Nebėra privaloma vilkėti vien juodus drabužius
Laidotuvių namų „Amžinybė“ vadovė R.Laveckaja atkreipia dėmesį, kad toli gražu ne visi žmonės laikosi deramo laidotuvių etiketo. Anot jos, velionio pažįstami ar draugai neretai atsisveikinti ateina vilkėdami įprastais, įvairių spalvų drabužiais.
„Ypač jei darbo diena, jie atvyksta tiesiai iš biuro, todėl nesirenka primygtinai juodos spalvos. Su giminėmis yra kitaip – dauguma vilki juodai, tačiau taip pat ne visada, – pastebi R.Laveckaja.
– Pažvelgus į kitas šalis, galima pamatyti, kad visur yra skirtingos tradicijos. Japonijoje gedulo spalva yra balta, Lietuvoje – juoda, kitur, žinau, rengiamasi raudonai.“
Anksčiau, atsisveikinus su velioniu, būdavo įprasta dar kurį laiką vilkėti gedulo drabužius, tačiau, kaip teigia R.Laveckaja, tokios tradicijos jau kurį laiką beveik nebesilaikoma.
„Jei žmogus tikintis, lankosi bažnyčioje, tuomet gedulas užtrunka iki trijų mėnesių. Kitu atveju tamsiai dažniausiai apsirengiama tik laidotuvėse, o vėliau tokius drabužius dėvėti nustojama“, – sako R.Laveckaja.
Vis dėlto tam tikras etiketas laidotuvių metu yra išlikęs – vadovė tikina, kad atsisveikinti su velioniu nereikėtų eiti apsirengus atvira suknele, nuogais pečiais.
„Vasarą turėjome laidotuves, kai žmogus atėjo vilkėdamas marškinėlius, šortus ir šlepetes – kaip į paplūdimį. Pirmiausia, tai yra laidotuvės, o antra, čia visada vėsu, kadangi palaikome tam tikrą temperatūrą. Net kai už lango 35 laipsniai šilumos, pas mus nebūna daugiau kaip 20 laipsnių tam, kad neirtų kūnas.
Taip pat nereikėtų rinktis neoninių, ryškių spalvų. Jos atkreipia dėmesį į žmogų, o jį derėtų skirti velioniui, su kuriuo ateita atsisveikinti“, – tvirtina R.Laveckaja.
Atsisveikinant su velioniu, nereikėtų puoštis
Pasak vadovės, einant į šermenis ar laidotuves, nereikia perdėtai puoštis, tačiau derėtų atrodyti tvarkingai, kukliai. Moteris pataria nenaudoti aštrių kvepalų, ryškiai nesidažyti ir būti švariems.
„Atėjus į šarvojimo salę, turėtų būti išjungtas telefono garsas. Susirinkę žmonės gedi, kai kurie verkia, tad nederėtų trikdyti linksma melodija, – sako R.Laveckaja. – Užuojautą artimiesiems reikėtų pareikšti ramiai, tyliai.“
Atsisveikinimo metu, kalbant su velionio artimuoju, svarbu atsirinkti tinkamus žodžius. R.Laveckajos teigimu, jokiu būdu negalima blogai atsiliepti apie mirusįjį.
„Net jei menkai pažinojote velionį, vis tiek artimajam reikėtų pasakyti, kad užjaučiate, linkite stiprybės, ramybės“, – pataria R.Laveckaja.
Kiek laiko būti šarvojimo salėje, pasak vadovės, priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai, tačiau derėtų pasėdėti bent 15 minučių. Jei velionis buvo artimesnis, tuomet šalia galima praleisti ir kelias valandas.
„Pandemija daug ką keičia, dėl jos žmonės šarvojimo salėje per ilgai neužtrunka, – teigia R.Laveckaja. – Jei velionis buvo mažiau pažįstamas, tikrai pakanka pabūti pusvalandį. Vis dėlto neturėtų būti taip, kad ateinate, pastatote gėlės, pasakote užuojautą, apsisukate ir išeinate.“
Jei velionis buvo mažiau pažįstamas, tikrai pakanka pabūti pusvalandį.
Pastaruoju metu, atėjus atsisveikinti su velioniu, žmonės atneša ne tik gėlių, bet ir pinigų auką. R.Laveckajos nuomone, kiekvienas paaukoja tiek, kiek gali ir nori prisidėti prie pagalbos šeimai.
„Dažniausiai nešamos baltos gėlės – labai retai pasirenkami spalvoti žiedai. Taip pat dedami vainikai, krepšeliai, puokštės. Gėlės būna įvairios: chrizantemos, gvazdikai, lelijos, kalijos. Dažnai atsižvelgiama į sezoną, pavyzdžiui, neseniai daug kas rinkosi kardelius, – pastebi R.Laveckaja.
– Vyresnio amžiaus žmonės neretai atneša pinigų vokeliuose, tačiau jaunimas nieko panašaus nedaro – jie pastato dėžutę ir paprašo aukoti. Jeigu žmogus buvo žymus, užsiimdavo labdara, tuomet galima surinkti pinigus į fondo dėžutę.“
Negalint atvykti į šermenis ar laidotuves, R.Laveckaja pataria paskambinti velionio artimiesiems ir pareikšti užuojautą. Tačiau to daryti nereikėtų iš karto – geriau palaukti, kol praeis pora dienų po laidotuvių.
