Tai buvo 2003-ieji – Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, o britai taip lengvai kaip dabar emigrantų neįsileisdavo. Porai teko apsimesti, kad į Londoną vyksta švęsti 10 metų vestuvių jubiliejaus.
Ne veltui sakoma – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, planus pakoreguoja pats gyvenimas. Pora neslepia, kad pradžia buvo siaubinga, tačiau šiandien jie turi viską, apie ką svajojo: verslą, kurio tinklas išplitęs po visą šalį ir toli už jos ribų, namą toli nuo miestų šurmulio, bet šalia gamtos, kurio teko ieškoti apie penkerius metus – kad būtų kuo panašesnis į esančius Lietuvoje, turėtų savo kiemą.
Kaip ir dažna lietuvė, Kristina, stebindama vietos gyventojus, kieme turi savo daržą – daržoves šeimos stalui užsiaugina pati. Savaitgaliais abu su vyru dažnai sėda ant motociklo ir važiuoja, kur akys mato. Svonsio (Swansea) miesto apylinkės Velso regione, kur jie gyvena, pasižymi ypatingo grožio kalnuotu kraštovaizdžiu, kuriame slepiasi daug gamtos stebuklų.
Kadangi vyrui dėl darbo tenka keliauti ir į egzotiškas Rytų šalis, šiandien jau gali sau leisti kartu keliauti ir Kristina, taigi daug metų labai sunkiai kūrę savo gerovę, šiandien jie jau gali atsikvėpti. Paklausti, ar nesvarsto grįžt į Lietuvą, tikina, kad šis klausimas atviras, nors ir labai sudėtingas.
Kita vertus, jie susikūrė savo mažą Lietuvą čia, Velse, kur jaučiasi kaip namie. Pašnekovai apgailestauja, kad neseniai vykęs referendumas nesuteikė emigrantams galimybės turėti dvigubos pilietybės, tačiau nė ne svarsto atsisakyti lietuviškos. Atsakymas į šį klausimą vienareikšmis – niekada! Ir prisipažįsta – šiandien iš Lietuvos jau neišvažiuotų.
– Papasakokite, nuo ko pradėjote atvykę į Londoną?
Kristina: Iš pradžių nebuvo labai linksma. Kalbos nemokame, Londonas didžiulis, nežinai, į kurią pusę pasukti. Aš pirmą darbą radau maždaug po mėnesio – žaisliukų fabrike klijuodavome etiketes.
Jonas: Aš bandžiau darbintis į apdailos darbus statybose, bet pasirodė, kad tų darbų gerai neišmanau, tekdavo susidurti su dar nematytais įrankiais. Lietuvoje užsiėmiau automobilių verslu, kitokios darbo patirties neturėjau. Todėl dažnai tekdavo su darbais atsisveikinti. Būdavo, viename darbe išbūni iki pietų, kitame, jei pasiseka, tris dienas ir t. t.
Kristina: Su baime laukdavau vyro skambučio, nes tai reikšdavo, kad jis neteko darbo. Pasižiūriu į laikrodį – jau vidurdienis, jis dar neskambina, vadinasi, dar neišmetė. O jei skambutis – taip ir perveria širdį. Gyvenome apsupti nuolatinio streso. Atsimenu, vieną dieną einu iš darbo ir matau tolumoje prie namų ant šaligatvio krašto sėdintį vyrą. Vaizdas nieko gera nežada. Prieinu, o jis sako: „Viskas, daugiau taip nebegaliu. Arba turime ką nors daryti kitaip, arba grįžkime į Lietuvą.“
Jonas: Tą dieną teko dirbti pagalbiniu darbininku ir nešioti gipso kartono lakštus, kurie labai sunkūs. Taigi ne kojos mane, bet aš kojas parnešiau. O pinigai už tokį darbą – labai maži. Tai man buvo paskutinis lašas. Mes išvažiavome iš Lietuvos ieškoti geresnio gyvenimo, bet Lietuvoje tikrai gyvenome geriau ir taip sunkiai nedirbome.
Prieinu, o jis sako: „Viskas, daugiau taip nebegaliu. Arba turime ką nors daryti kitaip, arba grįžkime į Lietuvą.“
– Tačiau sugrįžti nenusprendėte?
