Laura jau devintus metus gyvena Danijoje, kurioje yra baigusi trejas studijas – paslaugų ekonomiką, inovacijas ir verslo vadybą bei rinkodarą. Šiandien ji dirba mėgstamą darbą, augina mylimą šunį bei planuoja vestuves. Tačiau kelias iki to, ką ji turi šiandien, nebuvo lengvas – jame ir traumos, ir smurtas, ir net pagrobimas.
Po tėčio mirties persikraustė pas mamą
Iki devynerių metų ji augo su tėčiu, kuris mirė vos 66-erių. „Mano tėčio širdis sustojo. Kad jis mirs, aš žinojau turbūt nuo kokių 5-erių. Tėtis tarsi ruošė mane tam, kad jo neteksiu, nes buvo gerokai vyresnis ir turėjo sveikatos problemų. Po jo mirties man teko persikelti pas savo biologinę mamą, su kuria tėtis išsiskyrė tuomet, kai man buvo dveji. Jau tada, kiek žinau, manimi mama nesirūpino – palikdavo verkti, neleisdavo sesei manęs pakelti. O tėtis, nors ir vyresnis, man suteikė nuostabią vaikystę – esu jam tokia dėkinga! Jis mane išmokė mylėti savo šalį, būti geru žmogumi, vertinti draugystę, ryšį su žmogumi labiau negu pinigus. Pinigų tėčiui netrūko, tačiau jis norėjo, kad suvokčiau tikras vertybes. Jis man nuolatos skaitė ir mane mokė skaityti, tad jau pirmoje klasėje aš deklamavau eilėraščius. Mes leidome aitvarus ir labai mylėjome vienas kitą“, – dalinasi mergina, besididžiuojanti, kad yra lietuvė.
Ji priduria, kad tėtis ją išmokė ir klausti ne „ką man davė Lietuva“, bet „ką aš daviau savo šaliai“.
„Tėtis nuolat kartojo ir tai, kad Dicevičiai niekada nepasiduoda ir neverkia. Manau, šie tėčio žodžiai padėjo pereiti sunkumus, nors puikiai suprantu kad jie paliko randą širdyje, kuris trukdo viešai verkti. To 16-os pradėjau mokytis“, – prisimena mergina.
Iki tėčio mirties Laura mamos nepažinojo, labiausiai įstrigęs prisiminimas – kai mama su kažkokiu vyru ją pagrobė. Tuo metu jai buvo ketveri. Mergaitę jie uždarė į tamsų kambariuka ir davė vieną žaislą – lėlę, kurios galva atsidaro. Ji sako, kad po to įvykio labai bijojo mamos, turėjo net gerti vaistus. Iš pasakojimų žino, kad būtent tuo metu beveik neteko rankos, net donoro kraujo reikėjo, todėl mergina šiandien stengiasi aukoti kraujo, nepaisant to, kad jai nepatinka adatos.
Kai Laura persikraustė pas mamą, ten, kaip sako, buvo visko. „Daug fizinio bei psichologinio smurto, kartais ir alkio. Reikėjo daug dirbt, kad gautum pavalgyti, o ne mušti. Buvau įtikėjusi, kad esu labai bloga, nepaklusni, todėl tėtis mirė – man tą nuolat kartojo. Mane mušė laidu – puikiai atsimenu, kai pirmą kartą tai patyriau. Aš nežinojau, kaip reaguoti. Lyg ir dega, ir skauda, žiūriu, ir nežinau, ką pasakyti. Tik vėliau kitas mamos vaikas pamokė, kad reikia šaukti, rėkti ir verkti, tada mažiau gausi. Nes mušdavo tol, kol jau nebegalėdavom iškęsti rėkimo...
O juk tėtis niekada manęs nėra mušęs ir net balso pakėlęs. Man buvo šokas, kai perėjau iš vaikystės namų į ten, kur tave nuolat engia. Man dažnai sako „kai turėsi vaikų, suprasi“, aš žinau, kad niekada nesuprasiu, kaip galima su vaikais elgtis kitaip nei su begaline meile!“ – sako Laura.
Ji prisimena sulaukusi savo brolio iš tėčio pusės skambučio. Kai jis paklausė, kaip gyvenanti, ji pasakė tiesą, jog blogai. Perėmusi telefoną mama pokalbį perkreipė jai tinkama linkme, o vėliau Laurai už tai, kad drįso pasakyti, kaip jaučiasi, perkirto ranką.
