– Papasakokite nuo pradžių – kaip atradote Aziją ir Tibeto mediciną?
– Kai dar mokiausi mokykloje, jaučiau labai stiprų nuobodulį, tarsi būčiau ne savo vietoje. Atrodytų, jaunas žmogus, turėtų džiaugtis visomis galimybėmis, draugais, visko norėti, o aš jaučiau didžiulę tuštumą širdyje, kažko trūko.
Dvyliktoje klasėje, kai prasidėjo mokslo metai, aš, užuot ėjusi į mokyklą, savaitei išvažiavau į gamtą pabūti su savimi, kad suprasčiau, ko aš iš tiesų noriu. Ar apskritai noriu baigti mokyklą, nes jaučiau, kad tų žinių, kurios man tikrai būtų svarbios, joje negaunu. Gamtoje aš taip atsipalaidavau, man taip buvo gera, kad pasakiau sau: „Urta, nuo šios dienos stengsiesi visą gyvenimą išlaikyti būtent tokią proto būseną – ramią, atsipalaidavusią, viskuo besidžiaugiančią, laimingą.“
Su šiuo ketinimu grįžusi į Vilnių, visai atsitiktinai, nors sakoma, kad atsitiktinumų nebūna, pamačiau kvietimą į jogos užsiėmimus. Tuo metu nebuvau susidūrusi nei su joga, nei su meditacija, bet kažkas mane intuityviai labai patraukė.
Ir jau po pirmos pamokos pirmą kartą po ilgo laiko aš pajaučiau vidinę džiaugsmo kibirkštį, kad būtent tuo noriu užsiimti – savęs paieška, sąmoningumo kelione. Per jogą patyriau tą pačią būseną, kurią atsivežiau iš buvimo gamtoje: aš leidau sau būti savimi ir tiesiog stebėjau savo mintis, jausmus, savo kūną. Man buvo tai didžiulė dovana.
Taip sutapo, kad netrukus prasidėjo intensyvus jogos kursas. Po pirmosios sesijos naktį pabudau nuo šauksmų iš tėvų kambario. Mano tėčiui įvyko infarktas. Ko gera, tai buvo vienas reikšmingiausių mano gyvenimo įvykių, paskatinusių mane dar labiau savęs klausti, kas aš esu ir ko iš tikrųjų noriu iš šio gyvenimo.
Kas pradeda ieškoti laimės, atranda, kad jų laimė neatskiriama nuo kitų žmonių laimės.
Ačiū Dievui, mano tėtis liko gyvas ir dabar viskas yra labai gerai, bet mirties artumas mane tarsi pabudino gyvenimui. Suvokiau, kad per akimirką galiu netekti pačių artimiausių savo žmonių, todėl pradėjau galvoti: ar tikrai noriu toliau su jais ginčytis, skaudinti juos? Šį klausimą sau užduodavau vis dažniau ir galiausiai supratau, kad aš daugiau niekam nebenoriu atnešti kančios šiame gyvenime. Šis suvokimas taip giliai įsirėžė mano smegenyse, kad pradėjo keistis mano elgesys, mąstymas, požiūris į gyvenimą.
O jogos praktika man padėjo labai giliai atsipalaiduoti ir suprasti, kad aš neturiu būti tokia, kokią mane nori matyti mokytojai, bendraklasiai, aplinka. Aš noriu būti savimi, natūraliu žmogumi – ir man visiškai nereikia daugiau apsimetinėti.
– Vis dėlto nusprendėte pabaigti mokyklą?
– Išlaikiau egzaminus labai gerai, tačiau atestato jau pati neatsiėmiau, nes su vienuolėmis išskridau į Prancūziją, kur pusantro mėnesio gyvenau ir savanoriavau krikščioniškuose vienuolynuose bei ašramuose. Mane jau tada labai domino skirtingi tikėjimai.