Jonas: Galiausiai mums su pusbroliu pavyko įsidarbinti įmonėje, kuri užsiėmė parduotuvių įrengimu. Pati įmonė buvo iš Svonsio, bet mus pasamdė darbui Londone. Tai buvo pirmas kolektyvas, kuris mane šiltai priėmė, todėl net naktimis galvodavau apie darbą – kaip jame išlikti.
Brigadininkas, su kuriuo draugiškus santykius palaikome iki šiol, matė, kad mes neturime daug darbo patirties, bet buvome labai darbštūs, nesikratėme jokių darbų, dirbdavome neskaičiuodami valandų, be poilsio dienų, neburbėdami kelionei į vieną pusę sugaišdavome pusantros valandos.
Viskas buvo dėl vieno tikslo – užsidirbti pinigų butui Lietuvoje. Su ta mintimi ir važiavome, tačiau šiandien jau nebežinome, ar grįšime. Aišku, niekada nesakyk „ne“. Norėtųsi senatvėje, kai jau nebedirbsime, ramiai gyventi Lietuvoje. Bet kai čia prabėgo pusė gyvenimo, čia išaugo vaikai, sudėtinga priimti tokį sprendimą.
Kristina: Vieną kartą jau teko išsiskirti su šeima. Nesijaučiau gerai, kad palikome tėvus, o dabar vėl šeima skiltų – reikėtų palikti vaikus, nes jie jau turi savo gyvenimą čia.
– Kodėl išvykote iš Londono ir kaip atsidūrėte Velse?
Jonas: Įmonė, kurioje dirbau, pasikvietė mus į Svonsyje vykusį kalėdinį firmos vakarėlį. Viešbutis buvo gražioje vietoje, prie jūros. Su Kristina sėdėjome žiūrėdami pro langą, buvo labai gera ir ramu...
Kristina: Pasvajojau garsiai – kaip norėtųsi čia gyventi. Tuo metu nei minčių, nei planų persikraustyti nebuvo, bet po metų atsidūrėme čia. Įmonės atstovas pasiūlė vyrui persikelti į Svonsį – esą ko mes taip vargstame tame Londone, kur pragyvenimas brangus, o į objektus vis tiek reikia važinėti po visą Didžiąją Britaniją.
Vyras taip ir nusprendė, nors aš pati tuo metu turėjau labai gerą darbą – siuvau dizaineriams drabužius, jaučiausi tarsi ant sparnų. Bet Jonas paskambino ir sako: „Pasakyk darbdaviui, kad išeini.“ Tuo metu man buvo šokas, nes jau atrodė, kad visai neblogai įsikūrėme, o dabar teks vėl leistis į nežinomybę.
Taigi atvažiavome dvi šeimos – mes ir vyro porininkas. Iš pradžių buvo liūdna – lietuvių čia daug nebuvo, mes nieko nepažinojome. Po kurio laiko mus pradėjo lankyti draugai iš Londono. Visiems čia taip patikdavo, kad vieni paskui kitus persikraustė, paskui – jų draugai ir giminės. Ir mūsų, lietuvių, čia pasidarė tiek daug, kad ėmėme juokais vadintis parapija.
Anksčiau dar visi tilpdavome į vieną kambarį, dabar jau niekaip, nes užaugę vaikai turi antras puses, yra jau ir anūkų. Dažnai sakoma, kad reikia bijoti lietuvio svetur, bet visi mūsų bičiuliai – šilti ir geri žmonės. Vyrai dažniausiai dirba statybose, daro staliaus darbus, moterys – kas atlieka grožio procedūras, kas dirba su menais, kas siuva ir pan.
– Kaip čia jaučiatės?
Jonas: Kai atvykome čia, pasijutome kaip Lietuvoje. Čia laisvas gyvenimas – namas, savas kiemas, kaimynai labinasi, pasikalba. Londone net kaktomis susidaužęs su kitu žmogumi vienas į kitą akių nepakelsi, tik „atsiprašau“ pasakysi.