„Ji kartojo, kad užmuš mane. O man ilgainiui tas žodis „užmušiu“ pradėjo skambėti kaip išsigelbėjimas“, – prisimena mergina.
Išgelbėjo draugė
Buvo laikas, kad būdama vaikas, Laura galvojo apie savižudybę, tačiau ją išgelbėjo draugė, su kuria ji artima ir šiandien. „Draugė mane palaikė, mylėjo, padėjo ir jos mama. Jos sakydavo, kad jeigu man labai blogai, aš turiu eiti ir šnekėtis. Esu jai labai dėkinga ir mūsų ryšys yra neįtikėtinas. Viena verkia, o kita skambina!
Buvo ir dar vienas nutikimas, kurio negaliu pamiršti. Jeigu ne mano draugė, turbūt aš jau būčiau mirusi. Turėjome dvi krosnis namuose, o iš jų viena buvo mano kambary. Nutiko taip, kad aš jau miegojau, o kambarys ėmė skendėti smalkėse. Aš nežinau, kaip draugė pabudo naktį ir kodėl atėjo pas mane, bet aš buvau prižadinta, išsivėmiau, išvėdinau namus ir toliau nuėjau miegoti. Tai buvo pirmas kartas, kai pagalvojau, kad mama nėra tokia bloga, nes tąkart leido man neiti į mokyklą ir davė valgyti mano mėgstamo maisto. Iš kitos pusės, dabar, jau būdama suaugusi, aš suprantu, kad jeigu mano vaikas būtų prabudęs apsinuodijęs smalkėmis, aš būčiau kvietusi greitąją, o ne leidus dvi paras miegoti“, – prisimena Laura.
Ji prideda, kad atėjo suvokimas, kad jeigu negali likti gyventi tokiomis sąlygomis su mama ir kentėti, reikia galvoti apie savižudybę. „O gyventi tai aš norėjau. Atėjo laikas, kai tapo per sunku viską ištverti. Vieną dieną viskas apsivertė ir pasiryžau išeiti. Mane paskatino kreiptis į vaikų teises. Išėjau į mokyklą su vienu tušinuku ir vienu sąsiuviniu. Paprašiau, kad galėčiau pasikalbėti su psichologe. Ji paklausė, kas vyksta. Pasakiau, kad atėjau atsisveikinti, nes daugiau taip nebegaliu ir einu kreiptis į vaikų teises ir prašyti, kad mane nuvežtų į vaikų globos namus“, – prisimena Laura.
Mergina išvažiavo į Kauną. „Važiuojant jau pradėjo skambėti telefonas, skambino mama, tačiau aš neatsiliepiau. Išlipau Kaune ir iš to jaudulio sumaišiau autobusą ir troleibusą – nuvažiavau ne ten, kur man reikia. Kai susitikau su vaikų teisių atstovais, pasakiau viena – grįžti namo negaliu ir su mama negyvensiu. Gyvensiu gatvėje, bėgsiu iš namų, tačiau nebegaliu gyventi ir patirti to, kas tapo mano kasdienybe. Nors buvo kas manė, kad esu išlepinta ir kažko negavusi paauglė, nuomonė kardinaliai pasikeitė pabendravus su mano mama“, – skaudžias akimirkas prisiminė Laura, kuri namus paliko sulaukusi 14-os.
Vaikų namuose ir pasiekta drambliuko svajonė
Visko buvo ir vaikų namuose, pasakoja Laura. Sako, kad pirmi metai jai buvę nelengvi. Daug dėmesio ji skyrė mokslams ir būreliams, domėjosi viskuo ir, kaip sako, yra labai dėkinga direktorei, nes ji davė visas galimybes eiti tobulėti ir mokytis.
„Nė vienam darbuotojui nebuvo lengva su manimi. Juk atėjau iš namų, kur mokslai niekam nerūpėjo, tačiau vėliau, sulaukdama palaikymo, ėmiau viską, ką galiu, ir esu už tai dėkinga. Gaila, kad vis dar klijuojamos etiketės dėl to, kad esu iš vaikų namų. Nenorėjau, kad mane laikytų auka ar nepajėgia, bet dabar suprantu, kad mano gyvenimas iš tikrųjų nebuvo lengvas“, – dalinasi Laura.
Jai buvo 18 m., kai išvažiavo į Daniją. Kaip jai kilo ši mintis? Laura prisimena, kad 16-os ji dalyvavo „Big Brothers Big Sisters“ programoje Lietuvoje, kur galima susirasti mentorius. Ten susipažino su Rasa Andrikiene – knygų autore, terapeute, menininke, kurią šiandien laiko itin artimu ir brangiu žmogumi, tikra vyresniąja seserimi, puikiu mamos pavyzdžiu bei autoritetu.
