„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.
VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.
Palikusi pedagogės kelią ir psichologijos studijų magistro diplomą Lietuvoje, išgyvenimo galimybių gausiai šeimai išvyko dairytis į Norvegiją. Įkūrė įmonę ir bėgant laikui vėl sugrįžo į mylimą pedagogės darbą, šįsyk – lietuviškoje mokykloje Norvegijoje. Aktyvi moteris telkia žmones kūrybinėms veikloms ir pati skleidžiasi įvairiais talentais.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Galvodama apie moteriškumą, prieš akis matau moterį, žavinčią vidiniu spindesiu. Visai nesvarbu jos išvaizda, ji gali būti ir su cigarete rankoje, bet svarbu, kad ji spinduliuoja vidumi.
– Kaip, per ką skleidžiasi jūsų moteriškumas?
– Jei moteris mama, tai moteriškumas pirmiausia skleidžiasi per motinystę. O manyje?.. Aš – mama, pamotė, teta, anyta, šiandien dar – šimtaprocentė močiutė. Man svarbiausia – mano vaikai, kur, be dviejų sūnų ir marčios, visada širdyje turiu sesers ir brolio mergaites bei vyro dukras ir jų šeimas.
Kitiems aš gal per drąsi – gyvenimo pamokos išmokė nevynioti į vatą, daugiau vyriško atvirumo, rėžti tiesiai šviesiai. Savą moteriškumą spinduliuoju linksmumu, empatija. Stengiuosi suprasti visus. Nesu konfliktiška ir bandau konfliktiškas situacijas paversti racionaliomis. Manau, kad moteris turi būti protinga ir pasaulį daryti geresniu.
– O kas gniuždo moteriškumą moteryje?
– Labiausiai – smurtas. Nebūtinai vyro. Smurtą galima patirti įvairiais gyvenimo atvejais ir iš skirtingų žmonių. Smurtauti gali vadovai ar kolegos darbe, draugės ar net vaikai – asmeniniame gyvenime. Moteriai reikia turėti tvirtą stuburą, kad tam atsispirtų. Jei negebi su tuo susitvarkyti, nemoki atskirti pelų nuo grūdų – smurtinės patirtys žudo asmenybę.
– Ar jums pačiai yra tekę išgyventi tokių patirčių?
– Taip. Labai daug kartų. Pirmiausia – dar ankstyvojoje šeimoje. Augome trys vaikai, ir man atrodė, kad brolį ir sesę mama mylėjo labiau. Nežinau, gal tai buvo mano fantazija, tačiau vaikystėje jaučiau nuoskaudą. Todėl noriu, kad visi vaikai meilę jaustų vienodai.
– O paskui Ar teko smurtą patiri santuokoje?
– Taip. Vaikų tėvas man buvo žiaurus. Buvo visko – ir psichologinio, ir fizinio smurto. Ištekėjau jauna, dvidešimties, nemokėjau pakovoti už save. Jis – šiek tiek vyresnis, po karinės tarnybos, dveji metai be namų, savarankiškesnis, tarp mūsų – keturių metų skirtumas.
Supratusi, koks gyvenimas laukia šeimoje, galvojau, kad gerumu pakeisiu žmogų.
Jau tą pačią dieną, kai padavėme pareiškimus tuoktis, pasikeitė jo elgesys lyg dieną pakeitė naktis. Supratau iš karto, kad santuokoje nebus gerai. Prasitariau mamai: „O jei atsiimčiau pareiškimą?..“ Tačiau dar tebebuvo tie laikai, kada gyvenome nuostata „ką žmonės pasakys“, tad ji nepritarė. Dabar kitokia visuomenė, ir mamos jau kitaip pataria savo dukroms, bet kuri sakytų: „Atsiimk.“ Tai lėmė ne mamos požiūris, o laikmečio skirtumas.
Supratusi, koks gyvenimas laukia šeimoje, galvojau, kad gerumu pakeisiu žmogų. Gavau pirmą pamoką – negali pasikeisti net pati, o ką kalbėti apie kitą, gali pakeisti tik savo mąstymą, savo matymą, savo požiūrį ir supratimą.
– Kokios mintys ir jausmai lydėjo smurtines patirtis?
– Kai kuri savo šeimą, keičiasi gyvenimas, o tai sukelia šiokį tokį stresą. Iki santuokos, lankydama mokyklą, studijuodama, gyveni pasaulyje, kuriame viskas gera ir gražu, kur įprasmini savo jaunatvišką maksimalizmą. Kaip ir bet kuri mergina, svajoji, koks nuostabus bus tas gyvenimas šeimoje.