Kristina: Manau, kad po Londono čia labiausiai žavi gamta ir erdvė. Tai labai gražus regionas, kuriame gyvena labai šilti žmonės, jie visada padės ištikus bėdai. O kai aplinkui pradėjo kurtis mūsų draugai, visai pasijutome kaip Lietuvoje.
Mokykloje, kur vaikus moko sąžiningumo, nuoširdumo, dėkingumo, skatina kasdien padėkoti už praėjusią dieną.
Labai džiaugėmės, kad vaikai čia susidūrė su kita kultūra nei Londone. Man labai patiko auklėjimas mokykloje, kur vaikus moko sąžiningumo, nuoširdumo, dėkingumo – pavyzdžiui, skatina kasdien padėkoti už praėjusią dieną. Jie iš mokyklos pasisėmė ramybės ir pozityvumo, kurios ir mus pamokydavo. Man vis atrodydavo, kad jie per mažai spaudžiami mokytis, bet jie gavo kitokių įgūdžių – mažiau patiria streso, kitaip mąsto.
Jonas: Žmonės čia iš tiesų gyvena be streso. Jeigu juos kas nors spaudžia, jie neįsitempia ir sako: „Rytoj.“ Mes, lietuviai, visai kitokie: koks dar rytoj, jau turėjau padaryti vakar. Užtat jie linksmi, tau šypsosi, su tavimi labinasi.
– Kaip vis dėlto atsitiko, kad atvažiavę laikinai įleidote šaknis?
Jonas: Maždaug po metų parduotuvių įrengimo įmonėje pasidarėme geri specialistai. Atsirado įdirbis, kontaktai, po kurio laiko jau pats pradėjau dirbti brigadininku. 2008 m. vienas užsakovas paragino įkurti savo firmą ir pradėti dirbti sau. Buvo baisu apie tai galvoti, jau beldėsi finansinė krizė. Vis dėlto tai buvo naujas žingsnis ir mes surizikavome. Visada svajojome turėti savo verslą ir praėjus 4,5 metų nuo mūsų atvykimo į Didžiąją Britaniją ši svajonė tapo reali.
Kristina: Aš pradėjau tvarkyti įmonės finansus. Iki tol su finansais neturėjau nieko bendra, bet man buvo be galo įdomu.
Kristina siūdavo, aš jai padėdavau kirpti. Kokius užsakymus gaudavome, tai ir darydavome.
Jonas: Nebuvo jai lengva. Dieną dirbdavo siuvykloje, nors ir ne daug valandų, grįžusi tvarkydavo buhalteriją, o dar vaikai, maisto gaminimas. Pradėjau raginti ją mesti darbą siuvykloje, bet ji nenorėjo būti tik buhalterė, todėl 2013 m. nusprendėme atsidaryti nedidelę savo siuvyklą. Grandiozinių planų nekūrėme. Kristina siūdavo, aš jai padėdavau kirpti. Kokius užsakymus gaudavome, tai ir darydavome.
Taisyti karavanų prieangio palapines – nuo dėvėjimosi ar užtrauktukas būdavo sugedęs, ar skylės atsiradusios. Žmonės labai džiaugėsi – esą kur buvome tiek metų, nes Didžiojoje Britanijoje praktiškai to niekas nedaro. Tai nėra lengvas darbas – daug audinio, jis labai sunkus, reikia didelės teritorijos jam patiesti. Tuo metu pats jau nevažinėjau po statybas, turėjau savo meistrus, tad galėjau padėti Kristinai.
– Kaip verslas atrodo dabar?
Jonas: Vis dar turime statybas, bet patys jau dirbame biure. Statybų objektuose yra prižiūrėtojai, viskas sustyguota, todėl man važinėti nebereikia. Kristinai gal sudėtingiau – ji vis nori būti vietoje. Tačiau aš ją raginu taip pat pasitikėti savo darbuotojais.
Kristina: Abiejų įmonių finansai – ant mano pečių, o jeigu reikia kokio nors patarimo ar pagalbos siuvykloje, tuoj pat Jonas atskuba. Taigi tarsi tai ir atskiri verslai, bet tuo pačiu viskas pas mus bendra. Mes visą gyvenimą esame kartu, septynias dienas per savaitę, 24 valandas per parą ir taip 26 metus. Tiesa, kai pradėjome kartu dirbti viename biure, iš pradžių nerimavau, kaip mums seksis, bet labai greitai apsipratome, net ir nepajutome didelės trinties. Ir kuo toliau, tuo mums kartu smagiau.
