„Advento metas mus veda į šventes – žiebiamos eglutės, perkamos dovanos, vienos dekoracijos keičiamos kitomis. Kaip ir kiekvienais metais, stebiu, kaip verslas „pagauna“ pačią jautriausią mūsų tautos stygą – mes tampame nuolaidų įkaitais.
Per šitą mėnesį mes prisiklausysime daugybės dalykų – tiek bažnyčioje, tiek parduotuvėse, tiek politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai įtemptas mėnuo, kuriame nemažai spaudimo, savotiško santykio ir atsiskaitomumo, kai reikės atsilyginti dovanomis. Tai mainų, renginių, diskusijų, kieno eglė gražesnė, mėnuo“, – kalbėjo kunigas.
Jis uždavė ne vieną klausimą ir skatino juos užduoti sau. „Kokios naudos galima išpešti? Džiaugiuosi, kad galime susirinkti ir kartu pakalbėti apie tai, ką šis laikas, kuris yra pilnas savo turinio, kartais – beskonybės, primityvumo, pačių žingeidžiausių jausmų patenkinimo, mums duoda. Ką tu apie tai sakai?
Ar vėl atsiduosime šėlsmui, miniai dėl to, kad taip reikia, ar kažką padarysime tradiciškai, bet be turinio, tikėjimo, supratimo?“ – klausė R.Doveika, kviesdamas ieškoti daugiau.
Kalėdos – pratrūkusi Dievo kantrybė
„Kartais po tokio įtempto šventinio laikotarpio žmonės sako, kad džiaugiasi sugrįžę į kasdienybę. Tad apie ką yra Adventas? Kiekvienas turime atsakyti sau, kuo šis laikas mums gali būti naudingas ir svarbus.
Esame įdomi tauta, turinti savo bruožus, kitaip sakant, kodą, ir viską, ką išgyvename ir patiriame, mes galime sieti su kantrybe, kadangi kai kas turi susiformuoti, kai kas išpūliuoti, natūraliai pasitraukti ir tapti priimtina.
Kantrybė praplyšta Kalėdų naktį, nes Dievas neapsikentė. Ko jis neapsikentė? Kad jo gražiausias meilės kūrinys, žmogus, pasidavė blogiems poelgiams.
XXI amžiuje nėra lengva kalbėti apie krikščioniškas vertybes, nes jos užkliūva daugeliui žmonių ir netgi viešoje erdvėje.
Į Kalėdas aš žvelgiu kaip į pratrūkusią Dievo kantrybę. Ir nėra svarbu, kada švenčiame – ne data svarbiausia, o klausimas, ar tikime, kad jis, Kristus, gimė, ar ne. Data svarbi tik tuo, kad visus mus sutelkia“, – kalbėjo dvasininkas.
Jo nuomone, šiandien, XXI amžiuje, nėra lengva kalbėti apie krikščioniškas vertybes, nes jos užkliūva daugeliui žmonių ir netgi viešoje erdvėje. Krikščioniškos vertybės, ne religinės tiesos, o pamatinės vertybės – tokios, kaip gyvybė, laisvė, demokratija, sąžinė, pasirinkimas, atjauta, artimo meilė, sąžinė, dorumas – yra eliminuojamos iš viešojo gyvenimo, ir kai kas trina rankomis.
„Ką sako tai, kad Kalėdas švenčiame remdamiesi tradicijomis, paskanintomis tam tikrais priedais? Pavyzdžiui, jeigu nori būti mados viršūnėje per šias Kalėdas, tai nepamiršk, kad šiemet jos rožinės“, – klausė R.Doveika, sakydamas, kad iš tiesų trūkusi dieviškoji kantrybė žmogui dar kartą parodo, kas yra tiesa.
„Kiek yra žmonių, tiek yra tiesų. Visi labai giname savo tiesas, savo teises, įsitikinimus. Tačiau kodėl žmonės šiandien nebesusikalba tarpusavyje? Dėl to, kad jie pametė tiesą. Ar galime prisiminti, kas yra tiesa? Juk dėl jos ir įvyksta Kalėdos. Tiesa esi tu.
Turime sau priminti, kad aš nesu statistika, aš nesu minia, nesu masė, ne tauta ir ne valstybė. Pirmiausia aš – egzistuojanti tiesa, ir tame nėra jokio susireikšminimo, jokios arogancijos. Pasakyti, kad aš esu tiesa – tai paliudyti savo nuolankumą prieš save“, – tikino R. Doveika.
Būsime asmenybės ar žaliavos?
