Kunigas Antanas Saulaitis: „Dievas duoda jėgų atlikti tai, ką reikia, ne vien tai, ką norisi“

Pasirodo, A.Saulaitis iki šiol nebuvo lankęsis Rokiškio rajone, užtat praėjusią savaitę viešėjo dukart – per vieną kelionę su bendraminčiais aplankė Rokiškį, Kamajus, Salas ir... pasiklydo, o antrą kartą važiavo aukoti šv. Mišių. Dvasininką kalbinome tarp šių kelionių.

A.Saulaitis gimė Kaune. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su šeima išvyko iš Lietuvos, 1949 m. emigravo į JAV. 1969 m. įšventintas į kunigus. Dirbo Brazilijoje, San Paulo lietuvių parapijoje, vėliau vadovavo Čikagos jaunimo centrui, tapo už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresniuoju. 1997 m. paskirtas į Lietuvą, ėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo pareigas.

Matomas visuomenėje – aktyviai bendradarbiavo spaudoje, dalyvavo skautų sąjūdyje, užsienio lietuvių jaunimo organizacijų veikloje, dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose, yra kelių knygų, vadovėlių studentams autorius. A.Saulaitis žmones traukia atvirumu.

– 2006 m. iš Lietuvos buvote perkeltas į Čikagą (JAV), dabar vėl esate čia. Susidaro įspūdis, kad nuolat kursuojate tarp JAV ir Lietuvos. Kodėl?

– Mane siunčia vienuolija. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, vis atvykdavau vertėjauti, dalyvauti įvairiose programose. 1997 m. mane paskyrė į Lietuvą būti su jėzuitais. Čia gyvenau iki 2004 m., tada mane parsiuntė į lietuvių parapiją Čikagoje, vėl atšaukė į Lietuvą… Šiuo metu Lietuvoje esu šešti metai. Manau, čia liksiu iki gyvos galvos ar net ilgiau…

– „Draugo“ laikraštyje (JAV) buvo publikuotas Jūsų interviu. Jame sakėte: „Ten, kur reikia pagalbos, ten ir eini, ten eiti ir reikia.“ Ką turėjote mintyje, sakydamas „kur reikia“? Kur veda vienuolio pareiga?

– Taip, pavyzdžiui, 14 metų talkinau Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Šias pareigas perėmiau iš kito dvasininko, vėliau perdaviau dar kitam. Reikėjo – ir dirbau.

– Dažnai iš Jūsų lūpų nuskamba – „reikia“. Iš vienuolio pozicijų suprantu – tai pareiga. Bet juk kartais širdis liepia visai ką kita, visai kitur veda. Vadinasi, tenka save nugalėti?

– Kartais reikia rūpestingai, su meile daryti tai, ką darai, o ne ką norėtum daryti. Aš nesu laisvas, jei taip galima pasakyti, pilietis. Mes (vienuoliai – aut. past.) dirbame kaip komanda, kaip bendruomenė. Tik taip galime atlikti savo uždavinį.

Cha! Aš turėčiau skaityti poeziją, nes mano sesuo yra parašiusi gal 6 poezijos knygas.

– Sakote, į viską reikia žiūrėti su meile, bet tai kainuoja vidinių pastangų. Iš kur semiatės dvasinių jėgų?

– Nežinau, kaip tai paaiškinti. Iš dalies tai lemia mano būdas, o visa kita – žmonių parama ir Dievo pagalba. Tam, kad savo dienas žemėje naudingai išnaudočiau, Dievas duoda jėgų atlikti tai, ką reikia, ne vien tai, ką norisi.

– Kokie įspūdžiai iš kelionės po Rokiškio rajoną?

– Labai malonūs įspūdžiai. Žmonės geranoriški. Lankiausi Rokiškio bažnyčioje, Krašto muziejuje. Išvydau visai kitokio architektūrinio stiliaus bažnyčią. Muziejuje įdomios pasirodė visos ekspozicijos. Mieste pietavome ir džiaugėmės, kad rajone taip skaniai paruošiamas valgis. Kamajuose aplankėme Strazdelio kapą. Iš Kamajų neradome kelio į Vilnių, todėl grįžome į Salas. Čia mums močiutė paaiškino, kuriuo keliu pasukti.

– Koks buvo tos kelionės tikslas?

– Rokiškio krašto nebuvau matęs. Žinojau, kad vyskupas Antanas Deksnys (1906–1999 m., studijavo užsienyje, gyveno JAV, 1969 m. nominuotas vyskupu, kėlė okupuotos Lietuvos klausimą – aut. past.) kilęs iš Rokiškio krašto, jo gimtinė netoli Onuškio. Buvo įdomu sužinoti, ar pažymėta, kad čia jis gimė ir gyveno. Kamajuose norėjome aplankyti Strazdelio kapą.

– Kas Jus pakvietė į Salas aukoti šv. Mišių?

– Pakvietė vargonininkė Renata Marcinkutė. Ji seniai domėjosi, ar galėčiau. Pažvelgiau į kalendorių ir pasakiau – mielai. Bijojau, kad ten reikės daug kalbėti ar kažką baisaus daryti (juokiasi – aut. past.), bet mane nuramino, kad tik aukoti šv. Mišias.

– Ne viename interviu esate minėjęs apie Lietuvoje stringančią savanorystę. Jūsų nuomone, kodėl savanoriauti nėra įprasta?

