Renginyje L.Šurnaitė kalbėjo apie tai, kaip padėti sau priimti skausmą, atsitiesti po sunkių išgyvenimų, atrasti savo gyvenimo „pavarą“ ir lengviau išbūti kasdienybėje.
Kaip „nepaspringti“?
Anot jos, mūsų gyvenimas yra kaip savotiškas valgiaraštis, gal net primenantis lietuviško baliaus scenarijų: valgome silkę, valgome šakotį, po to vėl silkę, tada dar kokį pyrago gabaliuką.
„Gyvenimas mums pateikia tai silkę, tai tortą. Kam kas skaniau, čia jau kiekvieno pasirinkimas, bet privalome valgyti ir tai, ir tai.
Kad nepaspringtume, visų pirma turime suprasti, ką valgome – tai yra, priimti tai, kas vyksta su mumis. Turime priimti visas savo emocijas, visus savo išgyvenimus, klaidas, nesėkmes, netektis, ligas ir visus kitus dalykus, kuriems klijuojame neigiamą etiketę.
Ir nors mes norime, kad kiekvieną dieną mus lydėtų tik patys geriausi dalykai, bet jei mums tektų penkis kartus per dieną valgyti tuos šokoladinius rutuliukus, klausimas, ar mums tai patiktų“, – kalbėjo L.Šurnaitė.
Turime priimti visas savo emocijas, visus savo išgyvenimus, klaidas, nesėkmes, netektis, ligas.
Apie išbuvimo skausme svarbą
Iš savo ir kitų patirties ji sakė pastebėjusi, jog susidūrę su sielos skausmu, širdgėla, nusivylimu, desperacija, liūdesiu, ilgesio ar netekties jausmu, mes linkstame viso to vengti: nukreipiame mintis, užsiimame pašaline veikla. Galų gale, neretai netgi bijome, kad tik nesusidurtume su sudėtingais, sunkiais jausmais ir išgyvenimais.
„Kažkada perskaičiau vienos psichoterapeutės mintį, kad žmonės, kurie vengia ar bėga nuo skausmo, kurie nemoka išbūti skausme, „paturėti“ jį savyje, yra silpni. Ir tada taip įsižeidžiau, nes tie žodžiai buvo apie mane. Buvau ta ištižėlė, kuri bėgo nuo skausmo užuot stengusis išbūti su juo. Tad pagalvojau, jog kai vėl susidursiu su skausmu, tikrai atlaikysiu tą „testą“.
Turbūt žinote, kad širdgėla nesitaria susitikimo su jumis. Nesako, kad užklups po darbo, kai būsite vieni. Ji užklumpa bet kur ir bet kada, ir dažnai ten, kur tu tikrai nenori: prie kolegų, darbe, viešoje vietoje, parduotuvėje, renkantis pomidorus ar agurkus.
Pamenu, buvau operoje – fantastiškas renginys. Pakili nuotaika, viskas nuostabu. Atrodė, kaip galėtų būti kitaip. Tačiau mane netikėtai apėmė gili širdgėla ir aš supanikavau: negi apsibliausiu dabar prie žmonių? Ir tada prisiminiau tokius paprastus žodžius: „Pabūk truputį stoiškai, pabandyk priimti tą skausmą, padraugauti su juo.“
Ir aš pabandžiau: tuo metu nemačiau, kas vyksta scenoje, nes laikiau savy tą skausmą, bandžiau su juo kažkaip išbūti. Jis praėjo, o aš toliau galėjau tęsti tą nuostabų reginį, įsijausti į tai, kas vyksta. Pagalvojau, jog man pavyko išbūti su skausmu, neišsigąsti jo. Žinojau, kad jis kažkada vėl sugrįš, bet tą dieną nesugrįžo.
Pamėginkite ir jūs pasūpuoti savo širdgėlą, apsikabinti savo skausmą, pamilti savo ašaras. Tai tikrai įmanoma“, – dalijosi L.Šurnaitė.
Kaip mums padeda ašaros
Kaip sakė pranešėja, sužeista vilkė išsilaižo savo žaizdas – tik tuomet jos pradeda gyti. Tuo tarpu mes tiesiogiai savo sielos žaizdų neišsilaižysime, tačiau, L.Šurnaitės teigimu, motulė gamta mus apdovanojo galimybe verkti.
„Ašaros yra natūralus analgetikas, tiesiog vaistas be recepto. Nors mes nemėgstame verkti, ašaros yra tai, kas mums suteikia nusiraminimą.
Kaip po audros ateina ramybė ir gamtoje ima girdėtis kažkas naujo, taip ir mes savo ašaromis galime nuprausti savo sielą ir tuo pačiu ją palaistyti, tarsi paruošti dirvą, kad kažkas naujo galėtų užaugti. Leiskite sau praustis tomis ašaromis“, – sakė L.Šurnaitė.
Svarbu atskirti save nuo savo problemų
Anot L.Šurnaitės, nors šiandien apie meilę sau tiek daug kalbama, jog ši frazė tapo subanalinta, tai yra labai svarbu.
„Mes norime, kad kiti mus mylėtų besąlygiškai, bet ar mes mokame save besąlygiškai mylėti?
