Žurnalistė nepaliauja ieškojusi dar gyvų likusių senųjų Kuršių nerijos gyventojų ir per jų prisiminimus prikelianti jau užmarštin begrimztančią krašto praeities istoriją. Pradėtame leisti Neringos kultūros almanache „Dorė“ Raimonda kaupia sakytinės istorijos archyvą.
Kur Dievas kasdien maino dekoracijas
Priežasties, kodėl Raimonda turėtų palikti jai mielą Kuršių neriją, tikriausiai, niekada ir neatsiras. Moteris per ilgus gyvenimo čia metus jau spėjo giliai įleisti šaknis ir tikisi, kad niekada nereikės jų išrauti. „Gyvenu savo trijų vaikų tėviškėje“, – šypsosi Raimonda, kadais ištekėjusi už vietinio juodkrantiškio. Jam dėkinga už galimybę gyventi Neringoje.
Ištekėjusi antrąkart už vokiečio, su vaikais buvo išvykusi gyventi į Vokietijos Fehmarno salą, kitoje Baltijos jūros pusėje. Tuomet ji dar stipriau pajuto magišką Kuršių nerijos trauką. Tai supratęs jos vyras vokietis pats pasiūlė persikelti ten, kur slapčia veržėsi Raimondos širdis.
„Iki šiol esu dėkinga vyrui, kad jis ryžosi iš Vakarų Vokietijos persikelti į Lietuvą ir mano Neringą. Sugrįžę pradėjome dar vieną gyvenimą,“ — sako žurnalistė.
Kai žiemą lieki tik su karkiančiomis varnomis, kai gyvenvietė ištuštėja, atsiduri akistatoje su pačiu savimi.
Moteris pastebėjo, nors Neringa yra viena, tačiau keturios jos gyvenvietės – labai skirtingos. Sugrįžimas į Preilą prilygo naujam persikraustymui, savo vietos ieškojimui iš naujo. Raimonda su šeima jau devynerius metus čia leidžia savo vasaras ir žiemas. Tai, pasak jos, yra tikrasis gyvenimas.
„Kai žiemą lieki tik su karkiančiomis varnomis, kai gyvenvietė ištuštėja, atsiduri akistatoje su pačiu savimi. Kartais apmirusi Neringa žmogui tampa nemenku iššūkiu”, — apie skirtumą tarp gyvenimo nerijoje ir žemyninėje Lietuvoje sako ji.
R.Meyer ir po tiek laiko vis dar negali atsidžiaugti tekusia malone gyventi ant marių kranto ir galimybe stebėti besimainančias jų spalvas. Ji prisimena savo pašnekovą, juodkrantiškį šviesios atminties dailininką Vaclovą Kaminską, kuris pakviestas atvykti į Vilnių aplankyti parodą ar nueiti teatrą, atsakydavo, „kad Dievas man čia kiekvieną dieną keičia dekoracijas“. Moteris su tuo sutinka, nes kaskart atsiveriantys vis nauji vaizdai jai primena teatro sceną, kuri ją buvo pakerėjusi dar studijuojant Vilniuje. Dabar prieš savo akis ji mato gamtos kuriamą teatrą.
Atsiveriantis horizontas labai svarbus ne tik jai, bet ir jos vyrui, kuris Kuršių nerijoje nesijaučia per daug nutolęs nuo gimtinės. „Mums reikia matyti vandenį. Matyti bekraštį horizontą. Ne jį ribojančius rugių laukus, o vandenį“, — patikslina neringiškė.
Meilę šiai gamtos stichijai mama Raimondai įskiepijo nuo mažų dienų. Ji pamena, kaip ją ir seserį dar visai mažas atostogaujant prie jūros mama keldavo ankstyvą rytą ir kišdavo į šaltą jūros vandenį.
Dabar ji mėgaujasi būdama vandens apsuptyje, šalia turėdama ir marias, ir jūrą. Maudynių sezoną ji pradeda mariose, nes jų vanduo įšyla pirmiausiai. Kai kurie žmonės vengia lįsti į marias dėl neįrengtų paplūdimių, tačiau Raimondai puikiausiai pažįstama natūrali jų pakrantė.
