Daugelis vis dar įsivaizduojame, kad kažkokie pasiekimai, užgyventi dalykai suteiks daugiau judėjimo laisvės, tam tikrą saugumą, komfortą. Tačiau tik paskui skausmingai praregime, kad prarasta šeima ar sveikata dėl karjeros ir ilgų darbo valandų įsigytame prabangiame inkiliuke iš vienišumo vilku kaukti verčia arba reikia vaistų nuo realybės sukeliamos būsenos.
Asmeniškai pats turiu šiek tiek vilties, kad mus truputį purto iš susidievinimo, kuris ir pradeda karus. Jeigu aš jaučiuosi turįs teisę užkariauti tavo nuomonę, parodyti tavo vietą, spręsti už tave... tai čia jau pretenzija būti Dievu kitam ir kito akivaizdoje.
Dabar girdime, kaip skausmingai tie žadintuvai skamba, prie kurių ir priprasti galime. Pradžioje jie paralyžiavo, o dabar jau baisu, kad neapsiprastume.
Bet mums tai proga pasitikti Velykas kitaip, atgimti ir būti kitokiam būnant ir tarp žmonių, ir tarp tautų. Be to, puoselėjant žmogiškesnius santykius“, – sako bendruomenės „Aš esu“ vadovas ir įkūrėjas, kunigas Kęstutis Dvareckas.
– Su kokiomis mintimis link Velykų sekmadienio einate pats?
– Per šias Velykas patiriame tą realybę, kai turėdami ausis nebijome girdėti nekaltų žmonių skausmo, o turėdami akis nebijome matyti, kas vyksta pasaulyje, kad čia nėra jau taip savaime suprantamas tas ramumas.
Jei mes gailėsime savęs ar ignoruosime realybę kažkokiuose saugiuose kokonuose, kur nėra nepatogių klausimų ar skausmingų būsenų, tik maitinsime visą nužmogėjimo mašiną.
Jei pasistengsime namuose būti labiau atidūs vieni kitiems, gal bent jau po mūsų namų stogu nevyks karai dėl nuomonės viršumo. Ir galbūt tai galės būti tuo garstyčios grūdeliu, Šventame Rašte taip mylimu simboliu, kuris galės į ką nors didesnio išaugti.
– Sakote, kad turėtume guostis tuo, ką turime?
– Kai pamatome Kristaus kryžių, kas yra neišvengiama, prieš Velykas, turėtume prisiminti, kad už mane tokį, kokį pats ne visada sugebu save priimti, Dievas guldo galvą. O tai kas aš jam?
Jis ateina į mūsų gyvenimą pasakyti, kad esu labiau mylimas negu galiu įsivaizduoti, negu sugebu pats save matyti ar priimti.
Jis sako, kad neprivalau vienas kovoti arba išbūti sunkiose situacijose. Jei prisiminsime Jėzaus gyvenimą žemėje, jis buvo kritinėse situacijose, kur, atrodytų, pats Dievas apleido. Bet ne, jis nebuvo paliktas vienas.
Per Velykas švenčiame Kristaus prisikėlimą. Jame ir girdime pažadą – ne mirčiai priklauso paskutinis žodis. Mums tai trikdanti patirtis Ukrainos įvykių fone, kur aidi nekaltųjų mirtys, o patogumą garbinanti visuomenė vis dar nenori to matyti...
Deklaruodami mirties faktą, tarsi bandome paslėpti jį už kokių nors širmų. Net ir laidotuvės, būdingos mūsų kraštui, nyksta.
Matyt, per sunku susitaikyti su tų, kuriuos mylime, netektimis. Juk būdami prie karsto ar urnos permąstome ir tai, dėl ko gyvename, nes bet kada gali ir tai baigtis.
Taigi mirtingumo prisiminimas turėtų vesti ne į depresiją, o į vertybių perkainojimą. O tai vis laukiu, atidėlioju, viliuosi... Galvoju, kad savaime kažkas į mano gyvenimą atvažiuos. Ne veltui sakoma, kad ir į dangų teks savomis kojomis nueiti.
– Kaip manote, ar dar lietuviai prisimena, kokia tikroji Velykų prasmė? O gal vien užstalės tradicijos telikusios?
– Kartais tradicijos išties gali užgožti pačią Velykų esmę. Prisimenu iš savo vaikystės namų, kai dėl gausaus stalo ruošos iki konfliktų nueinama. Šis laikas puiki proga permąstyti, ar darau tiek, kiek reikia.
