Karjeros pradžioje aplinkiniai netikėjo jos laimėjimais
Praėjusią vasarą Tokijo olimpinėse žaidynėse sidabrą iškovojusi penkiakovininkė dabar išgyvena sudėtingą laikotarpį, kadangi sugrįžus namo, kone kasdien tenka bendrauti su žmonėmis, dalyvauti renginiuose ir dalyti interviu.
„Jau apie du mėnesius kasdien turiu kur nors būti – nors šiek tiek kitoks, tai vis tiek yra fizinis darbas. Natūralu, turiu atiduoti duoklę visuomenei. Esu patyrusi šį jausmą, man malonu“, – sako L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
30 metų sporte esanti Laura pripažįsta kartais užduodanti sau klausimą, kodėl vis dar tuo užsiima, tačiau būtent meilė penkiakovei neleidžia jai sustoti.
„Kartais paklausiu savęs, kodėl tą darau. Dabar galiu pasakyti, kad sportas įaugęs į mane, ir tai veda į priekį. Man patinka džiuginti save, visuomenę. Mėgstu išsikelti iššūkį ir pati sau įrodyti, jog galiu daugiau nei svajojau ar galvojau, kad pavyks. Svajonės yra labai svarbu, kadangi jos mums atveria platesnį kelią“, – tikina sportininkė.
Nors L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė turi sukaupusi nemažai medalių, jos karjeros pradžia nebuvo tokia užtikrinta. Moteris prisimena momentus, kai net iškovojus pergales, aplinkiniai ja netikėjo.
„Sporte pradžia nėra tokia sėkminga, kaip tau atrodo, kad bus. Būna įvairiausių iššūkių, sunkumų, o ir rezultatai ne iš karto ateina, – pripažįsta penkiakovininkė. – Savo kelyje sutikau daug žmonių, kurie manimi netikėjo. Netgi laimėjus medalį, jie sakydavo, kad man tiesiog pasisekė. Atrodo, viską padarai, bet tavimi netiki.“
Išgirdusi tokius aplinkinių žodžius, Laura ne tik šiek tiek įsižeisdavo, bet ir pajausdavo dar didesnę motyvaciją įrodyti, kad jos pasiekimai tikrai nėra paprasčiausia sėkmė.
„Mano toks charakteris – visada tikiu savimi, nepasiduodu sunkumams. Faktas, jog kelyje visada bus iššūkių, kuriuos reikės įveikti. Tikėjimas savimi yra pagrindinis dalykas, vedęs mane į priekį. Aš myliu sportą, tad visą laiką norėjau įrodyti, kad galiu daug daugiau“, – pasakoja L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Mano toks charakteris – visada tikiu savimi, nepasiduodu sunkumams.
Išsikirpo aukso medalį
Tam, kad vizualiai matytų tai, ką nori pasiekti, sportininkė, pavyzdžiui, iš popieriaus išsikirpdavo norimą iškovoti aukso medalį. Būtent ši taktika jai padėjo tapti Londono olimpinių žaidynių čempione.
„Išsikirpau aukso medalį ir pasidėjau, kad kasdien matyčiau tikslą, kodėl atsikeliu ryte, einu į treniruotę, patiriu sunkumus. Vyras juokėsi iš manęs, klausė, kokią nesąmonę sugalvojau, bet atsakiau, kad man tai labai svarbu. Nuo 16 metų svajojau tapti olimpine čempione ir, praėjus pusmečiui, tai pasiekiau.
Grįžus namo, popierinį medalį pakeičiau tikru, ir vyrui klausimų nebekilo. Kiek tikslų buvau išsikėlusi gyvenime, kone visus pasiekiau. Reikia labai tikėti tuo, ką darai“, – sako L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Prieš išvykdama į Tokijo olimpines žaidynes, sportininkė pasirašė, kad parsiveš aukso medalį. Tiesa, šį kartą jo vietą teko pakeisti sidabrinei spalvai.
„Kadangi Lietuva turi vienintelį medalį, man daug kas sako, jog manasis yra tarsi auksinis“, – šypsosi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Prireikė 18 metų, kol iškovojo auksą
Sporte išmoktą discipliną penkiakovininkė yra perkėlusi ir į kasdienį gyvenimą – anot jos, tai padeda darbus atlikti kokybiškai.
„Man svarbu žinoti, kas po ko eina, ką turiu padaryti. Jei iškrentu iš konteksto, vėliau sunku susikaupti, dirbti kokybiškai, – teigia L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė. – Sporte disciplina labai svarbi, ji išugdo tave pareigingu žmogumi.“
Dar prieš pereidama į penkiakovę, sportininkė 8-erius metus treniravosi plaukime, o tuomet dar 5-erius metus dirbo, kol iškovojo pirmąjį savo medalį. Laura prisimena, kad tai buvo pasaulio čempionate gauta bronza, suteikusi jai kelialapį į Pekino olimpines žaidynes.
„Iki olimpinio aukso penkiakovėje treniravausi 10 metų, o iš viso – 18, – atskleidžia L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė. – Sakoma, kad sporte sunkiausi yra pirmi 10 metų, nors aš taip nepasakyčiau. Taip, po panašaus laikotarpio iškovojau auksą, tačiau jis nebuvo lengvesnis. Galbūt man dabar daugiau padeda patirtis, tapau stipresnė, žinau, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose.“
Visą gyvenimą į sportą besikoncentruojanti penkiakovininkė prisimena vienintelį gyvenimo etapą, kai teko šiek tiek sustoti – tuo metu ji laukėsi dukros. Vis dėlto vėliau ji iš karto sugrįžo į kovą ir iškovojo medalį.
„Galvojau, kad grįšiu, nes tuo metu buvau labai stipri, buvo pats formos pikas. Stabtelėjimas man padėjo – pailsėjau ir grįžau dar stipresnė. Iškovotą auksą dovanojau savo dukrai, kuri buvo tik kelerių metų. O šį kartą ji pati paprašė, kad parvežčiau namo medalį“, – šypsosi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Iškovotą auksą dovanojau savo dukrai, kuri buvo tik kelerių metų.
Lauros dukra šiuo metu taip pat sportuoja, tačiau penkiakovininkė dar nėra tikra, ar ši pasirinks tokį patį kelią, kaip mama.
„Esame labai aktyvi šeima, pas mus neįmanoma nesportuoti – nėra pasirinkimo, – juokiasi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė. – Nežinau, ar norėčiau jai palinkėti tokio kelio. Jis labai gražus, bet turi ir kitą medalio pusę. Svarbiausia, kad ji pamiltų veiklą, kurią išsirinks. Jei mylės sportą – prašau. Bet jeigu dvejos, tikrai patarsiu pasirinkti kitą užsiėmimą.“
Anot Lauros, moterys yra itin stiprios, kadangi kiekviena gali pasiekti labai daug. Būtent to ji savo auditorijai ir linki.
„Linkiu turėti aiškų tikslą, sunkiai ir daug dirbti, niekada nepasiduoti sunkumams, kuriuos sutiksite. Eikite savo keliu, ir tikslas kažkada tikrai bus pasiektas“, – sako L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