O čia tavo mergaitiškos svajonės – tik bum bum į sieną ir sudūžta. Patiri šoką. Visos viltys virsta muilo burbulais, kurie susprogsta, arba šukėmis, atšokusiomis nuo betono. Pradedi galvoti – gal aš ne tokia, gal kvaila, kad prisisvajojau. Atsiranda nevisavertiškumo kompleksas.
Nebesupranti, ar mylėjai. Po smurto jausmai susigniaužia į kamuoliuką, viduje viską užvaldžiusi įsigali, išsikeroja baimė. Ji užgožia visus kitus jausmus, tu nebegali jų girdėti, suprasti.
– Kas padėjo apsispręsti, kad neturite kentėti?
– Skamba žiauriai, bet kartais reikia didesnio, labiau supurtančio išgyvenimo, kad suprastum ir atsitokėtum. Aš dėkinga likimui, kad patyriau didelį skausmą – jei gyventum nuolatinėje nedidelėje baimėje, kasdieniame strese, gali įklimpti į tokį liūną, kad sunku bus išlipti, nebesuprasi, kas gerai, kaip reikėtų gyventi, kad tau būtų gerai.
– Kas jums buvo tas lūžio taškas?
– Kartu gyvenome devynerius metus. Jau turėjome du vaikus. Reikėjo kažką daryti. Kai kitos moterys sako – gyvenu dėl vaikų, aš galvojau priešingai – vaikai neturi to matyti. Mačiau ir jaučiau, kad vaikams negerai. Nuolatinė motinos baimė, nepasitikėjimas – didžiulis minusas jų besiformuojančiam pasauliui.
Po smurto jausmai susigniaužia į kamuoliuką, viduje viską užvaldžiusi įsigali, išsikeroja baimė.
– Kaip sprendėte, juk tuomet dar nebuvo taip įprasta skirtis, kaip šiandien?
– Aš visą laiką buvau labai aktyvi – mokykloje, universitete ir vėliau kitur, kur bedirbčiau ar bebūčiau, – visuomet buvau veikli ir pastebima. Ištekėjau ir patekau į kitą – suaugusiųjų pasaulį su paprasta šeimos kasdienybe: darbas, kiaulės, karvė, daržai, vaikai.
Nedaug sulaukiau pagalbos, nemokėjau jos išsireikalauti, taip ir pradėjau – vienoj rankoj bidonėlis, kitoj – vežimėlis, o buvo man vos per dvidešimt... Rutina įsuka ir sunku suprasti, kad neturėtų būti smurto, nepagarbos, kad šeimą reikia kurti dviem, o ne vienai kovoti su vėjo malūnais. Tai buvo pirmoji skaudi mano pamoka.
– Smurtą vadinate pamoka?
– Sakoma, kad didžiausia nuodėmė – puikybė. Aš jos tikrai turėjau. Prieš mane smurtaudavo, o aš galvodavau: „Ir gerai, būk toks. Būk bjaurus, aš vis tiek už tave geresnė.“ Turėjau išmokti tos puikybės atsisakyti. Šis suvokimas atėjo paskui, kai prasukinėji savo gyvenimą lyg seną filmą ir matuoji jį išgyventa patirtimi.
– Koks buvo skyrybų procesas?
– Labai sunkus ir ilgas. Pirmą kartą išėjau iš namų, palikusi raštelį. Laukiausi. Tada pasivijo mane, sustabdė.
Dėl skyrybų kreipiausi tris kartus. Pirmą kartą vyresniam sūnui buvo metai. Tikrai nelengva. Sunkiausia, kad neturi kam pasiguosti, nenori pasakoti niekam, ką išgyveni. Klaida – reikia garsiai kalbėti, reikia bandyti išgyvendinti savo baimes, smurtą, alkoholį iš šeimos...
Išėjau po sumušimo vedina vaikais pas mamą ir nebegrįžau. Išsiskyriau tik po dviejų negyvenimo kartu metų.
– Kas padėjo atsitiesti?
– Ko nesusikūriau namie, tą turėjau visuomenėje. Darbe atgaudavau pasitikėjimą savimi, jėgas ir energiją. Niekada neverkiau atsisėdusi, visada galvoju: „Šiandien – tokia diena, rytoj bus kitokia.“
Moteriškumas buvo pažeistas, nors dar neturėjau trisdešimties. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, nutrūkus vieniems santykiams, užsimezga nauji, vienus jausmus pakeičia kiti. Moteriškumą atgauti padėjo kitas žmogus. Padavė paltą, pasiūlė kėdę, apgaubė tokiu dėmesiu, kad, rodos, ir žvaigždes nuskintų, jei tik panorėtum... Tai išaugino sparnus.
– Ar tie nauji santykiai buvo kitokie?