Išties toks nusipiginimo elementas išlenda kalbant apie šventes. Daugiausia, ką tau galiu duoti, yra balta mišrainė ir kieti kiaušiniai. Net prekybos centai reklamuojasi, kad gali tave tuo aprūpinti. Bet aš tikiu, kad tu turi tai, ko nenusipirksi jokioje parduotuvėje.
– Tai, ko iš tiesų beldžiamės vieni į kitų duris per šventes?
– Šventinį liūdesiuką matau ir savo aplinkoje. Atvažiuoju pas ką nors, ko labai pasiilgstu, ir pabendrauti noriu. Ne ne, nesakau, kad nemėgstu maisto, vizualiai matyti, kad jį mėgstu. Žinau, kur skaniai pavalgyti (juokiasi). Taigi, jei vaišės svečiuose nesutrukdys kalbėtis, viskas gerai. Bet esu mėginęs kalbėtis su žmogumi, kuris vis laksto, nešioja dalykus. Taip ir išvažiuoji alkanas bendravimo...
Manau, verta prisiminti: valgome, kad turėtume jėgų siekti aukštesnių tikslų, o kas likę mūsų Velykose? Nors kalbantis su profesore Danute Gailiene suprantu, kad sovietmetis ir tas nepriteklius paliko tam tikrų atspaudų. Mes taip dosnumą ir svetingumą išreiškiame.
Bet galėtume jau žengti ir kitą žingsnį, t. y. suprasti, kad nė vienas vaikas laimingu žmogumi netaps be išsiilgto glėbio.
Taigi man Velykos yra sustojimas, įsivardinimas gyvenimo, kad jame galbūt daug apmirusių dalykų, planų, svajų. Taip pat neatitikimo tarp to, ką aš deklaruoju, ir to, kaip gyvenu. Turiu visada krūvą pasiteisinimų. Kai kurie jų net pamaldūs, bet nuo jų mano gyvenimas nesikeičia.
– Ką patariate klausiantiems, kaip išdrįsti gyventi autentišką savo gyvenimą?
– Kas tikrai nori, ras tūkstantį būdų, kaip tą pasiekti, o kas nenori, tūkstantį priežasčių, kodėl to nedaryti. Dažnas randa patogių pasiteisinimų, kodėl to dar nedaro. Jeigu aš pripažįstu realybę, kuri manęs nebetenkina, turiu atsakyti sau, ko norėčiau iš tikrųjų.
Kur linksta mano širdis, galiausiai, ką pirksiu už uždirbtus pinigus? Kas manęs lauks? Pas ką važiuosiu nauju automobiliu? Ar turiu tikslą?
Įgarsinus savo talentus ir pripažinus realybę šalia esantiems, sau ir Dievui, veriasi visokios fortkytės ir galimybės išjudėti iš esamo taško. Žiūrėk, įpuola į rankas reikiama knyga, kvietimas ar nuoroda. Aš tikiu, kad Dievas veikia toje realybėje, kuri mums nepatinka.
Kartais mes iš jos pabėgame, pasitelkę gėralus, chemijas… Bet Dievas visada išves. Tereikia įvardinti ir paprašyti pagalbos, kai kada ne tik jo, bet ir specialistų, psichologų. Būtent jie padeda save geriau pažinti. Bet, jei vis nedrįstu ir gesinu savo nerimą pasiteisinimais, niekas nesikeis.
– Kaip elgiatės ir bendraujate su tais, kurie kenčia? Ar jų kančia netrukdo jums būti savimi?
– Dažnai susidūriu su kenčiančiais žmonėmis: mane, kaip kunigą, kviečia pas mirtinas diagnozes išgirdusius asmenis. Kone visi jų guodžiasi pasikeitusiu artimųjų požiūriu į juos.
Jie jaučia, kad žmonės jų šalinasi. Matyt, žmogiška prigimtis tokia, kad matant kenčiantį norisi ką nors dėl jo padaryti, pabūti galinčiu, o čia bejėgystė… Tada galiu išvirti tau arbatos, drauge pasikalbėti, galiu užpakalį nuvalyti, atnešti prie lovos ir vandens palikti ar mėgstamą knygą paskaityti.
Taip pat neturėtume atsidūrę šalia kenčiančio įsijausti į Dievo vaidmenį. Aš tokiam žmogui nelabai galiu kuo padėti: kiekvienas turime savo vargus, o su kai kuriais dalykais tegalime susitaikyti. Kitas momentas – daug streso ir negatyvo sukelia, kai šalia matome mirtinas diagnozes išgirdusius asmenis.
