Atsisakiusi plaukti pasroviui šios istorijos herojė pasirinko sunkesnį, tačiau širdį džiuginantį kelią – profesiją, apie kurią pasvajoja dažnas jaunuolis, tačiau retas kuris išdrįsta pasirinkti. Kristina kantriai dirba siekdama tapti tatuiruočių meistre.
Gyvenimo startas – ne šeimoje
Kristina užaugo vienuose iš Lietuvoje veikusių vaikų globos namų. Apie tai, kaip ten atsirado, taip pat ir savo šeimą, ji nenori pasakoti. Pasak merginos, tai – praeitis, o ji gyvena dabartimi ir turi daug svajonių ateičiai. Būtent apie planus, norus ir tikslus ji kalba atviriausiai ir drąsiausiai. Akivaizdu, jog gyvenimas globos įstaigoje ją užgrūdino ir išmokė sprendimus priimti pačiai.
Kalbėdama su 15min, vaikų globos namuose užaugusi mergina svarstė, kad savarankišką gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams labai reikia palaikymo. Pasak jos, svarbiausia yra jausti, kad esi mylimas ir reikalingas. Be to, svarbu ir motyvacija – juk kiekvienas norime šalia turėti žmogų, kuris nuoširdžiai palaikytų, padrąsintų, padėtų suprasti, kiek daug visko galime pasiekti kantriai dirbdami ir nebijodami suklysti.
„Vaikui, kuris išėjo iš globos namų, nėra taip paprasta atrasti save. Nors jis jau pilnametis ir savarankiškas, tačiau juk kiekvienas šalia norime turėti kitą žmogų, į kurį būtų galima atsiremti ir kuris mumis tikėtų“, – kalbėjo ji.
Suprato, kad emigracija ne jai
Šiuo metu Kristina gyvena netoli Kauno – Karmėlavoje. Čia ji sugrįžo neseniai – prieš tai kurį laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje. Į Angliją ji išvyko vos baigusi vidurinę mokyklą. Tada atrodė, jog užsienyje bus lengviau pradėti savarankišką gyvenimą.
Paprašyta prisiminti dienas, praleistas užsienyje, ir tai, kas paskatino viską mesti ir gyvenimo prasmės ieškoti kitoje veikloje, ji paaiškino, kad, kaip ir daugelis išvykstančiųjų, tikėjosi, jog gyvenimas užsienyje bus lengvesnis. Vis dėlto mergina gana greitai suprato, kad svetimoje aplinkoje nesijaučia gerai, o ir gyvenimo ritmas, kaip pati sako, kai dirbama tik tam, kad būtų galima „kaip nors išgyventi“, jos neviliojo.
„Gyvenant Anglijoje man teko dirbti sandėlyje, saldainių fabrike bei botanikos sode. Sunkaus darbo nebijojau, kur kas labiau nepatiko tai, kad nesijaučiau pilnaverte tos visuomenės dalimi. Nors ten gyveno ir mano sesuo, palaikėme ryšį, tačiau noras sugrįžti namo buvo stipresnis. Ten aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad svarbu ne vien pinigai. Kartais ir geras uždarbis neatperka namų ilgesio bei noro daryti tai, kas patinka labiausiai“, – pasakojo pašnekovė.
Ilgų svarstymų nebuvo – vos apsisprendusi, kad nenori gyventi Anglijoje, ji sugrįžo į Lietuvą. Tačiau čia laukė nauji iššūkiai. Mergina prisimena, kad sugrįžus iš Anglijos jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Kadangi grįžo „į niekur“, iš karto ėmė galvoti, ką ateityje norėtų veikti.
Sugrįžus iš Anglijos jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai.
Anot Kristinos, apsispręsti vienai pačiai būtų buvę be galo sunku. Tačiau būtent tuo metu ji sulaukė pasiūlymo prisijungti prie vieno projekto, kurio metu gavo galimybę konsultuotis su socialiniu darbuotoju, psichologu, taip pat dalyvavo įvairiose grupinėse veiklose. Mergina neslėpė, jog tai padėjo jai greičiau išsiaiškinti savo norus ir galimybes. Taip pat – apsispręsti dėl profesijos. Su specialistų pagalba ir sulaukusi palaikymo iš aplinkos ji išdrįso imtis to, kas anksčiau atrodė sunkiai pasiekiama – pradėjo mokytis tatuiruočių amato.
Taupo pinigus priemonėms
Tatuiravimas – sena, giliai širdyje paslėpta svajonė, kurios siekti Kristina pasiryžo iš karto, vos atsirado galimybė. Ji sėkmingai baigė pameistrystės programą ir išmoko šio amato. Kad nesuklydo pasirinkdama, rodo ir tai, jog mokytis sekėsi puikiai. Tačiau svarbiausia, anot Kristinos, tvirtas žinojimas, kad ši veikla ją nuoširdžiai džiugina.
Dabar, kaip pati sako, ji yra visiškai pasiruošusi pradėti savarankišką tatuiruočių meistrės karjerą, tačiau dar trūksta kai kurių priemonių: „Tai kainuoja nemažai, todėl reikia susitaupyti“.
Mergina džiaugiasi, kad atrasti širdžiai mielą profesiją jai pasisekė taip anksti. Vis dėlto ji neabejoja: siekti svajonių galima bet kokia amžiuje. Svarbiausia – pajusti, kokia veikla yra skirta būtent tau.
