„Nuo pat vaikystės norėjau padėti moterims tapti gražiomis, dovanoti joms teigiamas emocijas, – pasakoja mergina. – Pasirinkau higieninės ir dekoratyvinės kosmetologijos studijas Sveikatos priežiūros fakultete ir niekada to nesigailėjau.“
Mergina prisipažįsta kurį laiką galvojusi studijuoti mediciną, tačiau suprato, kad yra labai jautri ir jai būtų sunku kasdien matyti žmonių skausmą ir kančias.
Darbas grožio klinikoje
Jau antrame studijų kurse Kristina buvo pakviesta dirbti į prestižinę grožio kliniką Vilniuje. Jai tai buvo didelė garbė, nes rimtos darbinės patirties mergina dar neturėjo.
„Stengiausi kiek galėjau, – prisimena Kristina. – Ir man sekėsi, nes iš prigimties esu kruopšti, o tai kosmetologijoje yra labai svarbu.“ Nors darbas grožio klinikoje reikalavo išties nemažai pastangų, meilė grožiui ir klientų dėkingumas viską atpirkdavo.
Asmeniniame gyvenime Kristinai taip pat viskas klostėsi gerai – mergina ištekėjo už mylimo vaikino, susilaukė vaikučių.
Mamos liga
Tuo metu Kristinos šeimą pasiekė nemaloni žinia – gydytojai jos mamai rado cistą kiaušidėse, nors tyrimai lyg ir rodė, kad ji yra nepiktybinė.
Mamai buvo paskirta eilinė operacija cistai pašalinti, kuri turėjo būti greita ir nesukelti jokių problemų. „Tačiau viskas atsitiko visiškai kitaip, negu mes galvojome, – prisimena mergina. – Laukėme operacijos pabaigos ligoninės koridoriuje ir nesupratome kas vyksta. Praėjo viena, po to antra valanda, tačiau operacija vis nesibaigė... Nežinojome jau ką ir galvoti.“
Pasibaigus operacijai Kristina ir jos seserys susitiko su gydytojais ir buvo šokiruotos to, ką išgirdo. „Gydytojai mums pasakė, kad prasidėjus operacijai jie iškart pamatė, kad tai yra piktybinis auglys, – pasakoja mergina. – Todėl jie neapsiribojo vien tik jo pašalinimu, o išoperavo viską, kas buvo būtina.“
Dukterims buvo nepaprastai sunku po operacijos eiti pas mamą ir pasakyti kas įvyko. „Mes visos verkėme, pasikeisdamos ėjome pas mamą į palatą, stengėmės neparodyti jaudulio, – prisimena Kristina. – Mama nujautė, kad problema yra sunkesnė, negu atrodė, tačiau vėžio diagnozė jai buvo tikrai netikėta.“
Vėžys pasirodė besantis labai agresyvus, todėl gydytojai iškart skyrė chemoterapijos kursą. Chemoterapija atėmė nepaprastai daug mamos jėgų, tačiau padėjo. Penkeriems metams baisi liga buvo apraminta ir artimieji jau galvojo, kad mamos kančios pasibaigė.
Ligos atsinaujinimas
„Tačiau mūsų viltys buvo per ankstyvos, – prisimena mergina. – Mamai prasidėjo stiprūs žarnyno skausmai, užkilo temperatūra, keletą kartų kvietėme greitąją pagalbą.“
Paguldžius mamą į ligoninę paaiškėjo, kad vėžys progresuoja. Ją vėl operavo, vėl skyrė chemoterapijos kursą. „Po kiekvieno chemoterapijos seanso mamai atsigauti buvo vis sunkiau, – prisimena mergina. – Galiausiai atėjo toks momentas, kai aukšta temperatūra jai laikėsi visą laiką, pastoviai kankino stiprus kosulys ir skausmai.“
Galiausiai mergina mamai paprašė šeimos gydytojo siuntimo į klinikas, kad ten galėtų gauti kvalifikuotą pagalbą ir gydymą.
Nenorėjo priimti į ligoninę
„Klinikose mane ištiko šokas, nes mamos ten nenorėjo net priimti, – prisimena Kristina. – Išlaukėme net 12 valandų, kol pagaliau ją paguldė...“ Per tas 12 valandų jos mamą apžiūrėjo įvairūs gydytojai, jai buvo atlikta echoskopija ir kiti tyrimai.