„Būna, kad negalintys atvykti žmonės užsako gėlių su užrašu, nuo ko jos, o vėliau paskambina ir išreiškia užuojautą, – sako R.Laveckaja. – Nereikėtų susisiekti šarvojimo dieną, nes tuo metu atsisveikinama su velioniu, žmogus priima užuojautą iš tų, kurie atėjo. Sakoma, jog reikėtų paskambinti per savaitę laiko.“
Sakoma, jog reikėtų paskambinti per savaitę laiko.
Anot vadovės, laidotuvių tendencijos keičiasi, o tai veikia ir prisideda pandemija, kuri diktuoja naujas taisykles. Jos nuomone, žmonės pripras atsisveikinti paprasčiau ir prie ankstesnių įpročių nebegrįš.
„Tolstame nuo laidotuvių, kur 2–3 paras šarvodavo, žmonės ištisai sėdėdavo, verkdavo, o stalai lūždavo nuo maisto. Taip nebėra. Dabar pašarvojame 16 val. ir atsisveikinimas trunka, pavyzdžiui, iki kitos dienos 15 val.“, – tikina R.Laveckaja.
Pataria atrodyti santūriai
Etiketo specialistė A.Jasilionytė pastebi, kad artimieji, eidami į laidotuves, dažniausiai rengiasi juodai. Tačiau ji pabrėžia, jog renkantis aprangą, svarbu jausti saiką, gerą skonį ir nepamiršti santūrumo.
„Nedera segėti daug aukso papuošalų, demonstruoti puošnumo, – teigia etiketo žinovė. – Kitiems asmenims, atvykstantiems atsisveikinti, reikėtų pasirinkti santūresnes spalvas: tamsiai pilką, rudą ar žalią, mėlyną, violetinę, juodą. Galite dėvėti ir baltą – tai neutrali spalva. Svarbu, kad nebūtų linksmų tonų. Mūsų kultūroje apranga išreiškiame empatiją netekusiems artimojo bei liūdime drauge su jais.“
Nors Lietuvoje, netekus artimojo, įprasta gedėti, o atsisveikinimas dažniausiai vyksta santūriai, A.Jasilionytė atkreipia dėmesį, kad kitose kultūrose laidotuvės vyksta šventės formatu, tad žmonės labiau linkę pasipuošti.
„Kitur velionis palydimas šokiais, kadangi žmonės tiki, jog mirusysis baigė vieną kelionę ir dabar vyksta į kitos dimensijos pasaulį.
Vestuvės, krikštynos ir laidotuvės – itin svarbūs gyvenimo etapai Vakarų kultūroje. Šioms progoms visada būdavo puošiamasi atitinkamai, tam skiriami išeiginiai drabužiai, ir čia netinka laisvalaikio stiliaus apranga. Galima rinktis kostiumą, elegantiškas kelnes bei švarką, tamsią suknelę“, – pasakoja specialistė.
Anksčiau būdavo įprasta einančioms į laidotuves moterims ant veido dėvėti tinklelį ar pasipuošti skrybėlaite, o vyrai buvo neatsiejami nuo kostiumų bei lakinių batų. Šiandien tokių įvaizdžių galima pamatyti rečiau, tačiau A.Jasilionytė primena, jog tam tikros taisyklės vis dar egzistuoja.
„Moterims derėtų susirišti ilgus plaukus, nes tai demonstruoja santūrumą ir dalykiškumą. Pėdkelnės taip pat yra kostiumo dalis – vasaros metu rekomenduojama mūvėti plonesnes, o žiemą – storesnes. Jei sijonas ar suknelė yra storesnio audinio, tinka ir matinės. Mada ateina bei praeina, o geras skonis ir manieros vertinamos visada.
Lakiniais batais avinčius vyrus dabar retai pastebime net vakariniuose priėmimuose. Prie elegantiškų kelnių ar kostiumo puikiai tiks klasikinio stiliaus avalynė, o vėsesniu oru – pusbačiai su pašiltinimu“, – aiškina etiketo žinovė.
Aukoti derėtų ne mažiau, nei kainuotų gėlės
Atvykus į šarvojimo salę, anot A.Jasilionytės, tikintiems žmonės derėtų persižegnoti, atsiklaupti prie karsto ar urnos ir sukalbėti maldą už mirusįjį. Netikintiems asmenims specialistė pataria tyliai pastovėti, mintimis prisiminti išėjusįjį ir padėkoti, kad buvo jūsų gyvenimo kelyje.
„Atėjusiesiems reikėtų laikytis gedinčios šeimos religinių papročių. Atvykus yra padedamos gėlės, galima atnešti porą žvakių. Vėliau derėtų prieiti prie artimųjų, kurie paprastai sėdi arčiau urnos ar karsto, ir išreikšti užuojautą. Kartu įteikiama auka vokelyje, jei nėra pastatytos aukų dėžutės.
