuoti pirmąjį mirusiojo kūną.
– Nerimo, žinoma, būta. Tačiau pirmąsias kremacijas atlikome stebint įrangos tiekėjams iš Vokietijos, kurie sukaupę ilgametę patirtį. Dėl to buvo ramiau. Nerimo gal daugiau buvo jiems išvykus, nei tai darant pirmą kartą.
Pagrindinis iššūkis visgi buvo populiarinti paslaugą, sklaidyti mitus. Pirmaisiais metais per parą atlikdavome po kelias kremacijas, kartais išvis neturėdavome darbo. Šiandien būna dienų kai kremuojame ir daugiau kaip 30 velionių per parą.
Nuo krematoriumo veiklos pradžios iš viso esame atlikę per 30 tūkst. kremacijų.
– Kur jūs patys – asmeniškai jūs, taip pat ir į darbą priimti žmonės – mokėtės dirbti šį darbą?
– Mokėmės užsienyje, lankėme jau veikiančius krematoriumus Vokietijoje. Pradžioje procesą stebėjome, o paskui ir patys mokėmės, prižiūrimi atlikome kremacijas.
Tiek krematoriumo įkūrėjai, tiek operatoriai, administracijos darbuotojai – visi – praėjo šį procesą, išmoko, ką ir kada reikia daryti. Dėl to ir pradėti dirbti buvo ramiau – visi buvo apmokyti, žinojo, kas ir kaip turi būti daroma. O prireikus galėjo vieni kitiems padėti.
Džiaugiamės, kad pasirinkome tiekėjus, kurie patys valdo nemažai krematoriumų, tad galėjo pasidalinti ne tik techniniais klausimais, tačiau papasakoti ir apie patį darbą, kaip jį organizuoti.
Žinoma, jiems Vokietijoje dirbti lengviau, nes pas juos „skubi“ kremacija yra per savaitę, ten laidotuvės labiau planuojamos, siunčiami kvietimai, susirenka žmonės visiems patogiu metu, savaitgalį. Tad ir kremavimus vykdo jiems patogiu metu.
Karstas nėra būtinas – galima kremuoti kūną apdengus drobe.
Pas mus vis dar yra noras viską atlikti kuo greičiau – vos ne tą pačią dieną, kai žmogus mirė, jį kremuoti ir atsisveikinti, nors pagal įstatymus galime kremuoti tik kitą dieną po mirties.
Be to, ir psichologai sako, kad atsisveikinimas užima laiko. Susigyventi su pasikeitusia situacija užtrunka iki trijų parų, tad visada raginame neskubėti, susiplanuoti visą atsisveikinimą.
– Ar darbas vyksta pamainomis?
– Taip, darbas vyksta pamainomis, dirbame pirmadienį–šeštadienį visą parą, priklausomai nuo užsakymų kiekio. Jei turime mažiau kremacijų, jas, žinoma išsidėliojame dienos metu, kad naktį nereikėtų dirbti. Taip patogiau tiek mums, tiek mūsų partneriams – laidojimo įmonėms. Tačiau galimybės tam yra ir kartais tenka dirbti visą parą. Pats procesas iš techninės pusės gali vykti nepertraukiamai.
Tačiau darbas krematoriume – ne tik kremacija. Didžiausias iššūkis turbūt yra padėti žmonėms ir sunkią akimirką padaryti lengvesne. Mūsų valdomos pagalbos linijos 19211, kuri teikia informaciją visais laidojimo klausimais visoje Lietuvoje šūkis yra „Rekviem – lengvesnė sunki akimirka“.
Tas pats ir Lietuvos krematoriume – pas mus atvyksta žmonės, išgyvendami vieną sunkiausių emocijų savo gyvenime. Turime būti tarsi ramstis, išklausyti, padėti, suteikti paslaugą, o jei reikalinga pagalba patiems žmonėms – ją suteikti arba nukreipti ten, kur jais galėtų pasirūpinti. Turiu omenyje psichologinę pagalbą.
Žmonės, dirbantys šį darbą, taip pat turi suprasti, kokią pareigą mes atliekame. Kunigas, su kuriuo dirbame jau nuo pat įkūrimo, padėjo kuriant pačią paslaugą, kalbant apie dvasinius dalykus.
– Kiek šiuo metu krematoriume dirba žmonių, kokios čia yra darbo vietos?
– Šiuo metu čia dirba 10 žmonių. Tai – trys operatoriai, dirbantys prie kremavimo įrenginių, keturi administracijos darbuotojai, kurie bendrauja tiek su laidojimo įmonėmis, tiek su velionių artimaisiais (organizuoja visą procesą, renka ir ruošia dokumentus) ir keli žmonės – pagalbinis personalas, kurie užtikrina šiuo metu taip akcentuojamą dezinfekciją, švarą, tvarką.