„Gydytojų ten sutikau įvairių – malonių, ir abejingų, – prisimena mergina. – Labiausiai įsiminė vienas, kuris rėžė tiesiai :„Važiuokite namo, aš jos neguldysiu, niekuo negaliu jai padėti. Prisimenu tada labai verkiau ir maldavau, kad neišsiųstų mamos namo, kad padėtų...“ Pagaliau mamą vis dėlto priėmė.
Medikai nustatė sutrikusią inkstų veiklą, todėl atliko stentavimą, tikėdamiesi, kad ši operacija pagerins inkstų veiklą. Tačiau nepaisant lūkesčių, mamai vis dėlto prireikė inkstų dializės, kuri jai buvo gyvybiškai svarbi.
Grįžimas namo
Klinikose Kristinos mama praleido 3 mėnesius, po to ją išrašė į namus. Be jokių patarimų ir pagalbos. Gydytojas tiesiog padavė atlikto gydymo ir tyrimų dokumentus ir nukreipė į slaugos ligoninę.
Tačiau mama į slaugos ligoninę nenorėjo, prašė nuvežti ją į namus, kad galėtų būti su dukterimi. „Atsivežėme mamą į namus su pragulomis, neįgaliojo vežimėlyje, – prisimena Kristina. – Jautėmės paliktos ir visiškai vienos...“
Mergina tikrai visiškai nežinojo, ką toliau daryti. Kaip tas mamos žaizdas gydyti? Ką daryti, jeigu vemia ir nieko negali valgyti?
„Stovėjome ir žiūrėjome į tą sergantį mylimą žmogų ir tiesiog nežinojome nuo ko pradėti,“ – prisimena mergina. Mama buvo labai suliesėjusi, belikę vieni kaulai.
Nepaisant to, jai paskirtus stiprius vaistus moteris turėjo gerti ir toliau. „Vežiodavome mamą į dializę Antakalnyje pačios, pasikeisdamos, – prisimena mergina. – Derinomės tuos važiavimus su seserimis, tėčiu. Po dializės mama grįždavo labai išsekusi. Jai būdavo dar blogiau...“
Paliatyvioji slauga
„Sugrįžus mamai iš ligoninės kurį laiką dar bandėme ją prižiūrėti patys, – prisimena mergina. – Tačiau namuose buvo du maži vaikai, o taip pat ir darbas.“
Vienu momentu Kristina suprato, kad jau daugiau nebegali... Tiesiog nebežino ką daryti, kaip viską suspėti... Tokiais momentais ji tiesiog verkdavo, nes jėgų jau nebeturėjo. Tą didžiausio beviltiškumo valandą jauna moteris išgirdo patarimą, kuris viską pakeitė.
„O kodėl tu neskambini į hospisą? – paklausė jos pažįstama. – Ten visa gydytojų komanda dirba, atvažiuos, apžiūrės, patars, suleis mamai reikalingų vaistų.
Merginos pažįstamai jau teko lankytis Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise, ten buvo slaugomi abu jos seneliai.
Pasak Kristinos, ji įsikabino į tą patarimą, kaip skęstantis į šiaudą ir tuoj pat paskambino šeimos gydytojai. Ši nedelsiant išrašė mamai siuntimą į hospisą.
Hospisas
„Gydytoja man išrašė siuntimą keletą minučių iki keturių, – prisimena mergina. – Ir aš nelaukdama nei minutės tuoj pat paskambinau į hospisą ir pasakiau, kad mums reikalinga pagalba.“
Hospisas sureagavo nedelsiant. Jau kitą rytą pas mamą į namus atvyko hospiso medikų brigada. „Aš tiesiog negalėjau tuo patikėti, – pasakoja Kristina. – Tas hospiso medikų bendravimas, ta šiluma, tas žmogiškumas, ta meilė, kurie ją atnešė į namus...“
Pasak merginos ji tiesiog stovėjo ir verkė iš laimės... Tada mama nusišypsojo pirmą kartą, nors ir taip kentėjo iš skausmo. Hospiso gydytojai paskyrė vaistus, paaiškino kokiomis dozėmis juos reikia vartoti, davė daugybę naudingų patarimų.
