„Gamtą mėgome abu. Nors Andrejus yra iš Vilniaus, jo seneliai gyveno kaime, vasaromis jis viešėdavo ir pas tetą Žemaitijoje, o aš užaugau nuosavame name su dideliu sodu. Vasaromis labai mėgdavau būti ir pas močiutę kaime, tad man natūraliausia būsena visad buvo būti gamtoje. Net, kai abu dirbome žurnalistais ir gyvenome mieste, kiekvieną savaitgalį važiuodavome kur nors į mišką pasivaikščioti, grybauti ar uogauti, tiesiog pabūti gamtoje.
Kai gimė pirmoji dukra, jau tada pradėjome dairytis namo. Taip susiklostė, kad įsigijome kotedžą Lentvaryje, iš Vilniaus daugiau kaip šešeriems metams persikraustėme ten, o dabar jau metus gyvename nuosavame name, prie kurio statybų daug prisidėjo ir Andrejus. Ilgai ieškojome tokios vietos.
Kai pirmą kartą atvažiavome, čia buvo ūkininkų laukai. Buvo rugpjūčio pabaiga, leidosi saulė, apšviesdama laukus ir šešiakamienę pušį – buvo taip gražu! Tąkart abu ir pajautėme, kad čia yra mūsų būsimieji namai. Andrejus norėjo plėsti ūkį, abu norėjome namo, taip čia ir atsidūrėme“, – pasakojo Kristina.
Pirmąsias šilauoges Andrejus pasodino prieš vienuolika metų Vilniaus rajone, prosenelių žemėje. Kaip pats sakė, tada į viską žiūrėjo dar gana mėgėjiškai, pradžia lengva nebuvo, o klaidos leido suprasti, kad be žinių – nieko nebus. Noras, pastangos ir sunkus darbas davė savo vaisių. Šiandien šeimos ūkyje auga 6 tūkst. šilauogių krūmų, Kristina rengia edukacijas vaikams, o kitais metais pora planuoja džiaugtis ir levandų lauku.
Su Kristina ir Andrejumi pasikalbėjome apie tai, kaip į jų gyvenimą atėjo šilauogės, kuo šios uogos ypatingos, kaip atskirti, kurios šviežios, o kurios jau nebe, kur jas laikyti nusipirkus, kaip teko derinti darbą mieste ir rūpintis užmiestyje augančiomis uogomis, kodėl panoro levandų lauko, kuo įdomios rengiamos edukacijos, ar pasiilgsta miesto gyvendami gamtos apsuptyje.
– Andrejau, pirmąsias šilauoges, kaip pats sakėte, pasodinote prieš vienuolika metų. Iš kur ta mintis atėjo? Ir kodėl būtent šios uogos? Juk tuo metu šilauogės pas mus dar nebuvo tokios populiarios.
Andrejus: Dirbau žurnalistu, paskui kuriam laikui buvau išvykęs į Maskvą, ten pagyvenau, padirbau, užsidirbau, o grįžus čia prasidėjo krizė. Sumaniau nueiti į ūkininko kursus. Turėjome žemės, svarsčiau, gal gausiu pažymėjimą, pasistatysiu namą. Mane tuose kursuose užkabino pasakojimai apie šilauoges, apskritai augalininkystę. Toje grupėje vis atsirasdavo žmonių, kurie augino vynuoges, avis, ožkas ar ką kita, o auginančių šilauoges nebuvo. Tuo metu Lietuvoje šilauogės dar buvo naujiena, kaip tik tada ėmė kurtis didieji ūkiai.
Kristina: Atsimenu, kaip jis grįžęs po tų kursų su susižavėjimu pasakojo man apie šilauoges. Man atrodo, tada dar net nebuvau jų ragavusi.
Andrejus: Aš ir pats nebuvau jų valgęs. Tik matęs parduotuvėje – mažoj dėžutėj. Kiti sakydavo, kad čia – mutavusios mėlynės (šypsosi).
– Kaip ta augalininkystė prasidėjo?
Andrejus: Pradžia buvo gana mėgėjiška. Ir nelengva. Neturėjau jokių laistymo sistemų, tad uogų krūmus laistydavau laistytuvu, paskui įsigijau didesnes talpas. Tuo metu paraleliai ir dirbau, buvau grįžęs į žurnalistiką, o po darbo tekdavo važiuoti pas šilauoges. Būdavo ir tokių dienų, kai vis dar laistau uogas, o jau antra valanda nakties, mėnulis šviečia (šypsosi).
