Mat stalas ir yra pagrindinis šios šventės akcentas. Visas ritualas, visos apeigos, visi papročiai sukasi daugiausia apie jį.
Kodėl per Kūčias nėra mėsos patiekalų
Pirmiausiai reikia pabrėžti, kad tai vis dar pasninko stalas, t. y. ant jo nėra mėsos, o anksčiau nebūdavo ir kiaušinių bei pieno produktų.
„Pasninkas – susilaikymas nuo tam tikrų valgių. Ir tai, kad mes vis dar laikomės pasninko, vėlgi yra unikalu. O jo laikomės todėl, kad dar mums, matyt, ateina iš pasąmonės, toks dalykas, kad pasninkas yra tam tikra atgaila.
Per metus tikrai visi esame ko nors prisidirbę ir tikimės, sąmoningai ar ne, kad kiti metai bus geresni, kad tie, kurie, pasak protėvių, tvarko mūsų gyvenimą – Likimas, Laima, Dalia ar pats ponas Dievas, – kažkaip atsižvelgs į mūsų atgailą. Visa tai atėję iš pačių seniausių laikų, kai žmonės dar tikėjo Saulės stebuklais, laukė jos ir tuo pačiu buvo nedrąsūs, ar ji ateis, ar jie sugebės išauginti derlių“, – pasakojo pašnekovė.
Maistas – savotiška auka už nuodėmes
Taigi Kūčių stalas, pasak etnologės, – tarsi mūsų atnašavimas.
„Dedame ant jos maistą tarsi auką ant altoriaus, todėl patiekalai turi būti mūsų, savi. Ir vėlgi džiugu, kad ir dabar retai ant stalo atsiranda kokie nors ananasai ar kitokie egzotiški vaisiai, dažniausiai dedame paprastą kasdienį obuolį, mūsų vietinių lazdynų riešutus, žuvį – vėlgi dažniau lydeką nei lašišą, nes lydeka yra turto, vaisingumo simbolis.
Pagaliau silkė taip pat jau visiškai pritapusi prie mūsų virtuvės. Ji tikra pasninko „vaduotoja“. Ji atstoja ir kiaulę, ir karvę, ir viską, ką tik norime“, – svarstė N.Marcinkevičienė.
Pasak etnologės, nevalgydami mėsos pasninko metu protėviai tarsi pripažindavo, kad visus metus skriaudė ir išnaudojo gyvūnėlius – pjovė, kepino, valgė, o dabar skelbia taiką. Taigi pasninku žmonės tarsi atsiprašydavo gyvūnų ir kartu norėdavo jiems įsiteikti, kad vėl apsisukus ratui ir pakilus saulei jie tarnautų toliau, kad ir toliau nieko netrūktų.
Ritualinis patiekalas – kūčia
Šiandien Kūčios siejamos su religine švente – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis, tačiau iš tiesų šios šventės šaknys daug gilesnės.
Dėl šaltinių trūkumo negalima tiksliai pasakyti, kada lietuviai pradėjo švęsti Kūčias. Terminas „kūčia“ rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas labai vėlai: latviškuose raštuose jis atsirado XVI a., lietuviškuose – tik XIX a.
Tačiau nustatyta, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę dar XII amžiuje. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų medumi, ar tiesiog kviečiai, pasaldinti medumi, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma.
Prie stalo sėda gyvieji ir mirusieji
Pasak etnologų, Kūčios yra bene atviriausiai pomirtinį pasaulį pagerbianti lietuviška šventė. XIX a. Kūčių metu mirusiesiems dar buvo atvirai aukojama – numetant pastalėn pirmuosius maisto kąsnius ar nuliejant dalį gėrimo. Vėliau tai buvo daroma vis rečiau, kol liko tik tradicija nakčiai palikti nenukraustytą šventinį stalą, kad vėlės galėtų pasivaišinti. Mirusių protėvių pagerbimui ant stalo atsirasdavo ir šiaudų.