Jonas: Statybos nėra lengvas verslas ir atsipalaiduoti niekada negali. Kadangi statybos vyksta be poilsio dienų, tenka atsakinėti į skambučius ir savaitgaliais, ir vakarais, visada turiu būti pasiekiamas, jeigu iškils kokia nors problema, kurią reikia spręsti, derinti su užsakovu. O jų nuolat iškyla.
Pastaruoju metu konstruojame vidines patalpas gamykloms ir fabrikams. Paprastai tai – didžiosios tarptautinės bendrovės, statančios milžiniškus pastatus ir juose vienu metu dirba daug tokių įmonių kaip mūsų. Tenka dirbti ir kitose šalyse.
Buvome Indijoje, Dubajuje, Kuveite, Katare, Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Airijoje. O Didžiojoje Britanijoje turbūt nėra nė vieno miesto ar didesnio miestelio, kuriame nebūtume dirbę. Septynerius metus dirbome su viešbučiais – per metus įrengdavome apie 2,5 tūkst. kambarių. Šiame versle vienoje vietoje nepasėdėsi ir turi imti kontraktus, kuriuos gauni, nes antrą kartą nepasiūlys.
Jaučiame atsakomybę už savo žmones. Kaip jiems pasakysi – viskas, eikite ieškoti kito darbo, mes užsidarome.
Taigi norint, kad dėl nieko nereikėtų sukti galvos, verslą reikėtų sustabdyti. Atidarydamas siuvyklą turėjau slaptą mintį – kai jau nebeturėsiu jėgų dirbti su statybomis, pensijai liks siuvykla. Daug kartų norėjau mesti, nes būna visko – ir didžiulių nuostolių, kai bankrutuoja tave pasamdžiusi įmonė.
Po nesėkmės atrodo, kad tiek neuždirbi, kiek prarandi, tačiau sutrauki verslą, atsisakai laisvai samdomų darbuotojų, palieki tik pagrindinius ir mažais žingsniukais vėl eini į priekį. Ir pasirodo, kad kuo mažesnis verslas, tuo geriau viskas klojasi, lengviau jį kontroliuoti.
Kristina: Mes jaučiame atsakomybę už savo žmones. Jie turi šeimas, paskolas. Kaip jiems pasakysi – viskas, eikite ieškoti kito darbo, mes užsidarome. Dėl mūsų pačių jau galėtume šio verslo neturėti. Juolab kad dauguma mūsų darbuotojų – lietuviai.
– Kaip šiuo metu sekasi siuvykloje?
Jonas: Turime savo nišą – siuvame maišus sunkiems daiktams kelti. Jie naudojami pramonėje, inžinerijoje. Prieš atiduodami klientui kiekvieną maišą išbandome ir išrašome jam sertifikatą. Juos perka vėjo malūnų gamintojai ir naftos platformoms. Jie turi būti tvirti ir atlaikyti didelį svorį, nes į juos dedami labai brangūs daiktai. Jeigu maišas turi atlaikyti toną, jis testuojamas su septyniomis tonomis. Jeigu jis skirtas dviem tonoms, turi atlaikyti 14 tonų testą.
Kristina: Kiekvienu atveju tai individualus užsakymas, kuriam reikia rasti sprendimą. Siuvant negalima suklysti net centimetru. Mažiausia klaida gali daug kainuoti, todėl siuvėjos žino – jeigu sugadino audinį, turi būtinai pasakyti, nelaukdamos, kol kas nors atsitiks. Dabar turiu dvi etatines siuvėjas ir vyruką, kuris iš plastmasių lanksto apsaugas maišams.
Tai labai sunkus ir atsakingas darbas, bet įdomus. Tokių maišų nereikia daug, bet jie turi būti labai kokybiški. Europoje labai mažai kas tokius maišus gamina: tai rankų darbo reikalaujanti produkcija, medžiagos labai sunkios, jas įveikia tik labai rimtos siuvimo mašinos.