Buvo ir klaidų. Turėjau du sklypus, viename jų pasodinau uogų – viskas prigijo, kitame – neprigijo, po pusmečio teko išmesti 700 krūmų. Tada jau pradėjau skaityti, domėtis. Ir tai tenka daryti nuolat, nes viskas labai keičiasi.
Būdavo ir tokių dienų, kai vis dar laistau uogas, o jau antra valanda nakties, mėnulis šviečia (šypsosi).
Pamenu, keista buvo ir šilauogių auginimo pradžia, nes uogų vis nebuvo. Dabar turiu klientų, kurie iš manęs perka sodinukus, ir jiems kyla tie patys klausimai, kurie man kilo prieš dešimt metų – tai kur tos uogos? Tiesa ta, kad krūmai turi užaugti iki reikiamo dydžio, kai taip nutinka, duoda derlių.
Aišku, dabar yra naujų technologijų, uogas galima užauginti ir labai greitai, priklauso dar ir nuo veislės. Pas mus – gana senos veislės: turime ir laukinių, ir pačių pirmųjų, kurios sukurtos XX a. pradžioje. Jos nėra greit augančios, derlingos, bet yra atsparios ligoms, nereikalauja tiek daug ypatingos priežiūros.
– Kiek iš viso yra šilauogių veislių ir kiek jų – jūsų ūkyje?
Andrejus: Iš viso yra per 200, mes turime 17-a. Kiekviena veislė turi savo skonį, poskonį – vienos saldesnės, kitos – rūgštesnės. Skiriasi ir uogų forma – vienos apvalesnės, kitos – labiau suplotos, ir jų kekės: vienų – lyg vynuogės, kitos labiau po vieną auga. Mūsų turimos veislės pradeda derėti liepos pradžioje, o vėlyvosios – dar ir spalį dera.
Kristina: Šią vasarą pradėjome rengti ir edukacijas – jose gali dalyvauti ir vaikai, paaugliai, ir suaugusieji. Klausiu žmonių, ar žinote, kokios čia uogos, iš kur atsirado? Pasirodo, ne. Ir visiems nuostabu sužinoti, kad šilauogės kilusios iš Šiaurės Amerikos, ten auga laukinėje gamtoje, vėliau buvo sukultūrintos ir taip atsirado skirtingos veislės.
– Kiek priežiūros reikia šilauogėms ir ar tuos darbus atliekate patys?
Andrejus: Iš esmės pagrindinius darbus pats ir darau. Tiesa, laistymo sistemą jau turime, tad laistytuvu laistyti nebereikia. Pats uogų nerenku, nebent laisvu laiku, tam samdome žmones. O šiaip labai greit tai darau, praktiškai per dieną galėčiau surinkti 100 kg.
Kristina: Žmonės stebisi, kodėl tokios brangios šilauogės, bet šių uogų priežiūra taip pat yra brangi ir labai brangi pradinė investicija. Pavyzdžiui, vienam šilauogių krūmui reikia 250 litrų durpių. Mes nenaudojame jokios chemijos, tad, jei krūmas pradeda džiūti, jį tenka nurašyti ir pasodinti kitą.
Andrejus: Iš tiesų Lietuvoje šilauoges auginti yra gana dėkingos sąlygos, nes turime durpių, o visa Europa jas vežasi iš čia. Didžiąją dalį išlaidų sudaro būtent transporto išlaidos.
– Daug metų auginate šilauoges, ką įdomaus per tą laiką apie jas sužinojote?
Kristina: Nuo vaikystės labai mėgau mėlynes, bet dabar, sakau nuoširdžiai, šilauogės yra mano mėgstamiausios uogos. Labai džiaugiuosi, kad jų mes turime nuo liepos pradžios iki spalio. Ir man jos tikrai neatsibosta. Ne veltui šilauogė vadinama sveikatos ir jaunystės uoga, nes turi labai daug – net 15 rūšių – antioksidantų, o jie organizme skatina atsinaujinimo procesus, stabdo senėjimą. Pavyzdžiui, avietės turi tik 5 rūšis antioksidantų.
