Pagrindinis Noros darbas yra susijęs su laidojimo paslaugų sfera, tačiau prieš trejus metus moteris žmonėms ėmė teikti papildomas paslaugas ir tapo laidotuvių palydėtoja. Dabar ji yra asmuo, kuris ne tik pasirūpina organizaciniais reikalais, bet būna šalia viso proceso metu, o savo mintimis dalijasi ir puslapyje „Baltoji chrizantema“.
„Pagalvojau, kad galiu tą daryti, nes stresinėse situacijose sugebu priimti sprendimus, man užtenka drąsos ir kompetencijų“, – sako N.Išganaitienė, kuri laiko pasikalbėti apie savo darbą, mirtį ir laidotuves randa būtent kapinėse.
– Kas jus atvedė į laidotuvių palydėtojos kelią?
– Pirmiausia, tikėjimas palydėjimu, patirtimi, savimi ir Dievu. Visus žmones, išgyvenančius tragediją, priimu širdimi.
2015 metais, kai mirė mano tėtis, turėjau pirmą akistatą su mirtimi. Praėjus kuriam laikui, atsigręžiau į jo išlydėjimą, buvimą kartu ir kilo minčių apie tai, kad laidojimo proceso metu lieka labai mažai laiko refleksijai. Mes rūpinamės laidotuvėmis, karstu, kapaviete, o tuomet pasiveja jausmas, su kuriuo niekada anksčiau nebuvai susidūręs, ir lieki su juo vienas.
Vėliau teko dalyvauti draugės mamos laidotuvėse, kur aš buvau šalia, padėjau. Ji jautėsi blogai, o laidojimo procesas buvo gana skubus. Tuomet pasijunti lyg konvejeryje, kai nelieka laiko išbuvimui. Stovėdama pagalvojau, kad būtų gerai, jei būtų žmogus, kuris apsiimtų naštą būti tarp gedinčiųjų, puikiai išmanytų šią sritį, ritualus, mokėtų atjausti, suprastų.
Atsitiko taip, kad pradėjau dirbti laidojimo paslaugų sferoje, kur išmokau daug techninių niuansų, pamačiau, kaip viskas atrodo iš vidaus. Žmonių atsiliepimai, padėkos, kad pabuvau sunkiu metu kartu, paskatino dar labiau tikėti, jog man kilusi mintis nebuvo tik asmeninis poreikis.
Viena pažįstama kaip tik neseniai parašė, kad laidotuvių palydėtoja yra labai reikalinga ir ji iki tol net nežinojo, jog galima tokio žmogaus ieškoti.
– Kaip supratote, kad būtent jūs esate tas žmogus, kuris gali padėti kitiems?
– Skamba romantiškai, bet tai atėjo iš patirties – laidotuvėse draugei prasidėjo sunkus nerimo priepuolis, tad reikėjo greitai viską surikiuoti, pasirūpinti logistika, o kartu palaikyti ją. Visi stovėjo sutrikę, todėl aš natūraliai apsiėmiau tą padaryti. Susitariau su kunigu, žmonėmis, iškvietėme greitąją, pasirūpinau drauge. Kai susėdome vakare, ji pasakė – kaip gerai, kad pavyko dalyvauti mamos laidotuvėse ir galėjau išlydėti iki galo.
Galbūt žinojimas, kaip elgtis, ateina iš patirties šeimoje – auginu šešis vaikus, vienas turi Dauno sindromą, todėl man tenka priimti sprendimus, organizuoti čia ir dabar. Su laiku išsivysto intuicija, pabandai, patikrini – nėra taip, kad sugalvoji ir darai.
Žmonės pradėjo atsiliepti, kad yra dėkingi už mano paslaugas, tad nusprendžiau toliau eiti šiuo keliu.
– Daugeliui laidotuvės asocijuojasi su skausmu, tamsa, niūriomis emocijomis. Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo artimieji, draugai? Nejautė nerimo dėl to, kad dirbdama tarsi nuolat būsite apsupta tokių jausmų?
– Vyras, žinodamas, kad gyvenime priimu drąsesnius sprendimus, reagavo palaikančiai. Kiti baiminosi, nes mirtis žmonėms asocijuojasi su vieta, kuri kupina gedulo, liūdesio, sunkumo. Mano mama nerimavo, kad visą dieną būsiu tarp gedinčių asmenų.
Tačiau aš ėjau drąsiai, pernelyg daug negalvojau ir pasiklioviau širdies troškimu. Gyvenime yra du riboženkliai – gimimas bei mirtis. Daug teko būti šalia gimimo, todėl mirtis mane traukė. Ji yra sunki, bet kartu gili, turtinga, prasminga ir mokanti.