Kelionės mane nubloškė į tarptautinės organizacijos „Gyvenimo meno“ ašramą Vokietijoje. Būdama ten pradėjau jausti stiprų vidinį kvietimą aplankyti Indiją. Tuo metu man buvo tik 20 metų, neturėjau nei išsilavinimo, nei darbo, nei pajamų, bet turėjau stiprų pasitikėjimą gyvenimu.
Dabar, praėjus devyneriems metams, stebiuosi ir kartais klausiu savęs, iš kur turėjau tiek drąsos. Šiuo metu turbūt nebesugebėčiau to paties pakartoti, nes su patirtimi ir amžiumi pradedi planuoti, galvoti apie kliūtis ir pan. O tuo metu aš tiesiog žinojau, kad turiu išvažiuoti. Mano šeima tai pajautė ir mane išleido. Taip pusmečiui išvykau į Indiją, nežinodama, nei kur, nei kaip aš ten gyvensiu.
– Ir koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Indiją?
– Kai atskrendi į Delį, iš pradžių matai sutvarkytą oro uostą, visur švaru, gražu. Tačiau kai patenki į miestą, tave pasitinka tikroji Indijos realybė. Tačiau, kas įdomiausia, atsidūrusi toje realybėje, pradėjau jaustis taip gerai, tarsi jai priklausyčiau. Žmonių daug, garsų daug, kvapų daug, aplink gyvūnai – karvės, šunys, bet aš jaučiausi savo vietoje. Nebuvo nei baimės, nei abejonės.
Visa ši kelionė buvo labai intuityvi. Tiesiog leidau sau pasitikėti gyvenimu ir stebėjau, ko jis manęs išmokys, su kuo nori mane supažindinti.
Man buvo tik 20 metų, neturėjau nei išsilavinimo, nei darbo, nei pajamų, bet turėjau stiprų pasitikėjimą gyvenimu.
– Kas per šią kelionę įsiminė labiausiai?
– Viena ryškiausių patirčių – gyvenimas Indijos kaime. Nusprendžiau jame pagyventi, nes norėjau įgyti patirties, kaip indai gyveno prieš kelis šimtus metų, kai dar nebuvo nei elektros, nei karšto vandens. Būtent ten susipažinau su tikrąja Indija, nes pati šalis labai greitai keičiasi, modernėja ir vakarėja. O tame kaime žmonės vis dar gyveno pagal senuosius principus ir gamtos ritmą.
Mano diena prasidėdavo apie penktą ryto. Pirmiausiai sutvarkydavome namus, iššluodavome grindis, nes pagal indų gyvenimo filosofiją namai yra tarsi tavo šventykla, todėl jie turi būti švarūs ir tvarkingi. Dažnai klaidingai manoma, kad indai yra netvarkingi. Galbūt tokia nuostata formuojasi dėl nešvaros gatvėse, tačiau apsilankę indų namuose pamatytumėte, kokia ideali švara juose tvyro.
Tada su visa šeima sėsdavome pusryčiauti, o po pusryčių visi kartu išeidavome pasitikti saulės. Stovėdavome ir tiesiog laukdavome saulės blyno pakilimo. Tuomet prasidėdavo darbai laukuose.
Tas jų paprastas gyvenimo būdas man paliko giliausią įspūdį. Vakaruose mes tikime, kad džiaugsmas slypi dideliuose dalykuose, pasiekimuose, rezultatuose. Indijoje aš pajutau, kad tikras džiaugsmas gali būti labai paprastas – kai tu sėdi su šeima ir geri arbatą, klausaisi tylos, eini pasitikti saulės, dirbi laukuose.
Kitas dalykas, kuris mane labai sujaudino, tai kaimo žmonių svetingumas. Kol ten gyvenau, kiekviena kaimo šeima pakviesdavo mane aplankyti jų namus. Tave vaišina pietumis, arbata, visa šeima susirenka – apie 15 žmonių, o tave pasodina beveik į centrą ir užduoda labai nuoširdžius klausimus: iš kur tu atvykai, kokie tavo šalies papročiai ir pan. Jie labai nuoširdžiai nori tave pažinti.
