Smalsumas, nugalėjęs kunigiškų įžadų baimę
A.Toliatas laidai „Gimę tą pačią dieną“ pasakojo, kad pažintis su Dievu įvyko gimtojoje Alantoje, kur kartu su močiute lankydavosi bažnyčioje.
„Mano močiutė buvo labai religinga, bet pačiam bažnyčia atrodė nuobodi. Tačiau kažkas įstrigo... Kartą važiuodamas su mama autobusu pradėjau melstis „Tėve mūsų...“. Tada dar nesupratau, kad garsiai to daryti nereikėtų“, – pirmąsias tikėjimo patirtis prisimena kunigas.
Anot A.Toliato, vaikystėje jo nežavėjo mokslo platybės, o dėl pažymių jis nė kiek nesijaudino.
„Buvau išskridęs į savo pasaulį, o mokslas, nors mano tėvai buvo ekonomistai, nebuvo mano stiprioji pusė. Tada atrodė, kad mokytis mokykloje iš viso neverta“, – pasakoja A.Toliatas.
Sprendimas studijuoti seminarijoje buvo netikėtas
Ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas – juokiasi. Nors jaunas A.Toliatas buvo nusprendęs nebesimokyti, vieną dieną viskas pasikeitė.
„Grįždamas namo iš parduotuvės nusprendžiau, kad noriu baigti visas 12 klasių. Aš nežinau, kas mane motyvavo, tačiau apėmė toks jausmas, kad tiesiog pribrendau. Manau, kad tokių dalykų nepaskubinsi – jie įvyksta tada, kai turi įvykti“, – svarsto A.Toliatas.
Baigus mokyklą, jaunuoliui teko apsispręsti, kur stoti. Moksliniu darbu užsiėmę tėvai sūnui planavo panašią karjerą, tačiau A.Toliatas nenorėjo rinktis jų kelio.
„Žinote, gal ir būtų buvę lengviau sekti tėvų pėdomis, bet budistų išmintis byloja, kad praminti keliai į naujas ganyklas neveda. Tad, visų nuostabai, nusprendžiau studijuoti seminarijoje“, – apie netikėtą sau ir šeimai sprendimą pasakoja kunigas.
Jo žodžiais, tai nebuvo tikras pašaukimas: „Nebuvau pamaldus, bet supratau, kad privalau atsakyti į klausimą, ar Dievas yra. Kai tau kažkas aktualu, negąsdina niekas – taip aš nepabijojau nei celibato, nei atsiskyrimo.“
Avantiūra svetur, sugrąžinusi į Lietuvą
Būdamas Kunigų seminarijos studentu, A.Toliatas nusprendė vykti į Prancūziją ir ten pradėti studijuoti filosofiją.
„Tai buvo tikra avantiūra. Pasiėmiau metų akademines atostogas, bet užsibuvau penkerius. Išvažiavau tik su kelias šimtais litų ir stipriu tėvų palaikymu“, – apie spontanišką sprendimą pasakoja kunigas ir prsipažįsta, kad šiandien taip pasielgti neišdrįstų.
A.Toliato teigimu, iš pradžių buvo be galo sunku, tačiau tai buvo viena labiausiai praturtinančių patirčių, padėjusi suprasti, kad namų ilgesys yra stipresnis už norą būti svetur: „Kuo geriau mokėjau prancūzų kalbą ir pažinau kultūrą, tuo geriau supratau, koks esu svetimšalis. Prancūzija, Italija – nuostabios šalys, į kurias gera atvažiuoti ir pabūti, bet Lietuva – namai.“
Populiarus kunigas – nepopuliaru?
Apsigynęs teologijos licenciato laipsnį, A.Toliatas buvo įšventintas kunigu Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Netrukus, kunigas tapo ir Lietuvos policijos kapelionu bei patraukė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį.
„Galvojau, kaip sureaguos visuomenė. Dar daugiau galvojau, kai sužinojau, kad leidykla pageidautų išleisti mano pamokslų knygą su mano nuotrauka knygos viršelyje. Abejojau, bet supratau, jog svarbiausia, kad Evangelijos žodis pasiektų kuo daugiau žmonių, o jeigu šito kaina viešumas – aš sutinku mokėti“, – apie savo misiją kalba A.Toliatas.
Idėja transliuoti mišias per „Facebook'ą“
Jis prisipažįsta, kad niekada nesiekė būti žinomas, o dabar jau tenka pagalvoti apie tai, kur nubrėžti ribą, kaip nepersistengti.
„Transliuoti mišias per „Facebook'ą“ nebuvo mano mintis. Šį pasiūlymą gavau iš vieno bendruomenės nario. Pirmosios transliacijos sulaukė komentarų, jog viskas, kas matyti, yra mano barzda. Bet visa tai darau dėl bendruomenės narių, kurie nori dalyvauti mišiose net ir tada, kai negali atvykti“, – apie idėją mišias transliuoti per socialinį tinklą pasakoja kunigas.
Paklaustas, kaip įsivaizduoja šiuolaikinę bažnyčią, A.Toliatas pabrėžia bendrystės svarbą: „Bažnyčia priima visus ir jai neturėtų rūpėti, esi tikintis, ar ne. Pats ėjau į tikybos pamokas netikėdamas, bet buvau priimtas, išklausytas ir palydėtas. Taip įsivaizduoju ir dabartinę Bažnyčią – kaip tautų kiemą, kur susirenka visi.“