Beje, prieš keletą metų „Forbes“ buvo paskelbęs sveikiausių maisto produktų penketuką ir šilauogės atsidūrė pirmoje vietoje. Antroje buvo brokolis, trečioje – lašiša, ketvirtoje – žalioji arbata, o penktoje – spanguolės. Jos, beje, yra šilauogių giminaitės, iš tos pačios šeimos.
Ne veltui šilauogė vadinama sveikatos ir jaunystės uoga, nes turi labai daug – net 15 rūšių – antioksidantų.
Šilauogės taip pat turi labai daug folio rūgšties – tai aktualu besilaukiančioms, žindančioms moterims. Na, o kaip veikia antioksidantai – pamatysime ateity (juokiasi).
Nors samdome darbininkus, pati labai mėgstu išeiti parinkti šilauogių, man tas procesas – kaip meditacija. Užsidedu ausinuką, paklausau kokios įdomios paskaitos ar raminančios muzikos, atrodo, visą dieną taip medituodama skinčiau uogas. Paskui šias savo surinktas šilauoges atiduodama klientams sakau: pati jums su meile ir ramybe surinkau. Ir taip gera pasidaro. Apskritai tiek aš, tiek vyras labai mylime ir branginame savo klientus, dalis jų jau kone draugais tapę.
– Per tiek metų, atrodo, jau turėtumėte būti jų atsivalgę.
Kristina: Nesame atsivalgę. Žiemai verdame uogienes, nes jos labai skanios, šiek tiek šaldome, kad būtų galima į kokį kokteilį įmesti.
Andrejus: Iš tiesų vasarą kartais būna tokių momentų, kai labai norisi šilauogių, bet negali suvalgyti, nes viskas užsakyta ir turi palikti klientams.
– Šią vasarą pradėjote kviestis vaikus ir rengti jiems edukacijas. Kodėl atsirado toks poreikis ir ką per tas edukacijas veikiate?
Kristina: Man, kaip žurnalistei, labai norisi kitiems parodyti, papasakoti apie mūsų šeimos ūkį. Pamaniau, kad tai būtų smagi pramoga vaikams, paaugliams, kurie gyvena mieste, yra toliau nuo gamtos. Čia atvažiavę jie gali pabūti gryname ore, sužinoti apie šilauoges, levandas, kitus pas mus augančius augalus, paskanauti net 17-os veislių šilauogių.
Dar parodau vaikams, kur auga košė – mes auginame grikius. Jiems būna nuostaba, kaip ta „košė“ gali augti, juk grikius tėvai parduotuvėje perka (juokiasi).
Turime pramogai pasidarę ir basų kojų taką, kurį atvažiavę vaikai išbando. Vaikai gauna užduočių ir topinambų lauke.
Iš pradžių savo vaikams norėjome užauginti kukurūzų lauką, bet kukurūzai neprigijo. Tad vyras sugalvojo auginti topinambus – jie irgi yra labai aukšti ir dar geltonais žiedais žydi. O šakniagumbis – taip pat labai sveikas.
Į edukacijas mūsų ūkyje atvyksta ir suaugusieji. Edukacijų dalyviai išgirsta pasakojimą apie šilauogių atsiradimą ir sukultūrinimą, įvairių veislių pasaulyje veisimą, susipažįsta su naudingomis šių uogų savybėmis.
Žinoma, smagiausia patiems skinti uogas, ragauti, pasakyti, kuo jos skiriasi. O mums smagu, kad žmonės, ypač vaikai, prisiliečia prie gamtos, kaip aš sakau, nuo mažų dienų taip gali būti ugdomas kokybės standartas.
Labai džiaugiamės, kad šiemet mūsų rengiamose edukacijose jau sulaukėme ir svečių iš užsienio – Vengrijos, Šveicarijos, Baltarusijos ir Lenkijos.
– Kiek ilgai galima laikyti nusipirktas šilauoges ir kuri vieta uogoms tinkamiausia – šaldytuvas?
Kristina: Šaldytuve šilauoges galima laikyti apie du mėnesius. Uoga išlaikys stangrumą, bet skonis jos šiek tiek pakinta.
Andrejus: Apskritai uoga savo savybes praranda tą akimirką, kai tu ją įdedi į šaldytuvą. Kol ji šviežia, ką tik nuskinta, turi ir kvapą, ir skonis jos kitoks. Todėl rekomenduočiau, jei įsigijote šilauogių iš ūkio, neskubėkite dėti į šaldytuvą – jei jos skirtos valgyti kasdien. Nuskynus uogas jas savaitę galima laikyti ne šaldytuve ir jos puikiai išsilaikys. Svarbiausia nuskinti laiku – kad nebūtų pernokusios.