Tuomet galite pasitraukti toliau, atsisėsti, pabūti drauge liūdesio minutę. Trumpai pasikalbėkite su pažįstamais, neskubėkite išeiti tarsi atlikę pareigą. Taip elgiasi net gyvūnai, kai vienas jų miršta – jie kurį laiką gedi ir pabūna šalia mirusiojo“, – teigia specialistė.
Kai kuriems žmonėms sunkiu metu sudėtinga rasti tinkamų žodžių velionio artimiesiems. A.Jasilionytė atkreipia dėmesį, kad jei santykiai buvo artimi, kalbėti bus lengviau, tačiau jeigu ryšiai tolimesni, pakanka tiesiog išreikšti užuojautą.
„Velionio artimajam galima sakyti tokius žodžius: „Mirusysis buvo labai rūpestingas žmogus“, „Jis buvo nepaprastas“, „Liūdžiu kartu su jumis“, „Jis buvo pavyzdys mums visiems“.
Dera pasisiūlyti padėti – jei sužinau, kad mano kaimynystėje kas nors iškeliavo anapilin, nuperku vaisių krepšelį ir įteikiu gedinčiai šeimai. Po laidotuvių nelabai norisi gaminti, o vaisiai visada tinka“, – pataria etiketo žinovė.
Vis dėlto kalbantis su artimuoju, gali išsprūsti ir ne itin tokią akimirką tinkantys žodžiai. Anot A.Jasilionytės, negalima klausinėti apie velionio ligą ar mirtį, nebent šeimos narys pats pradėtų kalbą šia tema.
„Nereikėtų sakyti, kad dabar jam geriau, tokia Dievo valia, žinau, kaip tu jautiesi, dabar būsi namų šeimininkas ar paskambink, jei reikės pagalbos. Neklauskite, ar mirusysis turėjo gyvybės draudimą“, – įspėja etiketo žinovė.
Noriu priminti, jog gėles dovanokime ne mirusiems, o gyviems. Dažnai žmogus per savo gyvenimą negauna tiek dėmesio ir gėlių, kiek laidotuvių metu.
Kaip aiškina A.Jasilionytė, išlydint velionį, tinkama atnešti gėlių vainikus, krepšelius, tačiau prie to dažniausiai prisideda grupė žmonių. Galima rinktis ir du gėlių žiedus, kurie dažniausiai būna balti.
„Būna, kad žmogus prieš mirtį išreiškia savo valią ir paprašo, kad ateinantys atsisveikinti atneštų po vieną tam tikros spalvos gėlę. Jei pažinojote asmenį bei žinote, kas jam labai patiko, galite atnešti gėlių, kurios buvo jo mėgstamos. Nespėjus padėti gėlių laidotuvių namuose ar bažnyčioje, atneškite jas prie kapo.
Jeigu pranešime apie mirtį ar nekrologe parašyta „vietoje gėlių“ arba „šeima ir draugai aukoja labdarai“, galima taip ir padaryti. Aukojant derėtų parašyti, kad taip pagerbiamas tam tikro žmogaus atminimas.
Noriu priminti, jog gėles dovanokime ne mirusiems, o gyviems. Dažnai žmogus per savo gyvenimą negauna tiek dėmesio ir gėlių, kiek laidotuvių metu. Esant gyvam, gautos gėlės suteiktų daugiau spalvų bei džiaugsmo“, – tikina specialistė.
Neretai atsisveikinimo metu gedinčiai šeimai atnešamas ir vokelis su pinigais. Pasak A.Jasilionytės, tai yra prisidėjimas prie patiriamų laidotuvių išlaidų.
„Suma priklauso nuo galimybių – jei negalite, neprisidėkite. Svarbiausia ateiti ir išreikšti užuojautą, pabūti su gedinčiais. Tačiau aukojama ne mažiau, nei būtų kainavusios gėlės, – sako etiketo žinovė. – Jei šeima patiria finansinių sunkumų, kaimynai ar bendradarbiai gali surinkti pinigų bei paremti.“
Negalint atvykti į šermenis ar laidotuves, A.Jasilionytė pataria paskambinti ar nusiųsti atviruką su užuojauta. Anot jos, šiais laikais tą padaryti galima ir el.paštu, SMS žinute ar susisiekti socialiniuose tinkluose.
„Susisiekti galite laidotuvių metu, bet ilgesniam pokalbiui tai nėra tinkamas metas, kadangi artimieji turi daug organizacinių rūpesčių, jaučiasi sutrikę. Pasiūlyti pagalbą galite praėjus savaitei – ne tik paguoskite, bet ir padėkite prižiūrėti vaikus, paruoškite maistą, jei reikia, kur nors nuvežkite ar pagelbėkite sutvarkant įvairius reikalus.
Tą padaryti galite per kelis mėnesius, tačiau supraskite, kad jei skambinsite ir reikšite užuojautą praėjus ilgesniam laikui, galite vėl sugrąžinti liūdesį. Rekomenduočiau ilgai nedelsti“, – teigia A.Jasilionytė.