„Nueinu toliau, prie natūralaus kranto su gulbėmis, antimis, pilkaisiais garniais — į paukščių karalystę. Aplink kurkia varlės, o aš plaukioju grojant šiam nepaprastam orkestrui“, — džiaugiasi žurnalistė, maudytis mariose pradedanti jau gegužės mėnesį. Vėsa moters negąsdina ir į vandenį ji gali lįsti bet kokiu oru, nors dabar žiemą maudosi tik pasikaitinusi saunoje.
Kaskart atsiveriantys vis nauji vaizdai Neringoje primena teatro sceną.
Marias ji atrado persikėlusi į Preilą. Juodkrantėje šios prabangos nebuvo, nes joje natūrali pakrantė jau urbanizuota. Preiloje moteris rado nuošalių, tik jai žinomų mielų kampelių, kur gali pabūti viena su savimi.
„Vanduo — ne tik niekada nepabostantis vaizdas, bet ir maudynės, kurios man labai svarbios. Kiekvieną rytą, nežiūrint to, kiek darbų laukia, poilsiautojai žino, kad Raimonda prie jūros arba prie marių maudosi“, — savo dienos pradžios ritualą atskleidžia Kuršių nerijoje gyvenanti moteris.
Nauja Kuršių nerijos tapatybė
„Artimas sąlytis su gamta ir prieraišumas savo kraštui yra bendras Kuršių nerijos gyventojų bruožas. Žmonių, kurie pasilieka, nepabėga, neišsigąsta atskirties nuo išorinio pasaulio“, – pastebi Raimonda. Žurnalistė prisipažįsta, kad įsigyti čia nekilnojamąjį turtą buvo labai brangu ir dėl to dabar reikia daug dirbti, tačiau jau nebegalėtų gyventi kitoje Kuršių marių pusėje ir tik žiūrėti į besidriekiančias kopas. „Mane varytų iš proto mintis, kad aš negyvenu TEN“, — pripažįsta moteris. Ji savo kailiu patyrė, kad ši vieta pagavusi lengvai nebepaleidžia. Raimonda pastebi, kad labai svarbu ir rasti savo vietą pamario bendruomenėje.
R.Meyer išduoda, kad tapti vietiniu nėra lengva, nes pripažinimą reikia užsitarnauti.
„Gyvenu čia 30 metų, todėl dabar jau niekas nebesako, kad esu nevietinė, bet, kai atvykau į Juodkrantę, visi tai primindavo ir piktindavosi, kodėl reiškiu savo nuomonę“, — apie išbandymus naujakuriams atvirauja žurnalistė, būdama tikra, kad kituose miestuose su tokiomis problemomis susidurti tikrai netektų. O čia, Kuršių nerijoje, „vietinio“ ir „nevietinio“ statusas yra labai pabrėžiamas.
Artimas sąlytis su gamta ir prieraišumas savo kraštui yra bendras Kuršių nerijos gyventojų bruožas.
Neseniai išleistoje dr. Vasilijaus Safronovo mokslo studijoje apie Kuršių neriją šio pusiasalio gyventojai taikliai pavadinami migrantais ir pabėgėliais. Kuršių nerijos senbuviais šiandien laikomi kuršininkai yra atsikėlę iš Kuršo, dabartinės Latvijos teritorijos. Jie buvo žvejai, kalbėję latvių kalbos dialektu. Dėl ekologinės katastrofos Kuršių nerijai tapus beveik dykuma, po smėliu atsidūrė 14 kaimų. Nežiūrint to, kuršininkai nepaliko Nerijos, jų prisirišimas prie šių smėlynų, žvejo amato, gyvenimo būdo stulbina.
Šio savito kuršininkų etninio pasaulio nesugriovė ir 19 a. pabaigoje iš miestų plūstelėjusi vasarotojų banga. Kurorto verslas labai palengvino vietinių žvejų būtį, leido jiems prasigyventi, lavinti vaikus. Kaip žinia, per 400 metų susiformavusią vietos tapatybę sunaikino Antrasis pasaulinis karas, didžioji dalis senbuvių pasitraukė į Vakarus.