– Kaip atskirti, kurios uogos yra šviežios, o kurios jau – nebe?
Andrejus: Perkant turguje reikėtų atkreipti dėmesį į užrašus, pastebiu, kad būna parašyta „labai saldžios“. Tai yra ir pliusas, ir minusas. Jei ji jau labai saldi, tai ženklas, kad uoga yra pernokusi. Uogos kaip ir žmonės – į senatvę saldėja (juokiasi). Tad patarimas – vengti labai saldžių.
Nusipirkus šilauoges, kalbu apie tas, kurios tikrai šviežiai nuskintos, netgi yra gerai palaikyti kambario temperatūroje, jos įgyja daugiau saldumo. Nes įdėjus į šaldytuvą, uogos yra iškart užkonservuojamos. Aišku, jei uogas pirkote parduotuvėje, parsinešę namo jas irgi dėkite į šaldytuvą.
Perkant turguje reikėtų atkreipti dėmesį į užrašus, pastebiu, kad būna parašyta „labai saldžios“. Tai yra ir pliusas, ir minusas.
Dar vienas požymis, kaip atpažinti šviežią uogą, kad ji buvo nuskinta laiku, – uoga turi būti šviesi, turinti balkšvą apsauginį vaškinį sluoksnį. O jei ji tamsi, vadinasi, arba buvo per vėlai nuskinta – to irgi labai sunku išvengti, arba jau yra ilgai pastovėjusi.
– Ką dar be šilauogių ir topinambų, auginate?
Andrejus: Auginame japoniškus moliūgus, turime 2000 sausmedžių krūmų – taip pat labai sveikos uogos.
Kristina: Darželį sau, kuriame – prieskoniai, šiek tiek daržovių. Agurkų ir pomidorų neauginame, nebesuspėjame visko, nes vasarą ir taip būna tikras darbymetis, be to, dar trys vaikai. Tad šias daržoves perkame iš kitų ūkininkų. Tačiau, kadangi mūsų vyriausioji dukra Luna be galo mėgsta bulves, turime kelias eiles pasisodinę. Jai čia savotiška pramoga – pati nueina į daržą, išsikasa bulvių, parsineša namo, pasigamina, dar ir visą šeimą pavaišina.
– Savo ūkį jau dabar vadinate ne tik šilauogių, bet ir levandų. Iš kur tokia mintis imti auginti levandas?
Kristina: Anksčiau vyrui juokaudama sakydavau: tu turi šilauoges, o man, prašau, pasodink levandų lauką. Jis ir sutiko (šypsosi). Pasidomėjo, kokios veislės geriausiai tiktų mūsų klimatui. Susisiekė su vienu ūkiu Čekijoje, nuvyko ir jų parvežė. Būtent šios veislės sukurtos Anglijoje, pritaikytos angliškam klimatui, turėtų atlaikyti ir mūsiškes žiemas.
– Kiek rūšių levandų turite?
Andrejus: Dvi, viena jų – valgomoji.
Kristina: Kadangi labai mėgstu gaminti, levandą naudoju vietoj mėtos. Ji labai aromatinga, tinka mėsai, sumuštiniams, arbatai, gaminame naminį limonadą su levandomis, per edukacijas juo vaišiname svečius. Gali tiesiog nusiskinti levandų puokštelę, padėti kambary ar spintoje – labai kvepia ir aromatas veikia raminamai, iš karto atpalaiduoja.
– Jūsų namus supa gamta. Tiesa, plentas visai netoli, Trakai – taip pat. Bet tam tikra prasme čia gyvenate atsiskyrę. Ar nepasiilgstate miesto?
Kristina: Dirbu valstybinėje institucijoje, tad du ar tris kartus per savaitę tenka važiuoti į Vilnių. Tai labai gerai – gauni truputį civilizacijos, įkvepi miesto oro, padirbi, susitvarkai reikalus ir vakare jau norisi namo.
Per karantiną septynis mėnesius dirbau nuotoliniu būdu ir visiškai nepasiilgau miesto. Man čia – rojus. Iš trijų pusių miškas, dar tokią gražią žiemą turėjome. Gyvendama tokioje gamtos apsuptyje sakiau, kad čia ne karantinas, o atostogos. O kai norisi miesto, sėdi į automobilį, 40 minučių ir tu – Vilniaus centre.