– Kitas vyras, kitas smurtas. Kitoks smurtas. Buvo amžiaus skirtumas, pavydas. Tas vyras buvo vedęs. Suprantama, buvo ir jo žmonos kova už šeimą. Teisingai sakoma, kad meilėje ir kare visos kovos priemonės geros. Ji kovojo, o aš jaučiausi blogai – teko susidurti pačiai su savimi. Kova vyko mano viduje.
Tai, kaip gyvenau, neatitiko mano supratimo apie tai, kas padoru. Tačiau, kai įsimyli, valdyti jausmus sudėtinga. Sunku tai išgyventi: supranti, kad elgiesi blogai, bet širdžiai neįsakysi. Poroje valdai tik save ir negali atsakyti už kito žmogaus poelgius, jausmus.
Buvo amžiaus skirtumas, pavydas. Tas vyras buvo vedęs.
Tai vėl naujas patyrimas – smurtas, nukreiptas prieš save pačią. Atrodo, visas pasaulis tave mato ir visi tuoj pasakys: „Tu darai blogai.“ Laimingas tas, kas susitaria su savo vidumi.
Patyrimai sunkūs, bet jų dėka mokiausi suprasti kitus, neteisti. Anksčiau laikiausi nuostatos, kad aš – geresnė, o šiame santykyje gavau gerą spyrį savo puikybei – kitaip ėmiau matyti žmones, kitaip vertinti jų klaidas. Labai gerai kažkas parašė, kad norint vertinti kito gyvenimą, turi apsiauti jo batus ir nueiti jo kelią...
– Kaip baigėsi šie santykiai?
– Santykiai truko penkerius metus ir baigėsi netektimi. Netektis išstūmė į naktį. Vėl rinkau gyvenimo šukes ir klijavau save iš naujo.
– Kokia buvo ta nauja pradžia?
– Buvau trisdešimt penkerių jau turinti gyvenimiškos patirties ir paleistuvės statusą. Turėjau įrodyti, kad yra ne taip. Savo smėlio pilį vėl stačiau nuo pamatų, tačiau skūra jau buvo storesnė. Labai bijojau vėl įsimylėti neteisingai, nes buvau patyrus, kad tai įmanoma ir kad tą jausmą sunkiai valdai.
Buvau dar gana jauna moteris su dviem paaugusiais vaikais, pasiėmusi paskolą automobiliui... Tikrai sunku. Reikėjo palaikymo, pritarimo.
– Pabandėte dar kartą?
– Pradėjome nuo draugystės ir pagalbos vienas kitam. Ir jo buvo du vaikai. Antrasis vyras, tas vedęs, kaip sakau, pasiūlė kėdę, o šįsyk santykis mezgėsi nuo praktiškų, labai reikalingų dalykų. Daug metų ėjome kartu su keturiais vaikais ir augome kartu su jais.
Šiojo santuokoje aš stipri. Esame lygiateisiai ir lygiaverčiai partneriai, tik kiekvienas su savo charakteriu ir gyvenimo supratimu.
– Kartu išvykote į Norvegiją. Ko ten ieškojote – laimės?
– Mes abu – pedagogai. Iš keturių vaikų – trys studentai. Šešių asmenų šeimai reikėjo išgyventi iš mokytojų uždarbio. Išvykome ne laimės ieškoti, o pragyvenimo. Vyras jau turėjo patirties – dažė Norvegijoje namus vasaromis, atostogų metu uždirbdavo daugiau nei per mokslo metus Lietuvoje.
Išvykau atšventus keturiasdešimtmetį. Ir vėl prieš akis absoliučiai tuščias lapas – kalba, žmonės ir gyvenimo būdas – viskas kita. Vėl viskas nuo nulio. Ir tada supranti, kad ėjimas į gyvenimą nesibaigia profesijos įsigijimu, šeimos sukūrimu ar vaikų gimimu ir net suaugimu. Tas kelias tęsiasi visada, kol to tu nori pati, kol pati nesustoji. Supranti, kad tas kelias ir yra gyvenimas. Kiekvienas žmogus pats atsakingas už savo likimą. Negali sakyti, kad dabar padirbsiu, o paskui gyvensiu – turi gyventi visada, čia ir dabar. Naujas lapas – naujos pamokos.
Taip ir pradėjau – vienoj rankoj bidonėlis, kitoj – vežimėlis, o buvo man vos per dvidešimt...
– Kokios?
– Kai išvažiuoji iš šalies, palieki išsilavinimą, įgytą autoritetą, šeimą, drauges – neturi net su kuo paplepėti ar išgerti kavos – keičiasi gyvenimo kokybė.
Norvegijoje, nemokėdama kalbos, savo magistro diplomą galėjau pasikabinti ant sienos vietoj paveikslo. Kalbos barjeras privertė galvoti, ką gali padaryti be jos. Žinia, galėjau pirmiausia mokytis, bet manėme, kad išvykome trumpam užsidirbti – padėti vaikams studijuoti.