Nors meilė sau dažnai suprantama kaip gebėjimas pamilti savo atvaizdą veidrodyje, iš tikrųjų meilė sau prasideda tuomet, kai mes priimame save, išmokstame būti savimi ir su savimi, net jei esame pavargę, nusiminę, liūdni, apsiverkę ar apimti kitų neva neigiamų emocijų.
Anksčiau aš galvodavau, kad jeigu kažkas vyksta negerai, ne taip, kaip planuota ar kaip tikėjausi, esu pati nelaimingiausia. Bet vieną dieną supratau, kad viskas yra su manimi gerai. Padariau takoskyrą tarp savęs ir savo problemų – nesitapatinu su jomis.
Žinau, kad galiu problemas išspręsti – galbūt ne šiandien, galbūt ne rytoj. Bet jau vien tai, kad suprantu, jog su manimi yra viskas gerai, o su problemomis susitvarkysiu, leidžia man judėti link sveikimo, atradimo kažką naujo savyje“, – dalijosi ji.
Ko vertėtų atsisakyti
L.Šurnaitė taip pat išskyrė, ko vertėtų atsisakyti, siekiant „nepaspringti“ gyvenimu:
Savigailos. „Kas įdomiausia, jog savigaila yra prilyginama priklausomybei. Kitaip tariant, savigaila yra vienas iš dalykų, nuo kurių tampame priklausomi. Atrodo, labai keista, kas blogo savęs gailėtis? Tačiau tai yra blogiausia, ką galite sau suteikti. Save galime guosti, mylėti, globoti, bet ne savęs gailėtis.“
Įsižeidimų. „Niekas mūsų negali įžeisti, mes galime tik patys įsižeisti. Viskas, ką sako kitas žmogus apie jus, nėra apie jus, o apie jį. Ir jei būtume smalsūs tą akimirką, tikrai rastume atsakymą, kodėl kitas žmogus pasakė blogą žodį ar kažką nemalonaus padarė. Ir jei mes neįsižeidžiame, tai ir lieka tik tušti žodžiai ar veiksmai.
Kaip Eugenijus Laurinaitis yra sakęs, jog vaikystės frazė „kas sakė, tas ant savęs pasisakė“ yra labai teisinga ir tiksli. Tai prisiminkite šią frazę, kai kažkas kažką blogo pasakys apie jus.“
„Klaidų“ laikymo klaidomis. „Klaidos yra dovana. Visa mūsų asmenybė, tai, kas mumyse yra, tai, dėl ko mes esame ypatingi, yra dėl taip vadinamų klaidų. Sociumas sugalvojo pavadinimą „klaida“. O iš tikrųjų, klaida yra tiesiog mūsų patirtis, suteikianti galimybę pasikeisti, pasimokyti.“
Mūsų bėdos nėra didesnės negu kito žmogaus, kaip ir mūsų laimė nėra mažesnė už kitų.
Lyginimosi su kitais. „Ypač, kai pradedame matuoti tokius dalykus, kas yra laimingesnis, džiaugsmingesnis. Tada imame jaustis blogai. Tačiau mes iš prigimties esame linkę savo laimėjimus (ne tik profesinius) sumenkinti, o tai, kas nesiseka – išpūsti.
Tuo tarpu kitų žmonių laimėjimus išdidiname ir galvojame, kad jie žymiai laimingesni. Tačiau mūsų bėdos nėra didesnės negu kito žmogaus, kaip ir mūsų laimė nėra mažesnė už kitų.“
Mes esame unikalūs
L.Šurnaitė priminė, jog labai svarbu atrasti savo gyvenimo „pavarą“. Kitaip tariant, neturėtume galvoti, kad jeigu kažkas lekia „aukščiausia pavara“, taip turime elgtis ir mes.
„Buvo laikas, kai sekiau, kaip sekasi kitoms moterims. Galvojau, kokios jos tobulos: ir tą padaro, ir aną, aplanko tiek daug renginių ir dar augina keturis vaikus. Nutariau ir aš apsiimti daugiau darbų ir būti tokia energinga bei veiklia.
Kas atsitiko? Pradėjau sirgti. Nei iš šio, nei iš to – sinusitai, apsinuodijimai. Kaip ligų maišas. Ir tik vėliau supratau, kad mano organizmas tokiu būdu man sakė, kad sustočiau, nusiraminčiau ir atrasčiau savo gyvenimo „pavarą“. Supratau ir tai, kad ligos yra savotiškos mūsų draugės – atkreipkime dėmesį, ką jos mums kalba“, – komentavo ji.
Galiausiai L.Šurnaitė pridūrė, jog mes nesame netobuli – mes esame unikalūs, ir išskyrė porą patarimų, kaip geriau suprasti ir priimti save:
„Atlikite tokį pratimą: vienoje lapo pusėje susirašykite savo savybes, kurias laikote minusais, kitoje – paverskite jas pliusais. Pavyzdžiui, mano ploni plaukai, tačiau jie yra švelnūs; esu labai jautri, tačiau matau pasaulį ryškiau.
Kitas dalykas - bent valandą per parą skirkite laiko tik sau. Ir užsiimkite sau miela veikla, ar tai būtų vaikščiojimas, meditacija, skaitymas, rašymas, mezgimas, ar bet kas kitas.“