Dvasininko kalba palietė ir nuomonės formuotojus. „Nustojome susikalbėti dėl to, kad nuomonę vienas apie kitą mes pavertėme tiesomis. Ir tada atsiranda jau nebe tiesos, o kiek yra žmonių, tiek yra nuomonių. Pirmas dalykas, ko paprašo Kalėdos, tai išsiveržti iš pretenzijos turėti nuomonę. Tačiau juk šiandien nuomonė labai svarbi detalė!
Teoriškai taip, o praktiškai daugelis mūsų atsisako nuomonės. Įvairūs reiškiniai, kuriuos stebime, atskleidžia, kad vyksta labai didelė kova – kova dėl tavęs. Ar tu būsi asmenybė, ar tu būsi įtrauktas į žaliavos liūną.
Šiandien esi toks svarbus, kad dėl tavęs kovoja, nors gali atrodyti, kad niekam nerūpi. Kalėdos visuomet iškelia šį klausimą – tu, kaip tiesa, esi asmenybė ar žaliava? Šiandien į tai, kad paverstų žmones žaliava, minia, mase, investuojama labai daug“, – sakė R.Doveika.
Verkšlenimas tikrai yra įlindęs į mūsų tautą, bet tuo pačiu mes išmetame tūkstančius tonų maisto, o paskui darome akcijas, nes juk reikia padėti vargstantiems.
Pasak dvasininko, šiandien pasiekėme tokį lygį, kad geidžiamiausios personos yra nuomonių formuotojai, kitaip – influenceriai.
„Jie šiandien yra pati paklausiausia prekė. Pagalvoji, kad sulaukei tam tikro amžiaus, turi gyvenimo patirties, bet, pasirodo, neturi savo nuomonės? O ką reiškia šiandien gyventi be nuomonės? Ar tai reiškia gyventi kaip visi? Verkti, nes tai yra mūsų tautos ženklas?
Mes turime pripažinti, jog mėgstame verkšlenti. Mums tai patinka. Verkšlendami mes pridengiame pakankamai neblogai susitvarkytą gyvenimą. Bet viešai reikia verkšlenti, kaip sunku.
Sunku gyventi parduotuvėse, kur vos pastumiame vežimėlius. Sunku, nes iš dešimčių duonos rūšių reikės vieną išsirinkti – o, kaip sudėtinga... Gal reikėtų influencerių paklausti? Nufotografuoti ir paklausti tautos nuomonės, ką pirkti. Nes be savo nuomonės neturiu net ką valgyti“, – apie šios dienos aktualijas kalbėjo dvasininkas.
Jis dalinosi mintimis apie skirtingas kultūras ir požiūrius: „Esu buvęs daugelyje misijų Afrikoje, Indijoje, kur žmonės prieš valgydami meldžiasi ir dėkoja Dievui. O ką darome mes? Pirmas veiksmas – fotografuojame ir dedame į internetą. Pripažinkime, verkšlenimas tikrai yra įlindęs į mūsų tautą, bet tuo pačiu mes išmetame tūkstančius tonų maisto, o paskui darome akcijas, nes juk reikia padėti vargstantiems.“
Iš kur kyla poreikis prakeikti savo artimą?
„Esu knygomanas ir vadovaujuosi mintimi, kad kas skaito, tie vadovauja tiems, kurie žiūri televizorių, – teigė R.Doveika, kviesdamas visus mylėti knygas, kad niekas mums nevadovautų ir nedarytų iš mūsų žaliavos. – Esu perskaitęs ne vieną knygą apie tremtinius. Šiandien mes esame labiausiai save žudanti valstybė. O juk badaujantys, mirštantys, išdraskytomis šeimomis, suluošintomis jaunystėmis, sudaužytomis svajonėmis lietuviai išvežti į Sibirą, gyvendami barakuose, apie tai negalvojo.
Jie, gaudavę kelis šimtus gramų duonos, kurioje būdavo daugiau pjuvenų negu miltų, sugebėdavo atgnybti gabaliuką ir pasidaryti rožinį. Gulėdami ant narų barakuose, jie kalbėdavo rožinį už laisvą Lietuvą.
Štai praėjo trys–keturios kartos, ir dabar mes per Kūčias valgysime ir keiksime Lietuvą, kalbėsime, kaip sunku šitame krašte gyventi. Ar neprisišauksime bėdos? Kalėdos ir kelia šitą klausimą. Ką reiškia šiandien sočiam prie stalo sėdėti ir keikti savo kraštą bei tikėtis, kad tau seksis?
Ar gali būti ramybė namuose, iš kurių „išeina“ prakeikimas? Ar galima sukurti sėkmingus santykius, jeigu yra prakeikiami tautiečiai? Ar galima jaustis saugiai vaikštant gatvėmis, kai yra prakeikta valstybė? Ką gali sukurti prakeikta visuomenė? Chaosą ir nesąmones, kuriose nemaža dalis ir esame paskendę: tai pavydas, apkalbos, ligos, reketas... Kodėl mes vienas su kitu taip elgiamės? Iš kur kyla tas poreikis verkšlenti, prakeikti ir pastumti savo artimą?