Sūnui statant terasą, norvegė paklausė, gal jis žino moterį, kuri galėtų sutvarkyti jos namus. Taip ir prasidėjo viskas nuo to vieno namo. Ilgainiui atsirado daugiau darbo. Įkūriau namų tvarkymo įmonę ir įgijau daugiau laisvės. Pramokau kalbos. Galiu sau leisti dalyvauti anūko gyvenime, nes man tai labai svarbu. Lietuvoje – dideli ir jaukūs namai, kur susirenka vaikai, kur telpa visa šeima ir draugai.
– Ar neteko ir vėl nusivilti santykiais?
– Smurto vėlgi buvo. Visada dėl asmeninių savybių – atsakomybės trūkumo, pomėgio išgerti, neveiklumo, nepagarbos – kenčia šalia esantys. Nieko neveikimas irgi savotiškas smurtas.
Iš pradžių ėjome susikibę už rankų, o dabar jau paleidome vienas kito delnus ir kiekvienas einame savo kelkraščiu. Kai nebelieka bendro tikslo, išsikeliam kitus ir nutolstam juos realizuodami.
– Vien darbo ir uždarbio nepakako. Ieškojote savirealizacijos.
– Taip, vyrams su manimi irgi ne pyragai, nes esu perdėm aktyvi. Kadangi gali keisti požiūrį į viską, bet ne savo esmę, tai anksčiau ar vėliau atrandi arba pati susikuri nišą savirealizacijai. Įsikūrė lietuvių bendruomenė. Reikėjo mokyklos. Mokyklėlė – ta niša, nes pedagoge esu iš prigimties. Čia būname ir kalbame lietuviškai.
Mokiausi norvegų kalbos su moterimis iš Irano, Irako, išgirdau jų gyvenimo istorijas ne iš televizijos, tad daug ką pradėjau matyti kitomis akimis. Labai daug lietuvių moterų ištekėjo už norvegų, jų vaikai beveik nebemoka lietuvių kalbos.
Panašią patirtį turiu ir savo šeimoje. Anglijoje gyvenantis anūkas vienu metu nenorėjo kalbėti lietuviškai. Kai patiri tai pats, supranti, kodėl lietuvių bendruomenė ir lietuviška mokyklėlė labai reikalinga. Organizuojame šventes, kad vaikai nepamirštų tradicijų, kad nenukirstų savo šaknų.
Ėjimas į gyvenimą nesibaigia profesijos įsigijimu, šeimos sukūrimu ar vaikų gimimu ir net suaugimu. Tas kelias tęsiasi visada.
– Užsiimate ir kūrybine veikla.
– Labai džiaugiuosi įgyvendinta svajone – miuziklu „Eglė – žalčių karalienė“. Mano buvo tik idėja, bet ji suvienijo, subūrė daug svetur išvykusių. Tai yra labai puiku, nes savirealizacijos reikia daugeliui, bet nedaugelis imasi jos ieškoti.
Anūkui dvejų metų gimtadienio proga sukūriau knygelę „Tajos pasakėlės Lukui“. Joje bandžiau augintinės akimis pasakoti apie žmones, santykius, jausmus.
– Minėjote, kad smurto gali pasitaikyti ir darbe. Teko ir to patirti?
– Turėjau pora tokių vadovių, kad sveiku protu net sunku patikėti, jog taip galima elgtis. Gal todėl man labai tinka Norvegija, kur socialiniai vaidmenys, visuomenė ir žmonių tarpusavio bendravimas visai kitas – pagarbus.
– Ko reikia nūdienai?
– Kol kiti keikia socialinius tinklus, aš jais džiaugiuosi. Matau, kaip keičiasi pasaulis, stebiu, kaip skleidžiasi mano miestas, kaip gyvena mano giminaičiai airijose ir amerikose. Mano Lietuva išsiplėtė nuo Ukmergės iki Los Anželo, ir su visais galiu dalintis džiaugsmais ar rūpesčiais per didžiausius nuotolius.
O moterims palinkėčiau sugebėti į savo gyvenimą pažiūrėti iš šalies, lyg išeitum iš savo kelio ir prisėstum stotelėje. Jeigu viskas gerai, tai puiku, o gal dar galima kažką pristabdyti, paremontuoti, gal galima kažkur paskubėti, gal galima toje stotelėje kažkam pasipasakoti, pasidžiaugti ar pasiguosti ir paverkti, gal galima iškratyti užsigulėjusias rankinėje senas šiukšles į pakelės šiukšliadėžę... Svarbiausia – būti taikoje su savimi, nebijoti keistis, neužsisklęsti savyje.
Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