„Pradėjus vartoti hospiso gydytojų paskirtus vaistus ir gydomuosius pleistrus, mamos žaizdos sugijo, – pasakoja mergina – Nors mamos būklė ir buvo sunki, tačiau būdavo ir pagerėjimų, kai atrodė, kad jau sulauksime pavasario ir galėsime su vežimėliu eiti į lauką pasivaikščioti...“
Pasak merginos, nuo to laiko hospiso darbuotojai jai tapo kaip šeima. „Daugiausiai man teko bendrauti su hospiso slaugytoja Rita, – susijaudinusi prisimena Kristina. – Ji visada atsiliepdavo į mano skambučius, dažnai skambindavo pati, pasiteiraudavo apie mamos sveikatą, apie vaistų poveikį, duodavo daug naudingų patarimų. Visą gyvenimą būsiu jai už tai dėkinga...“
Dovana būti kartu
„Mamos liga labai pakeitė mano gyvenimą, – dalijasi mintimis Kristina. – Neretai užduodavau sau klausimą, kodėl toks sunkus patyrimas teko būtent man, jauniausiai dukteriai?“
Pasak jaunos moters, ji suprato, kad tokios patirtys ir išbandymai jai buvo duoti ne veltui. Mamos slaugymas labai suartino ją su mama, ir pakeitė jas abi.
„Visą gyvenimą mama man ir mano seserims buvo labai reikli ir netgi griežta, – prisimena Kristina. – Ji retai parodydavo mums švelnumą ir meilę, auklėjo mus darbščiomis ir pareigingomis.“
Liga leido merginai pažinti savo mamą iš visai kitos pusės. „Būdama šalia mamos sunkiausiu jos gyvenimo metu, gavau iš jos nuostabią meilę ir švelnumą, kurių negavau vaikystėje, – pasakoja Kristina. – Tai buvo tikra artimų žmonių sielų bendrystė, kuri mums abiem buvo tokia svarbi.“
Mergina yra labai dėkinga likimui, kad prasidėjus Covid-19 pandemijai, jie paskutinę dieną suspėjo paimti mamą iš jau užsidarančios karantinui ligoninės ir ją slaugyti namuose.
Pasak Kristinos, mamos slaugymas ir buvimas šalia jos sunkios ligos metu labai ją pakeitė.
„Aš tapau kitokia, – pasakoja mergina. – Pamačius tas kančias, man dabar labai norisi padėti sergantiems, galėčiau juos slaugyti, padėti. Tikrai nebūtų baisu ar nemalonu. Po viso to, ką aš patyriau, aš tikrai jau nieko nebijau...“
Kristina taip pat labai norėjo kažkuo atsidėkoti ir hospisui, kuris taip jai padėjo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Mergina norėjo, kad jos dovana hospisui būtų ypatinga.
Ikonų tapyba Kristinos gyvenime
„Domėtis tapyba pradėjau seniai, dar mokykloje su dailės mokytoja išbandėme daug įvairių tapybos technikų, – pasakoja Kristina. – Visada man buvo svarbi dvasinė tematika, todėl kai buvo galimybė pasirinkti – piešiau angeliukus, prakartėles... Kalbėdama su viena pažįstama, sužinojau apie ikonografijos užsiėmimus pranciškonų vienuolyne.“
Merginai pavyko patekti į šiuos užsiėmimus. Pasak Kristinos, juose susirenka ne tiek žmonės, turintys meninių gabumų, bet visų pirma žmonės ieškantys Dievo.
„Tapydama ikoną jausdavau neapsakomą palaimą, – dalijasi mintimis mergina. – Tai mane dvasiškai labai sustiprindavo, nutolindavo išgyvenimus ir kančias, atsirasdavo naujų jėgų ir įkvėpimo...“
Po mamos mirties mergina pajuto didelį troškimą vėl sugrįžti prie ikonų tapymo. Tuo metu ikonografijos grupė kaip tik pradėjo darbą prie Šventos Trejybės ikonos, kuri yra labai sudėtinga.
Ši ikona priminė merginai sunkius išgyvenimus, kuriuos ji patyrė išlydėdama mamą... Kartu tai merginai buvo tarsi Dievo patvirtinimas, kad ji eina teisingu keliu.
„Praleidau prie šios ikonos daugybę valandų, – prisimena Kristina. – Tai labai kruopštus, labai lėtas darbas, tačiau iš visos širdies norėjau jį atlikti.“
Merginos vyras ją išleisdavo į užsiėmimus, pats likdamas su vaikais, o ji važiuodavo ten ir dirbdavo iki pat centro darbo pabaigos.
„Pabaigusi ikoną padovanojau ją hospisui, – pasakoja Kristina. – Buvo labai iškilmingos šv. Mišios, kurių metu ji buvo pašventinta. Viskas buvo tiesiog dieviškai nuostabu... Iki šiol dažnai pagalvoju apie hospisą, prisimenu tuos nuostabius žmones, kurie mums padėjo.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Kristinos mamą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą. Padėkite sunkiai sergantiems, skirkite savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