Taip pat pas mus vis dar atvyksta taisyti medžiaginių karavanų dalių. Daugiausia pagyvenę žmonės, pensininkai. Jie tokie mieli, kad iš jų ir pats pasisemi gerosios energijos, pasikrauni. Džiaugiuosi darbe labai gera atmosfera.
– Ar jūsų vaikai kalba lietuviškai?
Kristina: Vyresnysis čia atvažiavo būdamas dešimties, jaunėlis – ketverių, tačiau jie abu kalba ir rašo lietuviškai. Mokėme juos patys – labai padėjo knygos apie Harį Poterį. Kad nepraleistų puslapių, tikrindavome, ar perskaitė, todėl turėdavo pasakoti. Pakovoti su vaikais reikėjo, nes jie norėdavo kalbėti angliškai. Tačiau mes kontroliuodavome, kad nei vienas su kitu, nei su pusbroliais nekalbėtų angliškai. Kalba yra Dievo dovana ir būtų labai negerai leisti ją pamiršti. Pagaliau vaikai nesusikalbėtų su seneliais.
Jonas: Visi žinojo, kad čia – lietuviški namai, kuriuose kalbama lietuviškai.
– Sakėte, kad dažnai lankotės Lietuvoje. Ko labiausiai pasiilgstate?
Kristina: Pirmiausia tėvų, artimųjų, draugų. Taip pat traukia gamta, norisi aplankyti savo gimtinę, kaimą. Viskas traukia, juk tai mūsų šaknys. Grįžti ir jauti, kad šilta širdyje. Važiuoji kaimo keliuku, žiūri į pievas ir prisimeni vaikystę.
– Kokius pokyčius matote Lietuvoje?
Jonas: Šiandien iš Lietuvos jau nevažiuotume. Kartais net skaudu, kad išvažiavome, neišlaukėme geresnių laikų. Tačiau yra kaip yra. Iš tiesų pokyčiai Lietuvoje didžiuliai, dabar žmonėms visai kitokios galimybės. Didelio skirtumo tarp Didžiosios Britanijos ir šiandienės Lietuvos aš nematau.
Šiandien iš Lietuvos jau nevažiuotume. Kartais net skaudu, kad išvažiavome, neišlaukėme geresnių laikų.
Kristina: Žmonės labai pasikeitę – išlaisvėję. Jau šypsosi, kalbasi gatvėse, labai smagu tai matyti. Mano manymu, išaugęs nuostabus jaunimas.
– O kaip jaustumėtės čia, jei neturėtumėte lietuvių rato?
Kristina: Be mūsų lietuvių „parapijos“ būtų sunku. Net baisu apie tai pagalvoti. Tai žmonės, kurie kalba tavo kalba, turi panašų mąstymo būdą, laikosi tų pačių tradicijų. Visi laukiame Velykų, einame į bažnyčią, švenčiame kitas šventes. Savo bendruomenės patalpų vakaronėms rengti neturime, bet renkamės vieni pas kitus ar kur nors išvažiuojame. Mums labai gera visiems būti kartu.
– Lietuva kol kas nesuteikia galimybės turėti dvigubą pilietybę. Kaip jūs esate apsisprendę šiuo klausimu?
Kristina: Gaila, kad nėra galimybės turėti dvigubą pilietybę, tačiau mes likome Lietuvos piliečiais. Klausėme sūnaus, ar jis neplanuoja tapti Didžiosios Britanijos piliečiu, nes į Lietuvą tikrai neplanuoja grįžti, jau turi savo gyvenimą čia, tačiau šis atsakė, kad tai darys tik tuo atveju, jeigu Lietuva leis turėti dvi pilietybes. Atsisakyti lietuviškos širdis neleidžia.
Jonas: Mes nežinome, kas įvyks po „Brexito“, bet esame pasidarę Didžiosios Britanijos rezidento korteles ir manome, kad tai demokratinė šalis, todėl, jeigu tu jiems būsi geras, dirbsi, mokėsi mokesčius, ir jie tau bus geri. Vienintelis skirtumas, kad negalime balsuoti jų parlamento rinkimuose, bet turime teisę balsuoti už vietos valdžią. Jokiu būdu neatsisakysime Lietuvos pilietybės.