Nuėjusi dirbti šalia gedinčių žmonių, pradėjau labiau gyvenimą mylėti.
– Papasakokite plačiau, ką jūs, kaip laidotuvių palydėtoja, darote?
– Palydėjimą suprantu kaip buvimą šalia žmonių trijuose etapuose: prieš, per ir po laidotuvių. Labai drąsinu kalbėti apie tai, kaip išeisi, kadangi našta tuomet tampa lengvesnė. Pavyzdžiui, mama, kuri laukiasi beveik visus metus, iki gimdymo daug galvoja, planuoja. Laidotuvės trunka truputį trumpiau, bet žmogaus išėjimas gali būti net ilgesnis nei nėštumas.
Atrodo, kad laidotuvių palydėtojas atlieka labai daug, bet iš tiesų gali būti ir visai mažai. Žmogus gali tiesiog paskambinti ir paklausti, kas jam neduoda ramybės. Gali pasiteirauti net tokių dalykų, kaip ar tam tikra nuotrauka yra tinkama per laidotuves.
Laidotuvių palydėtojas reikalingas tam, kad tas, kuriam reikia, žinotų, jog yra, į ką atsiremti. Kartais vien žinojimo pakanka. Tai nėra pastoliai – užtenka būti medžiu, į kurį eidamas žmogus gali truputį pasilaikyti.
Tai nėra pastoliai – užtenka būti medžiu, į kurį eidamas žmogus gali truputį pasilaikyti
– Ko žmonės dažniausiai jūsų prašo?
– Būna, paprašo pabūti ramsčiu, teiraujasi dėl numerių, kur gali paskambinti, nes neranda, klausia, ar galima atsinešti savo rėmelį nuotraukai. Žmonėms kyla pačių įvairiausių klausimų.
Dirbdama supratau, kad visiems norisi pasipasakoti. Būna žmonių, kuriems iš manęs nieko nereikia, bet yra tokių, kurie kartoja tą patį per tą patį, o aš jų kantriai klausau.
Laidotuvės yra unikalus įvykis. Mūsų gyvenime būna labai rimtų atsitikimų, kuriems skiriame daug laiko, dėmesio, rūpinamės detalėmis, o laidotuves, kiek pastebiu, suspaudžiame į greitą pabuvimą.
Man atrodo, procesas vertas daug didesnio dėmesio, išbuvimo. Nebijokite gedėti, neprabėkite per laidotuves kuo greičiau, nes gedulas pasivys vėliau.
– Tam, kad galėtumėte padėti žmonėms, reikia ne tik žinoti techninius niuansus, bet ir suprasti, pajausti gedinčiuosius, mokėti užmegzti ryšį. Turbūt to neįmanoma išmokti, šios savybės yra įgimtos?
– Mano manymu, vieni žmonės labiau linkę į santykį, kiti – mažiau, bet vis tiek mes esame ryšio asmenys. Jaučiu didelę meilę būti su kitais, o gyvenimas taip susiklostė, kad tą ir darau. Galbūt mano šeimos dydis, įgyta patirtis turi įtakos. Vis dėlto kartu turi jausti pašaukimą.
Sunku pasakyti, ar auklėtoja, kurią visi labai myli, išmoko būti tokia, ar tai yra jos talentas. Matyt, viskas kartu. Turi būti noro, polinkio, o galbūt ir dovanos – taip dėliojasi koliažas.
– Kaip jūs patariate žmonėms elgtis per laidotuves, kad jie jaustųsi ramiau, geriau?
– Galiu patarti tada, kai manęs klausia to, ko tikrai nežino. Jokių kitų patarimų neduodu, nes asmens nepažįstu. Tik pakviečiu ir pasiūlau būti taip, kaip tuo metu būnasi.
Žmonėms norisi išklausymo ir palaikymo. Kartą pas mane atėjo moteris, kuri atvirai kalbėdama pasakė, jog nejaučia jokio gedulo bei ryšio su išėjusiu tėčiu. Man buvo didelė dovana tai išgirsti. Po ilgesnio pokalbio paaiškėjo, kad ten slypi žaizda, prarasto santykio ilgesys, o tai ir yra tikrasis gedulas.
– Kaip žmonės atsiliepia apie jūsų suteikiamą pagalbą? Būna, kad padėkoja, nes pasijaučia geriau?
– Tikrai taip. Man tokie žodžiai yra didelė dovana ir liudijimas, kad tai, ką darau, yra vertinga bei prasminga. Man labai brangus vienos moters atsiliepimas, kuri priėjo ir prisipažino, jog jaučiasi nepatogiai tai sakydama, bet jai labai patiko laidotuvės. Nėra nieko blogo taip sakyti. Žodis „patiko“ skamba taip, lyg žmogus džiaugtųsi, švęstų. Žinoma, taip nėra, bet mūsų kalboje pristinga žodžio, kuris apibūdintų tą jausmą.