Mus trikdo ne tiek žmogaus drama, kiek tas veidrodinis atspindys, kuriame matome, kas gali ir mūsų laukti. Kaip mes tame būtume? Kas mumis pasirūpintų?
Jei daugiausia, ką tau galiu duoti, yra balta mišrainė ir kieti kiaušiniai, tai tu juos bet kur gausi... Bet aš tikiu, kad tu turi tai, ko nenusipirksi jokioje parduotuvėje.
Juk kur kas patogiau gyventi iliuzijoje, kad mes visagaliai, be pabaigos. Sunkiausias žingsnis link Dievo yra savo ribotumo patyrimas. Kartais žmonės bijo pralošti Dievui, todėl bando iki paskutinių įrodinėti, kad čia aš pats save ištrauksiu už ausų iš pelkės. Tačiau vienas neištrauksi.
Kartais tiesiog būtina sau priminti, kad atsisveikinimo skausmas gedint artimųjų nėra per didelė kaina už nueitą kelią ir kad tos patirtys, kurios mus aplankė, to vertos.
– Tad kaip patartumėte išbūti tas situacijas, kai mirtis, regis, jau visai šalia?
– Mes, kunigai, pajuokaujame pasitelkdami juodą humorą. Sakome, kad jei jau pakvietė artimieji sergančiajam kunigą paskutinio patepimo, paskui jau tarsi nemandagu nemirti, sąžinės turėti reikia (juokiasi). Išties kam yra tekę dalyvauti sunkiai sergančių ligonių patepimo apeigose, tie žino apie mirtį – ten nieko nėra.
Ten apie tai, kad Dievas būtų kartu su žmogumi, kad nesijaustų sergantysis vienišas savo varge, kad turėtų vilties ir jėgų išbūti tame, kas neišvengiama. Taigi prašoma jėgų, sveikatos, Dievo artumo, o maldos, kad tik žmogus nesikankintų, nėra. (juokiasi). Nepamirškime, kad Dievas už žmogaus gyvenimą yra net ir tuomet, kai jis kritinėse situacijose.
Man yra tekę lankyti žmogų prieš jam išeinant, pavyzdžiui, kai artimieji stovi vos ne su žvakėmis prie lovos. Tuomet klausiu jų: gal jau apsiraminsite? Žmogus dar gyvas, sąmoningas ir kalbantis. Leiskite jam gyventi iki paskutinio, greit gedulus nusimetate. Svarbu mėgautis kiekviena akimirka, nes to susitikimo amžinybėje dar reiks palaukti.
– Lietuviai, atsisveikindami su mirusiuoju, tarsi išmoko vienas kitam priminti: neliūdėk per ilgai, paleisk. Taigi, leisk jam eiti dangiškuoju keliu, o pats toliau gyvenk. Tik kaip surasti šviesos, atsivėrus netekties tuštumai?
– Šiuo atveju svarbūs trys klausimai: kokiu tikslu, kokia intencija ir kokiomis priemonėmis išėjęs prisimenamas? Jei prisimindamas už tave dėkoju, jei man labai gera prisiminti, gal neįvertinau tų dovanų, kurias man, kaip tikinčiajam, Dievas per tave suteikė?
Asmeniškai pats nesu gerbėjas daryti mauzoliejų ant kapų su amžinai degančia ugnimi. Tiek gailestingumo sekmadienis, tiek ir Atvelykis gera proga prisiminti išėjusius. Prisikėlimo šventė labai didelė vilties šventė. Jeigu tikiu tuo, ką Jėzus sako, suprantu, kad visi mūsų susitikimai žemėje, kurie man buvo dovana, tėra įžanga į didįjį susitikimą, kuriam esu ruošiamas.
Tada galiu prisiminti man mylimus brangius žmones, tikėdamas, kad dar susitiksime. Primityviai kalbant, tvyro tokia oro uosto nuotaika, kai tu išlydi žmogų, kuris tau svarbus. Atsisveikinimas liūdina, jo trūks, bet reikia tikėti, kad dar susitiksi. Tiesa, kada tiksliai, nežinia.
– O kaip reikia būti sunkiose situacijose, kur vienišumas, netektys, praradimai?
– Žinote, kas svarbu šiose situacijose? Daryti tai, ką galime. Džiaugtis ir dėkoti už tai, kas vyksta šiuo metu. Kartą, kai pats įpuoliau vos ne į depresiją dėl netekties, manęs paklausė, ar geriau būtų buvę to žmogaus visai nepažinoti? Bent neskaudėtų?