Atliekant tokią paslaugą negalime sau leisti netvarkos, tai būtų nepagarbu.
– Kiek uždirba krematoriumo darbuotojas? Ar yra darbuotojų kaita?
– Vidutinis darbo užmokestis yra gerokai per du tūkstančių eurų, neatskaičius mokesčių. Kadangi paslauga yra jautri, tai ir personalą renkamės profesionalų. Dėl to atlyginimas yra gerokai didesnis, nei Lietuvos vidurkis. Darbuotojų kaita yra labai maža. Nemažai žmonių dirba nuo pat krematoriumo įkūrimo, kiti prisijungė vėliau.
– Kiek laiko trunka pats kremavimo procesas?
– Iki 3 valandų. Jis vyksta trimis etapais – pirmoje kameroje vyksta pagrindinė kremacija, paskui kremuojamas kūnas patenka į mineralizacijos kamerą, kurioje visos organinės medžiagos virsta neorganinėmis. Paskutinėje, trečioje kameroje, pelenai aušinami.
Visos kameros atskirtos persisukančiomis plokštėmis, kurios neleidžia kremuojamiems palaikams susimaišyti tarpusavyje. Tai yra mūsų naudojamos įrangos išskirtinumas, ko negali pasiūlyti kiti krematoriumai – ten viskas dažniausiai vyksta vienoje kameroje, palaikus fiziškai atskiriant į skirtingas kameros puses.
– Ar reikia laukti, norint kremuoti mirusį žmogų?
– Šiemet atliksime per 7 tūkst. kremacijų, tai sudaro beveik 20 proc. visų mirusiųjų. Pirmais veiklos metais šis procentas siekė tik 3,5 proc.
Kadangi kūną kremuoti galima tik kitą dieną po mirties, o žmonės kreipiasi iškart atsitikus nelaimei, dažniausiai papildomai laukti nereikia. Tačiau paklausa nepastovi, banguota, būna, kad turime daugiau užsakymų nei galime atlikti per parą, tuomet prašome palaukti, tačiau tai vienetiniai atvejai.
Visos kameros atskirtos persisukančiomis plokštėmis, kurios neleidžia kremuojamiems palaikams susimaišyti tarpusavyje.
Karantino metu paslaugos paklausa sparčiai išaugo – žmonėms nebeleido organizuoti tradicinių atsisveikinimų, jie buvo priversti rinktis kremaciją ir organizuoti laidotuves jau pasibaigus karantinui. Tačiau visas gyvenimas tuo metu vyko nestandartiškai, tad žmonės priekaištų dėl to neturėjo. Juolab, kad laukti neteko itin ilgai – per 3–4 dienas paslaugą suteikėme visiems besikreipusiems.
Populiarėjant paslaugai, žinoma, užsakymų gauname vis daugiau, į tai reaguojame ir norėdami visiems operatyviai suteikti kokybišką paslaugą planuojame krematoriumo plėtrą – jau kitais metais turėtumėme įsirengti trečią liniją, kuri leis pasiūlyti pagarbaus ritualinio kremavimo paslaugą.
– Kokių klausimų jūs patys sulaukiate dėl kremavimo? Juk daugelis žmonių yra buvę tradicinėse laidotuvėse, tačiau neturi žinių apie kremavimą.
– Vis daugiau žmonių būna susidūrę su kremavimu artimoje aplinkoje, tad klausimų apie patį kremavimą susilaukiame mažiau, dažniau tai būna organizaciniai klausimai: kur kreiptis, kokius dokumentus turėti ir panašiai.
Tačiau, taip, vis dar pasitaiko klausimų ir dėl kremavimo. Žmonės klausia, ar kremuojami pelenai nesusimaišo su kitais, ar tai yra krikščioniška, ar būtinas karstas, ar tai ekologiška?
Atsakant į šiuos klausimus, galėčiau darkart patvirtinti, kad palaikai nesusimaišo dėl anksčiau aprašyto proceso ir mūsų naudojamos įrangos, bažnyčia neprieštarauja kremavimui, karstas nėra būtinas – galima kremuoti kūną apdengus drobe.
Kalbant apie ekologiją – tai yra žymiai ekologiškesnis būdas, nes laidojant kūną su karstu yra stipriai teršiama žemė tiek dėl karsto gamybai naudojamų medžiagų, tiek dėl kūnui yrant į dirvą patenkančių cheminių medžiagų ir junginių.
– Ne vienam kyla klausimas: ar galima urną su pelenais laikyti namuose? O ar galima pelenus išberti? Taip, kaip rodo filmuose.
– Mano asmenine nuomone, čia yra šiokia tokia įstatyminė netvarka, reikalaujanti peržiūros, liberalesnio požiūrio. Pradedant nuo to, kad po mirties praktiškai niekas nebėra centralizuotai dokumentuojama – ar buvo kremuotas, jei taip, tai kur? Ar kūnas/urna palaidotas, jei taip, tai kur?