Ten aš supratau, kiek mažai žmogui reikia, kad jis būtų laimingas. Gyvendama ten aš galėdavau būti visiškai natūrali. Ir šio natūralumo svarba mane lydi iki šiol. Dabar, kai turiu daug darbų, reikalų, pareigų, kaukės visgi užsideda, bet aš nuolat sau primenu – „būk natūrali“.
Dar paliko įspūdį, kad Indijoje visi labai sugyvena kartu. Čia gatvėje ir karvės gali gulėti, ir šunys gaujomis gyventi, ir skirtingų etninių grupių ir kultūrų žmonės susitikti. Ir konfliktai čia būna labai retai, nors, atrodytų, jie neišvengiami, kai yra tokia žmonių gausa. Tačiau žmonės čia – kaip žuvys vandenyje, kurios niekada nesusiduria, o harmoningai gyvena. Tai pastebėjusi ir pati labai mokiausi, kad netapčiau kažkam kliūtimi, o harmoningai judėčiau su visais.
-
Spalvotas Astos gyvenimas: apie šilko „užkalbėjimą“, telepatiją, gimdymą namuose, keturis savo ir daugybę ne savo vaikų
-
Lektorė K.Dorofėjė apie moteriškos energijos šaltinius ir vagis: moteris gali paversti milijonieriumi bet kokį vyrą
-
Ilgaamžiškumo paslaptys pagal šimtamečių gyvenimo patirtį: ką jie daro kitaip nei mes
– Pasakojate apie taikų visų su visais sugyvenimą, tačiau dažnai kalbama, kad Indijoje vis dar labai stipri kastų sistema. Ar neteko su tuo susidurti?
– Su kastų sistema labiausiai susipažinau Nepale, kai savanoriaudama mokiau vaikus vienoje atokaus kalnų kaimo mokykloje. Mes visada pradėdavome pamokas sustodami į ratą ir paimdami vienas kitam už rankų. Klasėje buvo viena mergaitė iš neliečiamųjų (žemiausios – red.) kastos. Kad neimtų mergaitės už rankos, mano mokiniai jai paduodavo pagaliuką. Prireikė savaitės ar dviejų, kol pavyko pakeisti jų požiūrį į šią mergaitę – kad ji tokia pati kaip ir jie, lygi mums visiems.
Ten aš supratau, kiek mažai žmogui reikia, kad jis būtų laimingas.
Įdomiausia, kad kai pasikeitė į neliečiamuosius požiūris mokykloje, po truputį jis pradėjo keistis ir pačiame kaime. Kai nuvykau tos mokyklos aplankyti po kelių mėnesių, kaimo žmonės į mergaitės tėvus, su kuriais anksčiau bendraudavo atšiauriai, jau žiūrėjo kaip į sau lygius. Taigi kastų klausimas vis dar yra opus, bet po truputį viskas keičiasi, modernėja.
– Kodėl nusprendėte studijuoti Tibeto mediciną?
– Nepalas buvo mano antroji kelionė. Po Indijos buvau grįžusi į Lietuvą, kad užsidirbčiau pinigų, ir po devynių mėnesių vėl išvykau. Iš Nepalo sugrįžau supratusi, kad noriu mokytis, įgyti specialybę, per kurią galėčiau padėti žmonėms.
Ten kaip tik susipažinau su tibetiečiais. Pajaučiau, kad jų kultūra man labai artima, todėl, grįžusi į Lietuvą, ėmiau ieškoti, kur galėčiau studijuoti Tibeto mediciną. Labai greitai suradau tarptautinį universitetą Rusijoje, kuriame mus moko tibetietė gydytoja.
Tibeto medicina man suteikė tvirtą pagrindą po kojomis ir gilesnį pasaulio suvokimą, ypač apie žmogaus kūną, ligas, jų kilmę ir kaip galima padėti žmonėms, kad jie nesirgtų. Be to, Tibeto medicina padeda žmogui būti ne tik sveikam, bet ir laimingam, nes labai susijusi ir su proto būsena. O man kaip tik buvo svarbu sužinoti, kaip padėti žmogui, kad jis gyventų laimingą, visavertį gyvenimą.