Mes galime turėti kokias tik norime nuomones, tačiau ko negalima padaryti su tiesa? Jos negalima paneigti. Kalėdos mums primena paprastą tikrovę, čia nereikia nei religinių įsitikinimų, nei aukšto išsilavinimo, nei pilno šaldytuvo, nei prabangios mašinos. Reikia tiesiog nuolankumo, kad tu esi nepaneigiama tiesa. Tu esi svarbus. Ir tai nėra žodžiai, skirti prasklaidyti vienišumą ar susireikšminti.
Per Kūčias valgysime ir keiksime Lietuvą, kalbėsime, kaip sunku šitame krašte gyventi. Ar neprisišauksime bėdos?
Mes turime susiburti, kad nepamestume šitų dalykų. Kalėdos kiekvieną mūsų išlukštena iki paskutinio lukštelio. Sakydami, kad tu esi tas, kurį kažkas myli nesuinteresuota meilės dorybe, mes mylime už tai, kad tu tiesiog esi. Ir kai tai susidedi į pamatą, gali ant jo atsistoti, o tada per patį tamsiausią paros metą gali būti šviesiau“, – kalbėjo dvasininkas.
Kalėdos klausia – ar galime nuo nusivalkiojimo ir degradavimo bedugnės labai atsargiai atsitraukti? „Šiandien visuomenė mus verčia būti vertybiškai neutraliais ir politiškai korektiškais, kitaip sakant, mes negalime nieko pasakyti kitam žmogui. Mes negalime net prisiimti atsakomybės vienas už kitą.
Kada paskutinį kartą sugėdinai ar sugėdino tave? Mes automatiškai prasprogstame apie teisių pažeidimą. O kokios teisės bus pažeistos, jeigu pasakysime, kad gėda elgtis vienaip ar kitaip? Kad taip daryti tau netinka? Bet reikia sakyti tai ne žeminant, ne rodant galią, bet patariant atsitraukti nuo tos bedugnės, kad neįkristum, kad nedegraduotum ir nenusivalkiotum“, – kalbėjo kunigas pabrėždamas, kad šiandien mes viena ranka kovojame už gyvūnų teises, o iš kitos pusės, juokiamės iš daugiavaikės šeimos, gyvenančios socialiniame būste.
Šiandien visuomenė mus verčia būti vertybiškai neutraliais ir politiškai korektiškais.
Šeimos iššūkiai
Kunigas R.Doveika sakė, kad kalbėdamas apie tėvystę ir motinystę, jis užduoda klausimą – kas šiandien apgins vyro teisę norint tapti tėčiu?
„Kalbame apie lygias teises, tačiau motinystėje ir tėvystėje to nėra. Kas pasako vyrui, kad jis taps tėčiu? Moteriai, vienintelei Visatos būtybei, suteikiama galimybė informuoti vyrą. Vieniša moteris su kūdikiu ant rankų – tai šeima, o vyras – su kūdikiu ant rankų tas, kuriam klijuojamos įvairios etiketės ir kuriama nuomonė, kad būti vienišu tėčiu neįmanoma, kad vyrai apskritai niekam tikę.
Kartais jaunos mamos giriasi ir džiaugiasi, kad vyras pampersą pakeitė, kad naktį atsikelia. Tačiau ar tai yra privilegijos ir reveransai santuokoje? Kas atsitiko, kad atsikelti naktį ar pakeisti pampersą priimama kaip didžiausia paslauga? Tai nėra pagarba ar paslauga žmonai – vyras yra tėtis ir jis turi tai daryti, o mes šiuos dalykus pavertėme žygdarbiais. Esame iškreipę situaciją, kad dėl tokių dalykų suteikiame privilegijas.
Kada paskutinį kartą rašėme savo savo vyrui ar žmonai? Kodėl negalime parašyti ir įvertinti nueitus metus, paklausti, ko trūksta, ko ilgiuosi? Kalėdos yra apie tai, kad pamatytume kitus. Mus visus tikėti išmokė kiti žmonės – esame paveldo tauta. Tam, kad pradėtume tikėti, nereikia skaityti Šventojo Rašto, pirmiausia reikia išmokti tikėti kitu žmogumi. Kiekvienais metais Kalėdos tai primena“, – sakė kunigas.