– Todėl, kad sovietmečiu ji buvo uždrausta, ją iki 2000 m. draudė įstatymai. Taigi nėra tradicijos, kad mano tėvai ir seneliai savanoriavo mokykloje, parapijoje ar labdaringoje draugijoje, taigi ir aš tą patį darysiu. Manau, tai pagrindinė priežastis. Gali būti ir kitų priežasčių. Bendruomeniškumas užnuodytas nepasitikėjimu kitais žmonėmis. Sakoma, kad reikia dviejų kartų, jog žmonės atsipeikėtų nuo sovietinio palikimo. Man labai gaila, kad savanorystė stringa, nors į ją kimba jauni žmonės ir vyresnio amžiaus moterys. Kai užaugs nauja karta, bus kaip normaliam pasauly, kai pusė gyventojų savanorystei skiria vidutiniškai 4 val. per savaitę.

Aš nesu laisvas, jei taip galima pasakyti, pilietis.

– Galima įžvelgti dar vieną tendenciją – dalis žmonių yra individualistai, jiems vis nepakanka laiko net saviems reikalams užbaigti. Gal ir dėl to stringa savanorystės idėja?

– Tai ne laiko stygiaus klausimas. Pasaulyje dažniausiai savanoriauja 35–44 metų žmonės. Jie turi mažus arba dar neužaugusius vaikus, senus tėvelius, dar dirba ir tikrai mažiausiai turi laiko. Taigi priežastis kita. Individualistais jie gali būti todėl, kad nepatyrė, ką reiškia būti bendruomenėje, niekas jų „neužkabino“ ir nepaaiškino, kad gali pagelbėti vargstantiems ir tiems, kuriems reikia pagalbos.

– Tačiau geri siekiai ne visada būna suprasti aplinkinių. Žinau atvejį, kada iš Kretingos į mūsų kraštą atvykusi jauna tikybos mokytoja sulaukė apkalbų, nes stengėsi vietinius vyrukus atitraukti nuo alkoholio. Jos manymu, jei su tokiu žmogumi tu prašnekėjai bent pusvalandį, per kurį jis nevartojo svaigalų, tu padarei jam gerą darbą. Neiškentusi apkalbų ir pasitarusi su seselėmis vienuolėmis, po metų mergina išvažiavo ten, kur ją supranta – į Prancūziją. Ką Jūs būtumėte pataręs tai merginai?

– Nevertėjo jai vienai susitikti su tokiais vaikinais, reikėjo kartu pasikviesti kitą moterį ar vyrą. O visa bėda, kad ją apšnekėjo padorūs katalikai. Užuot paklausę, kaip tau galima padėti šitame darbe, jie pagalvojo apie blogiausią. Jie nepagalvojo, kad reikia gelbėti vyrukus, kurie savo dienas praleidžia pro šalį.

– Kokius dalykus dėstėte Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetuose, Dailės akademijoje? Kodėl Jūs buvote pasirinktas?

– Dėsčiau keletą dalykų: įvadą „Krikščionybė ir kultūra“, „Bažnyčia moderniame pasaulyje“, Mykolo Romerio universitete – socialinio darbo etiką, savanorišką socialinį darbą ir religinių bendruomenių socialinį darbą. Į Vilniaus universitetą pasisiūliau pats, o į kitas dvi mokyklas pakvietė. Aš ten mielai dėsčiau 5 ar 6 metus.

– Kaip Jums atrodo, ar pagonybė gali būti pripažinta tradicine religija Lietuvoje?

– Tai savotiškas klausimas, kadangi iki šių laikų neišliko pagonybės apeigų. Yra tų apeigų, bet tai nuo 6–ojo dešimtmečio naujai sugalvoti panašūs dalykai, perimti iš kitų tikėjimų, Marijos Gimbutienės knygos apie indoeuropiečius ir iš kitur. Giesmių tekstai yra, tačiau juos laikau nauju kūriniu. Apskritai tas tikėjimas – naujas „kūrinys“. Seimui tai sunku pripažinti. Iš viso nežinau, kodėl jį reikia pavadinti tradiciniu…

– Jūsų veikla, pasisakymai leidžia manyti, kad nuolat tobulinate save…

– Stengiuosi gilintis į dalykus, kurie man įdomūs – tai religiniai, kultūriniai (indėnai, pirmykštės tautos), ekologiniai dalykai. Apie juos skaitau, klausausi paskaitų. Tuo, kas neįdomu, mažai domiuosi. Apskritai pasaulis įdomus.

– Kokią grožinę literatūrą skaitote?

– Cha! Aš turėčiau skaityti poeziją, nes mano sesuo yra parašiusi gal 6 poezijos knygas. Kai buvau jaunas, daugiau poezija domėjausi, o dabar iš grožinės literatūros skaitau istorinius romanus.

– Minėjote indėnus. Ar vaikystėje apie juos skaitėte? Mėgote nuotykinę literatūrą?

– Taip, mėgau nuotykinę literatūrą ir detektyvus. Neseniai atradau anglų kalba parašytus indėnų detektyvinius romanus. Juos galiu ryti vieną po kito.

– Kokiomis kalbomis kalbate?

– Labai ribotai… Kalbu lietuviškai, angliškai. Taip pat natūraliai išmokta braziliška portugalų kalba. Dirbau Brazilijoje, tad stengiuosi jos neužmiršti.

– Dėkoju už nuoširdų pokalbį.