„Visada sakiau, kad nereikia bijoti savęs ieškoti. Iki šiol manau, kad visai nesvarbu kiek tau metų – 20 ar 50 – nereikia bijoti ieškoti savo kelio ir daryti tai, kas patinka labiausiai“, – sakė ji.
Visai nesvarbu kiek tau metų – 20 ar 50 – nereikia bijoti ieškoti savo kelio ir daryti tai, kas patinka labiausiai.
Tiesa, pašnekovė pripažino, kad pradėjusi mokytis išgyveno dvejones, ar teisingai pasirinko. Tačiau ir jas pavyko įveikti. „Atrodė, kad gal aš nesu meniška ar drąsi, gal neišmoksiu, nebūsiu pakankamai gera? Tačiau galiausiai supratau, kad kiekviename naujame darbe tokios mintys yra normalu. Nusiraminau ir sulaukiau, kol ateis diena, kai jausiuosi tvirčiau“, – patirtimi dalijosi Kristina.
Įgyvendinusi vieną tikslą – įgijusi žinių ir tatuiruočių meistrės profesiją – dabar ji siekia kito: kantriai taupo ir laukia dienos, kai į jos, meistrės, kėdę atsisės pirmasis klientas.
Sulaukę pilnametystės išeina „į niekur“
Apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria savarankišką gyvenimą pradėję vaikų globos namuose augę jaunuoliai, pasakojo Kristinai šiame kelyje padėjusi socialinė darbuotoja Evelina Pauliukaitienė.
„Kai jaunuoliams sukanka 18 metų, jie neturi kur eiti. Užtrunka, kol gauna socialinį būstą ir nors teorinė galimybė pasilikti dar kuriam laikui globos namuose yra, retas turi tokią galimybę. Taigi, vienas iš pagrindinių iššūkių – apgyvendinimas. Kur pasidėti tam jaunuoliui?“ – svarstė pašnekovė ir pasidžiaugė, kad šiuo metu aktyviai daromi pokyčiai, užtikrinama palydimosios globos paslauga.
Paprašyta apie tai papasakoti plačiau E.Pauliukaitienė paaiškino, kad paprastai jaunuoliui ši pagalba teikiama jau nuo 16 metų. Anot jos, svarbiausia teikiant pagalbą yra atsižvelgti į individualius jaunuolių poreikius: vieniems reikia padėti susirasti namus, o kitiems – sustiprinti kitus įgūdžius, reikalingus savarankiškam gyvenimui.
Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį, kad visuomenėje dar gajus neigiamas požiūris į vaikus iš globos namų, todėl tenka kovoti ir su stereotipais.
„Globos namai jau 10 klasėje stengiasi visus auklėtinius įrašyti į profesines mokyklas, kad vėliau jaunuoliai galėtų gyventi bendrabučiuose. Tai iš dalies apriboja jaunuolių išsilavinimo galimybes. Deja, kol kas vaikų globos namuose gyvenantys jaunuoliai dar mažai skatinami baigti aukštąjį mokslą ir judėti toliau“, – kalbėjo ji.
Įgiję profesiją jaunuoliai paprastai nesunkiai susiranda darbą – situacija rinkoje tokia, kad paklausiausių profesinių mokyklų mokinius darbdaviai graibsto. Tačiau, anot E.Pauliukaitienės, nors darbą susirasti nėra taip sunku, dažnam vaikų namų auklėtiniui iškyla kita problema – praktiškai su tuo nesusidūrę jaunuoliai dažnai save nuvertina.
Augant šeimoje matome į darbą einantį tėtį ir mamą, o čia to supratimo yra mažiau, todėl jie nežino elementarių dalykų.
„Jaunuoliai tiesiog nežino, kas ta darbo rinka. Augant šeimoje matome į darbą einantį tėtį ir mamą, o čia to supratimo yra mažiau, todėl jie labiau pažeidžiami, nežino elementarių dalykų. Neseniai kalbėjausi su viena mergina, ėjusia į darbo pokalbį, kuri paklausta, kokio atlygio tikisi, nurodė vos 200 eurų. Laimei, kad įmonė – socialiai atsakinga, ir merginos nežinojimu nepasinaudos, bet kitu atveju visko galėtų nutikti“, – patirtimi dalijosi socialinė darbuotoja.
E.Pauliukaitienė pritarė Kristinos minčiai, kad vaikų namų auklėtiniams svarbu suteikti ne tik praktinę pagalbą, bet ir emocinę paramą: kad žmogus nesijaustų vienišas ir niekam nereikalingas.
Paklausta, ką mes, kaip visuomenė, galime padaryti, kad savarankišką gyvenimą pradėję jaunuoliai jaustųsi tvirčiau, pašnekovė pabrėžė, kad svarbiausia jų neišskirti iš kitų: „Jie yra tokie patys, kaip ir visi kiti. Nėra gerai nei perdėta globa, nei nepelnytas nuvertinimas ir atstūmimas. Paprasčiausiai reikalingas žmogiškas palaikymas“.
Kristina dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Globoje augusių jaunuolių įgalinimas gyventi savarankiškai bei integruotis į darbo rinką“. Projektą įgyvendina VšĮ „Actio Catholica Patria“.
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame ekspertų komisijos atrinktas istorijas apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 20 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 5 savo mėgstamiausias.