– Ne ne, atsakiau. Gerai, kad buvo. Taigi negalime savintis kitų žmonių. Turime atminti, kad visada turime Dievo užnugarį, esame vedami jo per visas patirtis, išmintį, skausmingas gyvenimo pamokas. Jos būtinos, kad išmoktume gyventi amžinai. Nepriklausomai nuo mano norų, žmonės yra ten, kur yra. Ir aš pats kartais esu visai ne toks, koks norėčiau būti, bet pagarbus netobulos realybės priėmimas ilgainiui suteikia daigų, kuriais galiu džiaugtis.
– Kaip manote, kas labiausiai trukdo patirti tą kasdienybės džiugesį?
– Dievas kviečia žmogų vertinti vaisingumą, o jis koncentruojasi į produktyvumą, nes reikia kuo greičiau, kuo daugiau... Dažnas galvoja, kad tai yra gėris. Bet tikslas nepateisina priemonių. Galbūt ir gali gauti greitąjį kreditą, gali pasitaškyti ir pabūti neadekvatus, bet paskui ilgai rūgausi. Siekdami trumpalaikio turto, prarandame ne tik savo, bet ir ateities kartų gyvenimą…
– Ką patartumėte vienišiems, pas kuriuos retai kas beužsuka?
– Lietuvoje visi dabar kovoja už šeimos sampratą, bet jei žiūrėtume į Šventąjį Raštą, prisiminsime, kad šeima yra giminė. Dievas priruošia stalą, o Jėzus, jei atsimenate, ten su visokiais liūdnais žmonėmis sėdi prie jo. Ten visuomet esu laukiamas, svarbu neužsisklęsti vienišume. Ypač tiems, kurie sunkiau vaikšto. Pradėti verta nuo mažų dalykų, pvz., daugiau bendrauti telefonu.
Gana daug pasiteisinimų girdžiu iš vienišų žmonių: nenoriu būti našta, nenoriu ten dar kažko… Palauk, tokia yra kaina – arba užsibarikaduoji tarp keturių sienų ir gaili savęs, arba žengi į Trečio amžiaus universitetą. Mano atveju yra savanorystė „Betanėje“, kur patarnauju vargšų valgykloje. Ten didžiausiu vargšu jausdamasis pamatau, kad visgi nesu didžiausias jų, yra dalykų, kuriuos galiu ir aš.
Sovietmetis ir jo nepriteklius paliko mums tam tikrų atspaudų, bet metas suprasti – vaikas netaps laimingu žmogumi be artimojo glėbio.
Jau kuris laikas visuomenėje pastebiu naują tendenciją: visi dabar laukia ko nors gatavo: antrosios pusės, šeimos, net dangaus. Nėra tokių. Tas įsivaizdavimas, kad visi man viską turi duoti…
Ne, teks eiti pačiam per savo baimes (ką pagalvos kiti, kad nesupras, kad atstums), jas peržengti, įveikti savo negalias, reikės eiti per savo parpuolimus, bet dangaus kryptimi. Juk kelias atsiveria juo einantiems.
– Kur sunkesnėmis akimirkomis stiprybės semiatės pats?
– Būna užsuku į visą parą veikiančią „Gailestingumo“ bažnyčią. Bet man, kaip nuo žagrės kilusiam, pirmas vaistas yra gamta. Vaikščiojant vėjas vėdina galvą, nuovargį, emocijas, besikeičiantys vaizdai ir žmonės atitolina susitelkimą į save.
Kartais pakviečiu drauge ką pasivaikščioti. Ir grįžtu jau kitoks. Žinoma, jei tik žmogus gali fiziškai vaikščioti. Einant įvyksta susitikimai ir viduje daug kas susidėlioja. Na, o Vilnius nuostabus tuo, kad jo bokštai primena dangaus perspektyvą. Į ją žvelgiant suvokiu, kad kančia gali turėti prasmę. Kai žinau, dėl ko gyvenu, dėl ko kenčiu, kad ir kaip skausminga, galiu daug pakelti.
– Kas jus patį stūmė į priekį?
– Nevilties ir bejėgystės patirtys. Nebuvau tiek sąmoningas, kad Dievui pavyktų švelniais būdais prakalbinti, tikrai drebėjo ir širdis, ir pulsas, signalizuodami, kad ne į tą pusę einu, bet tarsi turėjau pasiteisinimą, kad kitaip neįmanoma.