Šią informaciją galite rasti tik kapinėse apie tose konkrečiose kapinėse palaidotus asmenis. Dabar dalis kapinių yra skaitmenizuojama, tačiau tai yra atskirų savivaldybių iniciatyva, o ne centralizuotas informacijos valdymas.
Pagal įstatymą urną su pelenais galima laidoti kapinėse, talpinti į kolumbariumą, išbarstyti pelenų barstymo laukuose arba laikinai laikyti namuose. Termino „laikinai“ niekas neapibrėžia, o pelenų barstymo laukas šiandien yra vienas – Vilniuje, Liepynės kapinėse. Bet ši vieta taip pat kelia klausimų tiek dėl savo vaizdo, tiek dėl paprastų ūkinių klausimų. Pavyzdžiui, kaip ten pjauti žolę ir panašiai.
Užsienyje yra tekę matyti pavyzdžių, kai kapinės paverstos parkais, vietoj antkapių auga medžiai, prie kurių tik mažytė lentelė su informacija, iš kieno pelenų šis medis išaugintas.
Kitur natūrali praktika pelenus išbarstyti gamtoje, paleisti į jūrą. Tam yra sukurtos net specialios urnos, pagamintos iš druskos, kurios vandenyje ištirpsta. Tačiau Lietuvoje tai yra draudžiama – galime arba laidoti, arba laikinai laikyti namuose.
Užsienyje yra tekę matyti pavyzdžių, kai kapinės paverstos parkais.
– Vidutinis žmogaus ūgis yra apie 1,70–1,75 m. Kitaip tariant, nesame mažiausi šios žemės sutvėrimai. O kiek mūsų lieka po visko?
– Po visko pelenai yra supilami į 3,9 litro ekologišką suyrančią arba nerūdijančio plieno kapsulę, jei planuojama talpinti į urną.
Stambesniems kūnams turime didesnes – 4,2 litro kapsules – į tokį tūrį telpa net itin stambių velionių palaikai. Prisiminkime, kad didžiąją dalį žmogaus kūno sudaro vanduo, o likusios medžiagos po kremavimo neužima daugiau nei 4 litrų.
– Jūsų tinklapyje rašoma: jeigu pasirinktoje dekoratyvinėje urnoje standartinė metalinė kapsulė netelpa, kremuoti mirusiojo palaikai į urną supilami rankiniu būdu. O kaip jie pilami įprastai? Be to, ar žmonės pageidauja dalelę pelenų turėti, sakykime, medalione?
– Nerankiniu būdu jie sukrenta į minėtas kapsules, tačiau ne visos urnos yra pritaikytos, ypač gamintos ne Europoje. Arba vienetinės, išsiskiriančios savo forma, meniškos.
Didžioji dalis pelenų yra suberiama į urną, tačiau jei žmogus pageidauja, dalį jų galime įpilti į specialiai tam skirtus medalionus ar kitur, kur žmogus pageidauja. Kai kurie artimieji nori dalelę kremuotų palaikų turėti su savimi, nešiotis.
Užsienyje iš pelenų yra net gaminami papuošalai, tačiau Lietuvoje tai kol kas nėra populiaru, nors tokią paslaugą suteikti galime ir mes, bendradarbiaudami su užsienyje tuo užsiimančiomis įmonėmis.
– Asmeniškai man laidoti artimą žmogų teko jau senokai, ir tai buvo tradicinės laidotuvės. Tu tarsi viską žinai: žinai, kad bus nešamas karstas, kad bus kasama duobė, į kurią bus įleidžiamas karstas. Šiuo atveju, tiesą sakant, man turbūt būtų sunku emociškai suprasti, kad štai taip – žmogaus kūno tiesiog nebėra. Liko tik pelenai. Tarsi tokia – kitokia – gyvenimo ir mirties, būties ir nebūties riba. Kaip jaučiasi žmonės, pasiimdami urną?
– Taip, fiziškai yra didelis skirtumas. Paėmę į rankas urną artimieji neretai vis dar negali patikėti, kad iš velionio liko tik tiek, jog viskas telpa į rankas. Tačiau žmogus yra likęs tik mintyse, prisiminimuose, čia jau yra jo kūnas – vienoje ar kitoje formoje.
Rankose laikant urną ryšys gali būti dar artimesnis, nes jis čia rankose, o ne kažkur karste, kažkieno nešamas. Ir atsisveikinimą galima organizuoti jau bet kur, nebūtinai laidojimo namuose, o namų aplinkoje ar kur kitur, kur galbūt laiką leisti mėgdavo pats mirusysis.