Taip pat buvo moteris, kuri dėl visko pyko, jai niekas netiko. Iš patirties žinau, kad už pykčio labai dažnai slepiasi gedulas. Jei nematytum pykčio kaip tiesiog pykčio, įžvelgtum, jog turbūt tai kyla iš skausmo. Po laidotuvių moteris atėjo ir labai dėkojo, o aš mačiau, kad išėjęs tėtis jai buvo itin svarbus žmogus. Jos nerimas pasireiškė būtent tokiomis emocijomis.
Žmogus yra labai keista būtybė, jam reikia kasdien priminti, kaip viskas laikina.
Manau, laidotuvių palydėtojas negali būti labai jaunas – tai nėra amžiaus cenzas, nes kartais jauni žmonės turi tinkamą vidinį jausmą, bet reikėtų būti įgijus patirties, būti daug paragavus ir pajautus. Tai padeda emocijas priimti nevienareikšmiškai: pyktį – kaip dovaną, liūdesį – kaip ilgesį.
– Lietuvoje laidotuvių palydėtojai dar nėra itin populiarūs ir turbūt nedaugelis žino, kad į tokį žmogų galima kreiptis pagalbos. Ką pastebite jūs, ar daug gedinčiųjų su jumis susisiekia?
– Į mus kreiptis nėra labai įprasta. Tačiau tai yra mano pašaukimas, noriu, kad viešojoje erdvėje ši tema skambėtų, o žmonės girdėtų, sustotų ir susimąstytų, kas yra laidotuvės. Mano draugų ratas vis dažniau man paskambina, jie pasidalina telefono numeriu su savo pažįstamais.
Man atrodo, mes vis dar galvojame, kad su viskuo galime susitvarkyti patys, bet yra normalu procesą patikėti kitam. Mirtis ir laidotuvės yra per mažai svarbios bei suaktualintos. Būna, kiti sako, kad labai skaudės, ir nori viską padaryti greičiau – bet ar tikrai tuomet nebeskaudės? Duokite sau laiko.
Būna, kiti sako, kad labai skaudės, ir nori viską padaryti greičiau – bet ar tikrai tuomet nebeskaudės?
– Dirbate aplinkoje, kur tvyro ne pati linksmiausia aura ir geros žmonių emocijos. Ar neparsinešate namo gedinčiųjų skausmo, išgyvenimų?
– Parsinešu ne slogias emocijas, o jausmų apsikeitimą. Gaunu dėkingumo, kadangi žmonės man leido būti šalia jų, jaustis reikalinga, jie manimi pasitikėjo. Visi jausmai yra mano lobių skrynia. Turbūt neįmanoma šios vietos apleisti, nes kitaip jauti alkį žmogiškajam santykiui.
– Jūs daug kalbate apie mirtį, laidotuves, šiomis temomis padedate kitiems žmonėms. O koks jūsų pačios požiūris į mirtį?
– Mirtis man yra paslaptis. Ji vienareikšmiškai nėra pabaiga, tuštuma – mirtis yra kaip galimybė likusiems žemėje patirti save, ji yra pamatinė galimybė susitikimui, santykiui, naujai pradžiai. Mirtis labai vertinga, brangi ir liestis norisi tik švaria širdimi.
– Neretai žmonės, iš arti susidūrę su mirtimi, pakeičia požiūrį į laikinumą, ima labiau vertinti gyvenimą. Kaip yra jūsų atveju? Galbūt dar labiau supratote, kaip reikia branginti kiekvieną akimirką?
– Laikinumo suvokimas yra kitoks, tačiau ne visada, nes diena veja dieną. Kai pirmą kartą nekrologe rašiau savo gimimo metus, sustojau ir pagalvojau, kad aš vis dar galiu eiti, susitikti, kalbėti, jausti, mylėti. Palaidojus savo vaikų bendraamžius, daug kas tapo ramiau. Svarbiausia, jog esame kartu ir gyvename. Tai kviečia dažniau sustoti akimirkoje.
Būna dienų, kai pyksti, nevertini – nėra taip, kad pabūni laidojimo paslaugų centre ir nuo šiandien myli gyvenimą. Žmogus yra labai keista būtybė, jam reikia kasdien priminti, kaip viskas laikina. Pati dažnai paskęstu smulkmenose – žmogus lieka žmogumi, staiga nesušventėji. Tačiau dėkoju mirčiai, nes ji nuolat moko mylėti gyvenimą, šį trapų stebuklą.