Atsivėrė didžiulė praraja – tarp to, kas buvo ir to, kas yra šiandien. Po minėtojo karo Kuršių nerijoje, be kariškių, buvo likusi tik saujelė senųjų žvejų kuršininkų, nespėjusių pasitraukti su vokiečių armija. Pirmieji civiliai gyventojai buvo rusakalbiai, atkelti iš tolimiausiųjų Rusijos kampelių, todėl ir pokarinės mokyklos Nerijoje buvo rusiškos.
Lietuviais šiaurinė Nerija pradėta apgyvendinti palyginti vėlai – 1951-aisiais prasidėjo visuotinis verbavimas darbams žvejyboje, miškų ūkyje, statybose... Ištuštėjusioms gyvenvietėms reikėjo darbo rankų. Iš naujakurių liudijimų sužinome, kokiu apleistu, sovietų armijos nualintu užkampiu buvo tapusi Kuršių nerija. Jei jauną specialistą paskirdavo dirbti į Neringą, jam tai prilygdavo tremčiai ir didžiausiai bausmei.
Naujoji bendruomenė formavosi labai sunkiai, nemažai žmonių atvykdavo ir vėl išvykdavo. Migracija buvo didžiulė. Galiausiai sovietinės Lietuvos valdžiai pavyko Neringoje sukurti atskirą miestą, jame – kurortines gyvenvietes su neblogai išvystyta infrastruktūra, kuri dabar nedovanotinai naikinama nekilnojamojo turto bumo. Tarkime, buvęs restoranas ir parduotuvės Juodkrantėje perstatytos į butus, o Tautiniam olimpiniam komitetui atiduota „auksinė“ vieta prie jūros (taip pat Juodkrantėje), turėjusi tapti olimpiečių rengimo centru su sporto aikštynais, paversta prestižiniais atostogų apartamentais su vaizdu į jūrą.
„Šiandien Neringa yra gerokai ištuštėjusi, nemažai gyventojų po Nepriklausomybės savo butus yra pardavę ir įsikūrę svetur. Vietiniais gyventojais jau pavadinami ir tie, kurie čia turi tik antruosius namus, jie atvyksta trumpam, savaitgaliais ir atostogoms. Manau, tai yra visiškas nesusipratimas“, – įsitikinusi Raimonda.
Jei klaustume, kokia yra šiandien Kuršių nerijos tapatybė, reiktų aiškintis, ar mums pavyko kažką iš dingusiojo kuršininkų pasaulio perimti, sako Raimonda. Šie procesai nėra lengvi, nes perimti – vadinasi, žinoti ir priimti. Ilgus metus tiesa apie Kuršių nerijos istoriją nebuvo pasakyta dėl suprantamų priežasčių. Kuršių nerija priklausė kitai valstybei. Ir šiandien man senieji Nerijos gyventojai tvirtina, kad jie yra vokiečiai, o kuršiškai kalbėję tik jų tėvai ar seneliai. Lietuvių kalba bažnyčiose atsirado Reformacijos reikalavimu, kadangi kuršininkų kalba niekada netapo rašto kalba.
Tokia sudėtinga ir tuo pačiu įdomi vietos istorija, o su ja susipažinti galėjome tik po 1990 m., kai atsivėrė sienos ir į savo tėviškę kaip turistai plūstelėjo Nerijos senbuviai. Šių procesų inspiruota Juodkrantėje gyvenanti ir Klaipėdos universitete dėstanti istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė 2001-aisiais išleido pirmąją mokslo studiją lietuvių kalba apie Kuršių neriją. „Tik šios mokslininkės dėka mes „praregėjome“ ir pradėjome pažinti tikrąją istoriją – ne tokią, kokia mums patinka, o tokią, kokia ji yra iš tikrųjų“, – tvirtino R.Meyer.
Išsaugoti praeities paveldą padeda ir Neringoje susikūrę folkloro ansambliai – „Giedružė“ ir „Aušrinė“, kurie dainuoja senąsias pamario krašto dainas, rengiasi ankstyvojo bei vėlyvesniojo laikotarpio Prūsų Lietuvos tautiniais rūbais. Taip perduodama tai, kas užkoduota mūsų praeityje.