Beje, kalbant apie atostogas, man net nesinori kur nors važiuoti. Išeini, po pušim atsisėdi, miške pasivaikštai. Apskritai geriausias poilsis yra ramybė, o jos čia – labai daug. Man labai priimtina lėto gyvenimo būdo filosofija. Labiausiai ilsiesi tada, kai nepatiri streso ir niekur neskubi.
Apskritai geriausias poilsis yra ramybė, o jos čia – labai daug.
Andrejus: Aišku, vasarą to streso turime, nes sezonas, darbų įkarštis. Turime daug užsakymų, abu būname labai užimti, reikia išvežioti uogas: Kristina šilauoges veža klientams aplink Trakus, aš pats vežu į Vilnių. Taip pat nemažai dėmesio skiriame ūkio reklamai socialiniuose tinkluose. Dar trys vaikai namuose, tad viską turi spėti ir suderinti.
Kristina: Na, taip, vasarą pastresuojame, o paskui visus metus jau daugiau relaksuojame (juokiasi). Išties ši vasara buvo tokia, kad per darbus net neturėjome kada paminėti vestuvių metinių – paprastai šią datą pažymime bent jau namuose visa šeima sukirsdami tortą.
– O vaikams ar patinka gyvenimas gamtos apsuptyje?
Kristina: Jie mėgsta gamtą, ypač džiaugiasi, kai pamato pro mūsų šilauogyną praliuoksinčius kiškius ar stirnas pamiškėje. Ir aš visada jiems primenu, kad gyvename labai nuostabioje vietoje. Į edukacijas atvykstantys vaikai sako, kaip čia pas mus faina, kaip jie čia norėtų gyventi.
O mes su saviškiais susigalvojame įvairių veiklų: išeiname į mišką pasivaikščioti, pievoje netoli namų žemuogiauti, prisiskiname ir džioviname čiobrelius. Mažoji išeina į lauką, prisirenka pagaliukų, kankorėžių, visi kartu dar prisirenka kokių šakų, statosi palapinę, žaidžia. Kartais susigalvoja ir visi trys išsiruošia į žygį miške: prisikrauna į kuprinę maisto, kokių daiktų įsideda ir sako: „Ate, mes einame į žygį.“ Tiesa, jau po kokio pusvalandžio būna namuose, taip pat ir su grybavimu – ilgam nenuklysta.
Gamta pati savaime skatina vaiko fantaziją. Noriu, kad mūsų vaikai pažintų gamtos grožį ir lavintų savo vaizduotę.
Gamta pati savaime skatina vaiko fantaziją. Noriu, kad mūsų vaikai pažintų gamtos grožį ir lavintų savo vaizduotę. Užtat pas mus daugiausia perkama ne žaislų, o visokių meninių priemonių. Iš pajūrio parsivežame akmenukų, kriauklių, lentynoje pilna įvairiausių piešimo, lipdymo priemonių, man net nereikia su jais užsiimti – vaikai ima ir patys iš viso to ką nors daro, gamina, klijuoja paveikslus ir pan.
Mano galva, svarbiausia išmokyti vaiką lavinti fantaziją, kad jis kūrybiškai ir originaliai mąstytų, kad jam gimtų idėjos. Juk būtent jos labiausiai vertinamos šiuolaikiniame pasaulyje. Jei turi idėjų, pats įdomiai gyveni ir dar kitų gyvenimus gali padaryti įdomesnius.
– Ar turite minčių ateityje plėsti ūkį?
Andrejus: Pirmiausia norime viską čia susitvarkyti. Anksčiau mūsų turimi sklypai buvo labai išmėtyti, mes gyvenome mieste, šilauogės augo sau, reikėdavo važiuoti į darbą, o paskui dar kaip į antrą darbą važiuoti pas šilauoges, kartais – ir po 50 km. Tad artimiausias planas visas šilauoges persikelti prie namų ir išnaudoti tuos čia turimus hektarus žemės.
Kristina: Dabar auginame levandų sodinukus, stebime, kaip jie reaguoja į oro permainas, o kitą vasarą planuojame turėti ir nuostabiai kvepiantį levandų lauką (šypsosi).
– Linkiu, kad ir toliau šilauogės derėtų, ir levandos jūsų kieme kvepėtų! Labai ačiū jums už pokalbį.