Žmonės klaidingai mano, kad Tibeto medicina skirta tik tibetiečiams ar Azijos žmonėms. Iš tiesų ji labai universali. Ir Tibeto medicinos farmakologai jau pradėjo ieškoti to paties poveikio augalų, kurie auga Europoje ir Amerikoje, kad nereikėtų jų rinkti tik Himalajuose, ir žmonės rastų savo augalų atitikmenis, kurie veikia taip pat, kaip ir Tibeto žolės.
Be to, Tibeto medicina unikali tuo, kad visas žinias, kurias gauni, tu gali pritaikyti sau. Ji labai praktinė. Savo gyvenime aš nuolat taikau mitybos, gyvenimo būdo rekomendacijas, patarimus, kaip reikėtų gyventi skirtingais sezonais. Išorines jos terapijas taip pat taikau ne tik pas mane ateinantiems žmonėms, bet ir sau.
Šiuo metu mano pagrindinis tikslas – užbaigti mokslus ir tapti Tibeto medicinos gydytoja. Liko tik metai. Kitų metų gegužę laukia kelionė į Tibetą ir praktika vienoje iš klinikų. Dabar tuo ir gyvenu, kasdien labai daug mokausi. Kartu mokausi tibetiečių kalbos, kad galėčiau laisvai susikalbėti su vietiniais žmonėmis. Be to, ji būtina ir mano studijoms.
– Kiek laiko kelionės į Aziją užima dabar?
– Jau antrus metus pati organizuoju keliones į Indiją ir Nepalą. Kadangi esu pažinusi Indijos ir Nepalo kultūrą labai iš arti, norisi tuos kraštus parodyti žmonėms – ne tik kaip turistines vietas, bet kad jie pajaustų vietinį gyvenimą, pabendrautų su vietiniais žmonėmis, pažintų jų papročius. Tai netradicinės kelionės, skirtos pažinčiai su šių šalių kultūra.
– Su savo vyru taip pat susipažinote kelionėje?
– Mes susitikome pietų Rusijoje, prie Kaukazo kalnų, kur su mama atvykome aplankyti mano senelio, kilusio iš tų vietų, kapo. Ten yra labai ypatinga vieta, kurioje stovi dolmenai (senoviniai statiniai iš didelių akmens luitų – red.), kurių prasmė dar iki šiol nėra aiški. Būtent toje vietoje mes susipažinome. Jis tose vietose gyveno.
Kai tik susipažinome, pajutome vienas kitam labai didelį artumą. Mūsų draugystė nuo pat pradžių buvo labai natūrali, graži, bet tai nebuvo santykis tarp vyro ir moters. Mes tiesiog buvome labai geri draugai. Tačiau esu toks žmogus, kad jeigu jau sutikau žmogų savo gyvenime, su kuriuo jaučiu ryšį, jo nepaleisiu. Niekada nežinai, į ką tas santykis išsirutulios, bet jeigu jauti, kad žmogus tau yra brangus, nori jį palaikyti, žinoti, kuo jis gyvena.
Po šios pažinties mes nesimatėme apie trejus metus, bet visą tą laiką susirašinėdavome laiškais. Kai pradėjau studijuoti Tibeto mediciną Rusijoje, po savo pirmojo semestro nuvykau jo aplankyti. Ir nuo to laiko vienas kito mes jau nebepaleidome. Vyras man vėliau sakė, kad mano nuoširdus santykio palaikymas per susirašinėjimą jam buvo labai svarbus.
Esu toks žmogus, kad jeigu jau sutikau žmogų savo gyvenime, su kuriuo jaučiu ryšį, jo nepaleisiu.
– Minėjote, kad esate sutikusi ne vieną dvasinį mokytoją. Kas Jums yra meditacija ir dvasinis mokytojas?