Eduardas Jonušas yra tylusis mano mokytojas, niekada tiesiogiai nemokęs, bet rodęs pavyzdį, kaip reikia neišduoti vertybių.
„Kai pačioje Nepriklausomybės pradžioje dailininkas Eduardas Jonušas pasiūlė neringiškiams kapinėse statyti ne akmens luitus, o stilizuotus krikštus, jį nušvilpė. Dabar jau atsiranda tokių, kurie susiranda Jonušo eskizus ir savo artimiesiems pastato stilizuotą krikštą. Vadinasi, sąmonė po truputį keičiasi“, – kalba R.Meyer.
Šviesios atminties E.Jonušas jai išlieka žmogumi, sugebėjusiu susitapatinti su kuršininkais, intuityviai pajutęs kuršininkų paveldo grožį ir jo svarbą ir viską, kas buvo įmanoma, atkūręs. „Jis yra tylusis mano mokytojas, niekada tiesiogiai nemokęs, bet rodęs pavyzdį, kaip reikia neišduoti vertybių“, – sako žurnalistė.
Raimondai atrodo, kad Neringoje gyvenantiems ar čia nekilnojamąjį turtą turintiems žmonėms vietos architektūros tradicija neturėtų būti „kilpa po kaklu“. Reikia tik gerai įsižiūrėti, kaip tobulai prie gamtos dera tradicinis prūsiškas mėlis, balta ir raudonai ruda.
Pagarbos vietos tradicijai galėtume pasimokyti iš rašytojo Thomo Manno, kuris būdamas pasaulio įžymybe, Nidoje pasistatė žvejo namo stilistikos vasarnamį su nendriniu stogu, dažytą tradicinėmis spalvomis. Negana to, jis buvo užsakęs jam pastatyti ir žvejo burvaltę – kurėną.
Niekada dar Kuršių nerija nebuvo tokia lietuviška kaip dabar. Ir tokia ji liks.
Nors Neringoje nebeliko kaimo, tačiau kaimiškoji dvasia Kuršių nerijoje privalo išlikti. Ją kuria ne tik medinė žvejų namų architektūra, bet ir aplinka: senovinės gėlės po langais, alyvos, jazminai, tradiciniai vaismedžiai ir vaiskrūmiai, o taip pat prieškarinėse sodybose augę gluosniai, beržai, liepos, kaštonai, kita.
Reiktų prisiminti, ir ką augino darželiuose mūsų močiutės. Žurnalistė piktinasi, kai naujieji atvykėliai, nepaisydami tradicijų, prie namų pila skaldą ir kuria bonsų stiliaus „darželius“. Liūdesį kelia ir sterilios teritorijos: išdailinta žalia veja, tujos ir automobiliai po langais.
Raimonda džiaugiasi, kad, lyginant su kitomis gyvenvietėmis, Preilai pavyko išsaugoti tradicinio kaimo užstatymo charakterį, ypač pietinėje gyvenvietės dalyje. „Niekada dar Kuršių nerija nebuvo tokia lietuviška kaip dabar. Ir tokia ji liks“, — įsitikinusi pašnekovė.
Telikę tik keturi kuršininkai...
Visi čia atvykę pajunta ypatingą krašto atmosferą. Raimonda pastebi, kad miestiečiai Kuršių nerijoje labai gerai jaučiasi, gal dėl to, kad tik 4 proc. visos teritorijos – urbanizuota, visa kita palikta gamtai... O gal dėl to, kad čia – kitas pasaulis, kitokia nei žemyne gamta, kitokie vaizdai, kitas pojūtis, potyris... Iš Vokietijos atvykę svečiai nuolat klausia, kaip mums pavyko neužstatyti pajūrio paplūdimių.
„Neringoje visko labai daug: marios, jūra, kopos (pilkosios ir pustomos), ypatingą vertę turintis senasis miškas ant parabolinių kopų(sengirė), jaunas miškas, paukščių karalija. Du kartus per metus stebime jų migraciją“, — neįkainojamus vietos privalumus vardija Raimonda. Ji pati kasmet stebi išskrendančius bei grįžtančius paukščius ir šis procesas jai ypatingas.