Koks esi tu, tokia yra valstybė
„Mūsų visuomenės problema, kad mes netikime vienas kitu. Visuose atvirumuose įžvelgiame negatyvą. Netikime, kad žmogus prie mūsų gali prieiti tiesiog – be jokio reikalo ir būti mandagus nieko neprašydamas. Tas, kuris pradeda tikėti žmogumi, pats tampa patikimas. O kuo mes pasitikime? Didžiausias autoritetas dabar yra pletkai, viešoji nuomonė.
Tas, kuris pradeda tikėti žmogumi, ir pats tampa tikinčiu. Tik tada Dievas įsiveržia į žmogaus gyvenimą. Kas nutinka, kad žmogus pradeda tikėti Dievą? Laksto į bažnyčią? Tampa davatka? Mintinai cituoja Šventąjį raštą? Eina dabar madingas piligrimines keliones?
Einame piligrimines keliones, bet nenueiname iki giminių ar kaimynų... Tas, kas iš tikrųjų tiki Dievą, niekada nepastumia kito žmogaus, jis eina atrasti ir pasirinkti. Taip formuojasi gyvenimas, nes tas, kas tiki Dievą, tampa laisvas. Kalėdos yra ir laisvės šventė, nes tikėjimas suteikia sparnus, saugo nuo pagundos pastumti ir pažeminti kitą žmogų.
Einame piligrimines keliones, bet nenueiname iki giminių ar kaimynų...
Kalėdos – tai religijos ir tikėjimo naktis. Jos be Kristaus gimimo, be religinio momento yra tiesiog tradicija be turinio. O tradicijos be turinio – lyg apvalkalas. Tada būna sočios, rožinės ar karališkos, vartotojiškos Kalėdos. Paklauskite savęs, kiek yra turinio tose tradicijose, kurias aš atliksiu?
Kalėdos mus išveda į pasaulį, kuris šiandien yra toks mažas, kad sėdėdami per kelias minutes galime stebėti karščiausius įvykius. Kalėdos mums dar kartą pasako, kad turi kažkas pratrūkti, kad turime pamatyti kitą. Nebūtinai Afrikos ar Indijos alkstančius vaikus. Gal tiesiog kaimyną? Gal paklausti jo, ar nereikia pavežti iki bažnyčios, juk šiandien slidu? Šiandien lengviau pakišti dovanas po eglute nei pasakyti, kad šiemet dovana bus mano laikas tau – susitiksime, pasikalbėsiem, aš tave išklausysiu. Apie tokias dovanas niekas nebekalba“, – apgailestavo kunigas.
Dvasininkas pabrėžė, kad nėra tobulų žmonių, šeimų, visuomenių, kunigų, popiežių, santykių, valstybių, močiučių, tėčių, mamų.
„Esame kūnas, kaulai ir mėsa ir reikia patarnauti sau, kad būčiau naudingas tau. Tikėjimas niekada nėra prieš tave, jis yra tik už tave ir su tavimi.
Niekada neskriauskite savęs, kai jus įžeidžia kiti. Kas nors pasakė kokią nors repliką – susigadinote visą dieną. Tačiau jie nėra verti, kad dar kartą nubaustumėte save.
Bet to reikia išmokti. Religija, tikėjimas, malda išmoko savęs nebausti, kai kitas kenkia mano gyvenimui. Niekada nebauskite savęs, kai kitas chamiškai nusišluosto kojas į jūsų gyvenimą, jis nevertas šito veiksmo. Jeigu taip sugebėsite padaryti, pasieksite labai daug. Mes turime vieną vienintelį gyvenimą, ir jis yra nepakartojamas. Neturime rytojaus, tik šiandien – rytojus yra iliuzija, o vakarykštė diena – istorija, atmintis, ko nepakeisime.
Kodėl daugelis krikščionių netiki, kad yra nemirtingi? Kalėdos prasideda dėl to, kad Dievui trūko kantrybė matant, kad tu esi mirties pinklėse. Niekada nekaltinkite Dievo, kad mirė jūsų žmogus. Dievas, kuriuo tikime, neišrašinėja mirties kelialapių į vieną pusę. Jis ateina pasitikti, kai visos aplinkybės yra prieš tave. Kiek žmonių susikuria klaidingą Dievo supratimą, kai jį paverčia kaltu dėl mirties, ir kaip sunku žmogui pripažinti, kad tai jis pats skleidžia mirties kultūrą ir jis pats yra mirties priežastis.
Nesudvejokite, kad esate nemirtingi. Kodėl tuo nebetikime? Aš palinkėsiu asmeninių Kalėdų. Kaip praleisti dieną, kad gyvenimas būtų neužmirštamas? Kiekvieną dieną pasakykite, kad šiandien nepamiršote mylėti“, – apibendrino dvasininkas linkėdamas visiems ramių švenčių.