„Aš žinojau, kad mokysiuosi universitete, nes mano pažymiai buvo labai geri, todėl nesijaudinau, ar įstosiu. Nuvažiavau į universitetą, kurį buvau išsirinkusi, ir man jis nepatiko.
Atsimenu, kad tuomet man Rasa padavė lankstinuką apie studijas užsienyje. Man labai įstrigo Danija, manau, kad ir dėl to, jog man tėtis dovanojo Hanso Kristiano Anderseno knygas. Prisimenu, kad gulėjau ant lovos ir nuėjusi į svetainę pasakiau auklėtojai, kad studijuosiu Danijoje, o ji man atsakė – kad tai „drambliuko svajonė skraidyti“. Paklausus, kodėl taip sako, ji atsakė, kad tam reikia finansų, o aš juk esu iš vaikų namų. Atsakiau, kad užsidirbsiu.
Jeigu tu ko nors labai nori, tu rasi būdą – tą gyvenime esu išmokusi labai gerai. Sakoma, kad jeigu nori nepakankamai, visada rasi priežastį, o jeigu nori – rasi būdus. Tada taip ir nesupratau auklėtojos nusiteikimo, bet aš pasakiau dar kartą, kad tikrai studijuosiu Danijoje“, – prisimena Laura.
Taip ją gyvenimas suvedė ir su „A.C. Patria“ organizacija ir jos atstovais, ten Laura susipažino ir su dabartine organizacijos vadove Inga.
„Mano tikslas buvo pereiti pas juos, nes norėjau kuo greičiau atsidurti Kaune, kad galėčiau ten dirbti. Organizacijos būste pagyvenau metus ir porą savaičių ir per tuos metus labai daug dirbau. Pažymiai prastėjo, kadangi turėjau tris darbus, tačiau viską dariau su mintimi, kad nebėra kito kelio, noriu išvažiuoti į Daniją mokytis. Šalia manęs buvo žmonės, kurie mane stipriai palaikė. Turiu pasakyti, kad po kelerių metų pasišnekėjau su auklėtoja, kuri manimi netikėjo, pasigyriau, štai, pasižiūrėkit! O ji atsakė, kad nebuvo taip, kad ji netikėjusi. Jos nuomone, aš labai užsispyrusi, todėl pasakius, kad negalima, darysiu priešingai“, – juokiasi Laura.
Ji prideda, kad negalėjo pasiduoti, turėjo būti užsispyrusi, kad galėtų eiti tolyn.
„Išvažiavus į Daniją kelias irgi nebuvo klotas rožėmis – juk nemokėjau danų kalbos ir viskas čia man buvo nauja, nieko nepažinojau, buvo baugu. Tačiau, iš kitos pusės, norėjau išvažiuoti ir pradėti gyvenimą iš naujo, išvažiuoti ir ištrinti savo praeitį. Aišku, visos praeities neištrinsi, nes pamokas, kurias išmokome, tai išmokome, o jeigu neišmokome, jos ateis vienu ar kitu pavidalu.
Galbūt turėjau išmokti tam tikras pamokas, kad padėčiau sau ir kitiems. Tai, iš kur aš esu kilusi, ir kokį gyvenimą praėjau, nekeičia fakto, kuo esu dabar. Nesvarbu, kur ir kaip mes augame, mes patys pasirenkame, kokie mes norime būti žmonės. Aš esu pasirinkusi, kad man yra svarbesnis ryšys negu bet kas kitas. Kad jeigu ką nors darau, tai darau šimtu procentu. Jeigu ko nors siekdama kam nors kenksiu, tai nėra mano kelias. Tėtis išmokė mane vertybių, o pagyvenusi su mama, supratau, kokia nenoriu būti“, – dalinasi Laura.
Ką patartų kitiems, kurie šiandien eina jos keliu? „Viskas praeis – aš tuo vadovaujuosi, nes jau visi puikiai žinome, kad geros dienos praeina, bet ir blogos lygiai taip pat praeina. Patarčiau nepasiduoti ir eiti pirmyn, pagalvoti, kas gali nutikti geriausio ir kas gali nutikti blogiausio. Už savo pasirinkimus esame atsakingi patys. Dar patarčiau, kad ir kaip sunku – tikėkite žmonėmis. Padėkite kitiems – gėris grįžta anksčiau ar vėliau“, – sako L.Dicevičiūtė.