Žurnalistė sako, kad paukščius stebi šviesios atminties draugo ornitologo Vytauto Pareigio akimis. „Jis man atvėrė langą į gamtą, o po to atsivėrė ir istorijos klodai, kuriuos pamačiau taip pat ne savo dėka“, — atvirauja „Dorės“ sudarytoja ir redaktorė.
Gyvenimo Juodkrantėje laikais kaimynystėje gyveno istorikė daktarė Nijolė Strakauskaitė. Ji suformavo teisingą Raimondos požiūrį į istoriją, kuris ir tapo jos inkaru: „Man nereikėjo ilgai klajoti, ieškoti, abejoti. Krašto istoriją išgirdau iš pirmų lūpų, iš vienintelės profesionalios Kuršių nerijos istorijos tyrinėtojos.“
Gyvenant Juodkrantėje žurnalistei vėrėsi dar nežinomi pamilto krašto istorijos puslapiai. Pasirodo, ji gyveno senuosiuose Rėzų šeimos namuose. Be galo jaudinantis buvo susitikimas su Rėzų šeimos palikuonimis, kurie atvykę į Juodkrantę norėjo sugrįžti į vaikystės namus ir buvo labai dėkingi už galimybę užeiti į vidų, nors ten jau viskas buvo perstatyta ir pakeista. Tik iš išorės namą dar galima buvo atpažinti. Rėzų šeimoje augę 8 vaikai į Kuršių neriją atvyko iš skirtingų šalių: Vokietijos, JAV, Didžiosios Britanijos. Raimondai itin įsiminė išgirstas jų ginčas: vieni save laikė vokiečiais, kiti — lietuviais.
Kuršininkų palikuonių šiandien belikę tik keturi, tad, jiems išėjus, Kuršių nerija liks be savo senųjų gyventojų.
„Dabar aš jau tiksliai žinau, kas jie. Jų tikroji, mokslininkų įvardinta tapatybė — kuršininkai, senieji Kuršių nerijos gyventojai. Jie buvę dviejų kultūrų, trikalbiai, evangelikai liuteronai, labai saviti, jų gyvenimo būdą suformavo tradicinis amatas – žvejyba“, — savo atradimu dalijasi moteris.
Užuomina, kad jau 15 a. Nerijoje gyveno kuršininkai, ateina iš vokiečių ordino šaltinių. Kuršininkų palikuonių šiandien belikę tik keturi, tad, jiems išėjus, Kuršių nerija liks be savo senųjų gyventojų. Raimonda pastebi, kad dėl istorijos šaltinių stokos niekas negali pasakyti, kas šioje vietovėje gyveno iki XV a.
Lyg Dievo siųsta: per ją liudija žmonių istorijos
Raimonda daro ir kitokius atradimus. Tai jos pasirinktas kelias. Leisdama „Dorę“ ji pradėjo kaupti sakytinės istorijos archyvą, į kurį renka vietos gyventojų prieškarinius ir pokario prisiminimus. Ją domina po karo atvykę rusakalbiai ir į Kuršių neriją masiškai verbuoti lietuviai, šių gyventojų likę taip pat labai nedaug. Ji pastebi, kad istorikams trūksta tam tikrų laikotarpių naratyvo, kaip žmonės tada gyveno, kodėl išvažiavo. Būtent tai žurnalistė ir nori atskleisti.
„Paskutinėje „Dorėje“ aprašyta Herberto Kubiliaus ir jo šeimos tremties iš Preilos į Sibirą istorija. Mes iki šiol nežinojome, kokiomis aplinkybėmis žmonės iš čia buvo tremiami“, — apie savo darbą pasakoja moteris. Raimondą užplūdo didžiulis džiaugsmas, kai Herbertui mirus jo šeima, moters prašymu, perdavė vyro armoniką, kuri tapo Neringos istorijos muziejaus eksponatu.