Sąlytį su mirusiais rodo ir nemažai būrimų – pavyzdžiui, ištrauktas trumpas šiaudas arba žvakių šviesoje pamatytas karstą primenantis šešėlis pranašavo mirtį, kaip ir per naktį paliktas šaukštas, kurį ryte rasdavo apverstą. Dėl panašių priežasčių siekta ir išlaikyti porinį prie Kūčių stalo prisėdusių žmonių skaičių. Jei vieno esama „atliekamo“, jis kitų Kalėdų nesulauks, todėl žmonės nelyginį skaičių taisydavo prie šventinio stalo pasikviesdami vargingą senyvą žmogų.
„Prie Kūčių stalo visada sėda gyvieji ir mirusieji: ant stalo dedama lėkštutė su eglės ar rūtos šakele ir mirusiajam. Kol lėkštučių nebūdavo, šaukštą palikdavo, krėslą su paliktu žmogaus švarku pristumdavo, kad ir jis tarsi dalyvautų Kūčių vakarienėje.
Be to, Kūčios buvo laikoma pagrindinė riba tarp senų ir naujų metų, todėl buvo tikima, kad kaip mes elgsimės per jas, tai nulems visus ateinančius metus. Tai maldos, ramybės ir įsiklausymo vakaras. Tai priešybė Kalėdoms – linksmybių šventei“, – teigė N.Marcinkevičienė.
Kodėl dvylika patiekalų
Dvylika patiekalų ant stalo taip pat turi gilią prasmę. Tai tarsi duoklė ir atsidėkojimas kiekvienam metų mėnesiui, kurių kiekvienas mums kažką davė gyvenime. Be to, maistas, pabuvęs ant Kūčių stalo, buvo laikomas stebuklingu. Ne veltui pagrindiniai šių metų švenčių burtai susiję su Kūčių stalu.
„Valgis, atsidūręs ant Kūčių stalo, savotiškai įkrautas gerais palinkėjimais, nes prie Kūčių stalo žmonės linki vienas kitam laimės, sveikatos, sėkmės. Todėl buvo tikima, kad maistas įgauna visų šių galių ir tampa stebuklingu. Merginos pirmus kąsnius nuo Kūčių stalo dažniausiai dėdavosi į rankovę, net avižinio kisieliaus įsipildavo, tuomet tą maistą susirišdavo į visiškai naują nosinaitę (nauji daiktai atbaido piktybes) ir laukdavo, ką susapnuos.
Bet kuris patiekalas ant Kūčių stalo atsidurdavo ne šiaip sau. Pavyzdžiui, kviečiai ant stalo buvo tarsi palinkėjimas, kad ir kitais metais būtų javo. Labai svarbus Kūčių patiekalas – žirniai. Protėviai dažnai juos valgydavo iškart po kalėdaičio. Žirniai yra turto simbolis. Jie apvalūs kaip pinigai.
Pagaliau žirnis – tai ne kvietys, jis kur kas didesni, taigi jo daugiau. Todėl žirniai ant stalo – tarsi palinkėjimas, kad tvarte tiek pat daug būtų apvalių avyčių, rubuilių paršiukų, kad nieko netrūktų. Žirnius, kiek likdavo nuo Kūčių stalo, sėdavo su obuoliais, kad užderėtų daug sveikų ir gražių obuolių“, – aiškino pašnekovė.
Kūno ir sielos apvalymas
Dabar Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio – šeimos santarvės duonos simbolio – laužymu. Seniau būdavo laužomas ruginės duonos kepalėlis, vadinamoji Kūčių duona. Apeiginių patiekalų likučiai Kalėdų rytą būdavo padalijami gyvuliams.
Šventės metu kasdieniai darbai dirbami nebuvo, todėl šventės dieną patiekalai nebūdavo gaminami – jie būdavo patiekiami šalti. Visą dieną būdavo laikomasi sauso pasninko, pavalgydavo tik šutintų žirnių. Taigi visi su nekantrumu laukdavo šventinės vakarienės.
Prieš šventes iš pagrindų buvo kuopiami namai, o prieš Kūčių vakarienę būdavo būtina išsiprausti pirtyje. Tuomet visi apsirengdavo naujus, švarius drabužius ir sėsdavo prie balta staltiese užtiesto stalo. Taigi vykdavo visiškas apsivalymas.
Kūčios – tai ir santarvės diena. Net jei per metus pykdavosi ir kivirčydavosi, prieš Kūčias visi stengdavosi susitaikyti ir atiduoti visas skolas, kad žengiant į naujus metus neliktų jokių „uodegų“.