– Neturint galimybių atsisveikinti su velioniu, galima pasinaudoti virtualia atsisveikinimo paslauga. Artimiesiems suteikiami individualūs prisijungimai internetu stebėti mirusiojo palydėjimą iki kremavimo įrenginio ir karsto įkėlimą į jį. Taip pat yra galimybė gauti mirusiojo palydėjimo ir įkėlimo į kremavimo įrenginį vaizdo įrašą skaitmeninėje laikmenoje. Ar dažnai žmonės taip atsisveikina su artimuoju, ar tai paslauga, kuri labiau užsakoma tada, kai artimieji negali grįžti iš užsienio?
Pamenu, seniau per laidotuves būdavo populiaru fotografuotis prie karsto, ir mano kartos žmonės ar vyresni senuose fotografijų albumuose tikrai rastų tokių nuotraukų. Tiesą sakant, nežinau, ar dažnai paskui jas žiūrime... Kažkaip atsiminiau tuos albumus perskaičiusi apie jūsų siūlomą mirusio palydėjimo vaizdo įrašą. Asociacija – panaši, tačiau turbūt vizualiai tai visiškai skirtingi dalykai?
– Taip, tokia galimybė yra, tačiau paskirtis, skirtingai nuo fotografijų, yra labiau ją stebėti tuo metu, o ne laikyti prisiminimams. Šia paslauga žmonės naudojasi, kai negali atvykti, kai nori tam tikro garanto dėl paslaugos kokybė. Tačiau tai yra vienetiniai prašymai.
– Velionio palydėjimas iki kremavimo įrenginio. Tai dar viena jūsų siūloma paslauga. Ar naudojasi žmonės ja?
– Standartiškai visiems artimiesiems siūlome atvykti į krematoriumą, atsisveikinti su artimuoju prieš kremaciją, o jei yra noras, palydėti, kai velionis yra įkeliamas į kremavimo įrenginį.
Ne visi šia paslauga naudojasi, kitiems tai yra emociškai per sunkus momentas. Tačiau kiti kaip tik nori palydėti iki pat pabaigos. Į krematoriumą atvyksta kas dešimto velionio artimieji, iki įrenginio jį lydi, sakyčiau, pusė jų.
Šiuo metu dėl koronaviruso situacijos prašome artimųjų atsisveikinti su velioniu savo mieste, laidojimo namų salėje, tokiu būdu saugant savo ir kitų žmonių sveikatą.
– Kaip darbą pakeitė koronaviruso situacija? Matyt, teko kremuoti ir mirusius nuo šios ligos?
– Taip, teko. Iš pradžių teko patiems gilintis į tarptautines praktikas, kaip buvo kremuojami, laidojami palaikai mirusių nuo kitų virusų, pavyzdžiui, nuo SARS. Labai aiškių rekomendacijų, ypač pačioje pradžioje, nebuvo.
Iš karto buvo sunku gauti ir apsaugos priemonių – jų nebuvo visoje Lietuvoje. Tada akcentavome, kad esame antri, kurie turi tiesioginį kontaktą su COVID. Tiesioginį kontaktą turi gydymo įstaigos, o po jų – mes.
Mirusio nuo COVID-19 palaikai iš karto kremuojami.
Pats kremavimo procesas – saugus, pasitvirtinome tvarką, kaip dirbsime. Vienas iš pavyzdžių: tiesiogiai iš kūną atvežusio laidojimo paslaugas teikiančio automobilio karstas keliamas prie kremavimo įrenginio. Mirusio nuo COVID-19 palaikai iš karto kremuojami. Atsisveikinimą visada galima padaryti po kremacijos.
– Krematoriume vyksta ir ekskursijos. Kas pas jus atvažiuoja, kiek laiko jos trunka, ką per jas pasakojate?
– Kaip nebūtų keista, važiuoja labai skirtingi žmonės, vedami skirtingų poreikių. Būna moksleiviai, įvairūs klubai, įmonės. Taip pat susilaukiame vyresnių žmonių vizitų – tenka sklaidyti mitus apie tai, kas yra kremacija, kad pas mus viskas šviesu, pagarbu, šiuolaikiška.
Dažnas, apsilankęs krematoriume pakeičia požiūrį į kremaciją ar net pačią mirtį – viskas atrodo natūraliau ir šviesiau, nei įsivaizdavo. Dėl to mes ir kviečiame žmones nebijoti, apsilankyti, esame net pelnę lankytinos vietos ženklą.
– Apskritai, jūsų nuomone, kaip keičiasi Lietuvoje laidojimo tradicijos? Dirbate jau ne vienerius metus, tad kaip keičiasi žmonių požiūris į kremavimą?
– Lietuvoje žmonės į kremavimą žiūri vis palankiau. Tai aiškėja iš apklausų, kurias vykdome kas kelerius metus. Tikiu, kad netrukus būtent kremavimas taps tradiciniu atsisveikinimo būdu, nes jau dabar absoliuti dauguma respondentų pritaria kremacijai.