Armoniką jaunam vyrui Preilos parduotuvėje nupirko jo tėvas, vėliau su ja jis buvo ištremtas į Sibirą, po tremties su ta pačia armonika grįžo į Vokietiją. Visą gyvenimą nesiskyrė su šiuo instrumentu. Po vyro mirties muzikos instrumentas vėl buvo sugrąžintas ten, kur jis buvo įsigytas – į tėviškę. Tokios istorijos sujaudina ir itin paliečia jas kaupiančią Raimondą, todėl gyvenvietę ji mato visai kitokiomis akimis.
„Žiūriu ir matau, kad čia stovi Bastiko namas, o ne Kauno Technologijos universiteto poilsio bazė, ne Veterinarijos poilsio namai, o Kubilių namas, o ten, tolėliau — neseniai rekonstruota Labrenso vila. Žinau tų namų ir juose gyvenusių žmonių istorijas“, — pasakoja moteris ir priduria, kad jau gali po Preilą pravesti ir ekskursiją.
„Tarsi Dievas mane čia atvedė, kad galėčiau suvesti visus galus... Esu kelionės pradžioje, kai kyla begalės klausimų“, — sako moteris. Preilos kaimelio istorijos rekonstrukcija jai būtų didžiausia dovana, nes Preila – jos namai, vadinasi, jau ir jos istorija.
Raimonda siekia, kad jos kelias vestų vis gylyn, o kiekviena „Dorė“ stiprintų supratimą apie krašto istoriją. Jai atrodo, kad kiekvieno leidinio parengimas mažų mažiausiai prilygsta kursiniam darbui, nes priverčia vis iš naujo pasijusti studente. „Kai pradedu „Dorę“, atrodo, kad žinau kelią, bet užlipu ant tam tikro laiptelio ir vėl atsiveria nežinomybė“, — apie nesibaigiančias paieškas pasakoja redaktorė.
Moteris planuoja komandiruotę į Vokietiją, kur ieškos ir pildys savo istorijų archyvą. Žurnalistė jau susirado garbaus amžiaus Kuršių nerijos gyventojų, kuriuos tikisi dar spėsianti pakalbinti. „Daugiau čia nebeatvažiuosiu, ne mano jėgoms“, – taip baigiasi dažnas pokalbis su Nerijos senbuviu, priverčiantis susimąstyti – daug laiko nebeturime, arba dabar, arba – galbūt niekada.
Jei Dievas man atves tuos žmones, kurių istoriją turiu užrašyti, tai jausiu, kad savo misiją atlikau.
Neretai darbą palengvina žmonės, patys pasibeldę į Raimondos duris. Ji įsitikinusi, kad pradėjusi leisti „Dorę“ sulaukia ne tik žmonių, bet ir Dievo paramos. R.Meyer neslepia, kad savo žinią stengiasi paskleisti itin plačiai, todėl po kiekvieno „Dorės“ išleidimo vyksta keletas pristatymų, tarp jų – ir Vilniuje.
„Po kiekvieno susitikimo su neringiškiais kartoju: neišmeskite nieko, ką randate paliktą tėvų, o jei nereikia, tai atiduokite muziejui“, — visus prisidėti prie istorijos išsaugojimo skatina žurnalistė.
Raimonda priduria, kad pati visas rastas ir skenuotas nuotraukas atiduoda į muziejaus archyvą, nes nei vienas neturėtų kažko pasislėpęs saugoti. Viskas turėtų keliauti į muziejų. „Dorės“ vyr. redaktorė įsitikinusi, kad profesionalios Neringos muziejaus vadovės tikrai žinos, ką su joms patikėta istorija daryti. O jos pareiga tą išsibarsčiusią istoriją fiksuoti.
Tai tikrai ne paskutinė Raimondos stotelė. „Jei Dievas man atves tuos žmones, kurių istoriją turiu užrašyti, tai jausiu, kad savo misiją atlikau, Neringai kažką sugrąžinau“, — sako žurnalistė. Raimonda didžiuosis, jei per ją prabils žmonės, kurie savo istorijos patys parašyti nemokėjo arba nemanė, jog tai yra svarbu.