– Visada sakau, kad man labai pasisekė, nes esu gyvenusi skirtingų tikėjimų kultūrose, su skirtingų tradicijų mokytojais. Tai man suteikė patirtį, kad svarbiausia sukurti ryšį su savo vidiniu mokytoju, kuris mane mokytų gyventi visavertį gyvenimą kiekvieną dieną – per meditaciją, per maldą, per santykį su kitais žmonėmis.
Nuolatos stengiuosi praktikuoti gerumą ir man labai patinka Dalai Lamos žodžiai: „Pati geriausia religija yra jūsų gera širdis.“ Taigi tą gerą širdį stengiuosi išlaikyti, ją tobulinti, labiau išreikšti. Ji ir yra mano didžiausias mokytojas.
– Dažnai sakoma, kad gerumo neįmanoma išmokti – žmogus arba geras, arba ne.
– Aš manau, kad taip nėra. Viską šiame pasaulyje galima pakeisti ir išugdyti. Tiesiog Vakarų visuomenėje turime labai mažai žinių turime apie savo emocijas, negatyvias proto būsenas ir kaip su jomis tvarkytis. Įrankiai, kaip savo emocijas suvokti, transformuoti ir pakeisti, tikrai yra.
Manau, kad nėra blogų žmonių, yra tik žinių stygius apie savo prigimtį.
Taigi manau, kad nėra blogų žmonių, yra tik žinių stygius apie savo prigimtį. Kai tik žmogus labiau atsipalaiduoja, kai jam tampa gera su pačiu savimi, užgimsta noras būti geram ir kitiems. Manau, kad mūsų noras padėti kitiems yra prigimtinis dalykas, nes padėdami kitiems mes patys jaučiamės daug geriau. Kas pradeda ieškoti laimės, atranda, kad jų laimė neatskiriama nuo kitų žmonių laimės.
Dažnai žmonės kitus skaudina ne todėl, kad norėtų, o kad nesusitvarko su savo emocijomis, nes patiria didžiulį stresą. Kai žmogus gali pažvelgti į savo patiriamą stresą iš šono, jis priima visai kitokius sprendimus, dėl kurių vėliau nereikės gailėtis.
Kai kyla pyktis, vien noras nepykti nepadeda. Kai bandome slopinti pyktį, jo gali atsirasti dar daugiau. Tačiau išeitis yra. Kai mus užvaldo neigiama emocija, mums gali padėti kvėpavimas. Kai mes supykstame, kvėpavimas tampa labai paviršutiniškas, greitas. Dėl to mūsų nervų sistema dar labiau įsitempia – susidaro uždaras ratas.
Tačiau kai mes nukreipiame dėmesį į savo kvėpavimą ir jį nuraminame, nervų sistema atsipalaiduoja, ir pykčio emocija natūraliai nuslūgsta.
O patirti daugiau džiaugsmo kasdienybėje, mano manymu, labiausiai galėtų atjauta kitiems. Dažnai visas mūsų dėmesys būna nukreiptas tik į save – koks aš nelaimingas, kodėl man nesiseka ir pan. Atjauta leidžia pažvelgti į kito žmogaus gyvenimą, pamatyti, kad galbūt jis kenčia labiau, galbūt jūs turite tai, ko kitas neturi, ir galite pasidalinti.
Noras padėti kitam, įžvelgti kito skausmą iš karto nukreipia dėmesį nuo savęs į kitą ir suteikia labai daug energijos. Kai ką nors gera padarome kitam, kad ir tiesiog pasakome komplimentą, kurio jam labai reikia, iš karto kyla džiaugsmo banga. Atjauta – tikrai galingas įrankis, kuris gali padėti mums patiems pajusti gyvenimo džiaugsmą. Kita vertus, būna žmonių, kurie visą laiką galvoja tik apie kitus ir nesirūpina savimi. Tai kitas kraštutinumas, todėl svarbu atrasti viduriuką, balansą tarp rūpesčio kitais ir savimi.