Net ir pripažinęs realybę joje nemačiau išeičių. Kurį laiką nuoširdžiai nemačiau, todėl ėjau pirmyn, tarsi apgraibom per tamsų slėnį. Ir psichologų pagalbos, kad pripažinčiau ir pažinčiau save, man tikrai reikėjo. Žinote, yra toks juokas, kad Dievas sukūrė mus kaip originalus, bet mirštame kaip pigios kopijos.
– Kaip pats ištveriate sunkesnius etapus? Už ko laikotės?
– Prabūti sunkesnius laikus padeda draugystė su žmonėmis ir su Dievu. Šalia mūsų visada yra žmonių, gal mes neturime įgūdžių kalbėtis apie tai, kaip jaučiamės, parodyti pažeidžiamumą ar silpnumą nedrįstame, bet kai išdrįstame tuo dalintis, niekas nepuola nei smerkti, nei piktintis ar atsitraukti, o priešingai – nepalieka vieno tamsoje klaidžioti. Vienam ten gali tikrai panikos atakos prasidėti, o dviese jau atsimerkti drąsiau.
Man formuojasi pamatinis suvokimas, kad nieko tokio aš negaliu padaryti, ko Dievas neatkurtų. Tai, ačiū Dievui, ne viskas nuo mūsų priklauso.
Peržiūrint žmonijos istoriją ir patirtis, taip seniai viskas jau turėjo būti pasibaigę, bet yra tas, kuris kovoja mūsų pusėje. Net tada, kai kenkiame sau savo pasirinkimais.
Taigi viltis yra, kad Dievas žmogaus pusėje. Taigi ačiū jam, kad kontrolinis akcijų paketas ne žmonijos rankose.
– Minėjote, kad kurį laiką slėpėte savo skaudulius ir nuo savęs, ir nuo aplinkinių.
– Mėgdžiodami autoritetus, mes lyg ir mokomės, augame, bet mano atveju tie neatitikimai su mano vidumi buvo žiauriai skausmingi. Tik nustojęs neigti savo silpnumą pamačiau, kad tai neatstumia kitų žmonių. Taigi leidau sau augti nežinodamas, kuo tai baigsis. Be to, aš ir dabar nežinau, kuo tai baigsis.
Bet gyvenimas ėmė keistis. Supratau, kad turiu užnugarį, t. y. Dievas ne sąlygas diktuoja, kurias išpildžius kas nors keičiasi, Dievas mane iš akligatvių veda. Tikiu, kad taip mane moko gyventi. Žvelgdamas į savo praeitį galiu pasakyti, kad buvau užkietėjęs neigikas. Maniau, kad susitvarkysiu su sudėtingomis situacijomis pats, bet turbūt sunkiausia ir yra eiti paskui kitą. Tam reikia pasitikėjimo.
– Kaip jo įgavote?
– Aš buvau klaidingai įsitikinęs, kad visi normalūs žmonės neturi problemų, o aš vienas kažkoks nenormalus… Bet kai man brangūs žmonės, mano autoritetai pradėjo pasakoti, kokius grybavimo ypatumus išgyvena, suvokiau, kad nesu beviltiškas.
Įgarsinus savo talentus ir pripažinus realybę šalia esantiems, sau ir Dievui veriasi visokios fortkytės ir galimybės išjudėti iš esamo taško.
Tiesiog savo istorijos pradžioje nesirinkau viešai apie tai, ką patiriu, kalbėti. O sustiprėjęs sau pasakiau: jei nenoriu visą likusį gyvenimą nuo nepatogių klausimų bėgti, reikia kalbėti.
– Klausiu savęs, iš kur semiatės tiek atvirumo ir drąsos kalbėti viešai apie tai, kas skauda, nepatogu.
– Jei pajaučiu, kad neturiu jėgų ar noro būti kiek įmanoma sąžiningu, nekalbu. Tie susitikimai turi savo kainą. Po jų ir komentarų sulaukiu, bet ir padėkų. Jeigu perskaitęs mano mintis koks žmogus išdrįs ateiti ir pasikalbėti apie savo bėdas, gal tokia to kaina?
Kitas dalykas – neturiu pasiteisinimo, kodėl turėčiau nekalbėti. Svarsčiau išgirdęs jūsų siūlymą duoti interviu, gal duos Dievas, gal negaliu? Atsivertęs darbo knygą, supratau, kad galiu.
Galiu. Bet ar noriu? Pats ne, bet, jei žmonėms, kurie neapsikentę realybėje per Velykas bėgs į internetą, gal koks sakinys suteiks vilties.
– Visuomet verta. Dėkoju.
