15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Legendinė gimnastė Dalia Kutkaitė: apie praeities nuoskaudas, korupciją sporte ir Europoje gražiausias lietuvaites

Emigracija Lietuvoje kartais vaizduojama kaip kažkas pragaištingo, vos ne kaip tautos išsivaikščiojimas. O juk tikroji grėsmė yra ne pati emigracija ir net ne jos augimas, o tai, kad pastaraisiais metais vis mažiau emigrantų grįžta į Lietuvą. Europos meninės gimnastikos čempionė Dalia Kutkaitė prieš keletą metų grįžo į Lietuvą po 24 metų emigracijos Ispanijoje ir nesigaili.
Dalia Kutkaitė (1982 m. ir 2015 m.)
Dalia Kutkaitė (1982 m. ir 2015 m.) / Alfredo Pliadžio nuotr.

Legendinė Lietuvos sportininkė įkūrė Vilniuje savo vardo meninės gimnastikos akademiją ir jau subūrė teikiančią vilčių merginų komandą, vadinamą gražiausia Europos jaunimo meninės gimnastikos rinktine.

– Ar galima sakyti, kad Jūsų sugrįžimo dėka meninė gimnastika atgimsta Lietuvoje?

– Labai džiugu, kad atsirado judėjimas, konkurencija. Ne tik dėl akademijos, bet ir visos komandos dėka - tų jaunų trenerių, kurios nori, tiki, stengiasi ugdydamos vaikus.

– Ketvirtoji Lietuvos rinktinės vieta Maskvos turnyre prieš keletą mėnesių - jau rimtas pasiekimas.

– Tai buvo didžiulė staigmena. Visos trenerės, kurios ruošėme šią komandą, labai džiaugėmės ir, be abejo, tikėjome, nes vaikai buvo gerai pasiruošę. Bet toks geras įvertinimas buvo didžiulė staigmena ir laimė.

– Regis, Jūsų auklėtinių laukia nebloga perspektyva?

– Turbūt geriausia, kas man nutiko Lietuvoje, kad likimas padovanojo tokių gabių vaikų kartą, nes būna, kad net labai geri treneriai laukia tokių vaikų dešimtis metų. O aš, vos grįžusi į Lietuvą, radau labai gabių, perspektyvių mergaičių, „sukritusių“ į vieną amžiaus grupę, į komandą, kuri jau dabar pripažįstama kaip pati gražiausia komanda Europoje.

A.Pliadžio nuotr./AL5_7742
A.Pliadžio nuotr./AL5_7742

– Jūs ir pati Europos čempionė ir pasaulio čempionė vienoje iš rungčių. Prieš daugiau nei 30 metų Jumis didžiavosi visa Lietuva.

– Dabar atrodo, kad tai buvo taip seniai, kad net netiesa.

– 1984 m. olimpinėse žaidynėse būtumėte tikrai iškovojusi medalius, jei turėtumėte galimybę dalyvauti…

– Deja, gyvenimas siunčia išbandymus. Tuo metu man buvo pasiųstas toks išbandymas. Atrodo, jau turi medalį kišenėje… Aišku, tai buvo psichologiškai sunku priimti. Rezultato siekimas meninėje gimnastikoje labai daug kainuoja. Tik iš šalies atrodo viskas lengva, gražu, nuostabus reginys žiūrovams.

Už to reginio slypi didžiulis darbas. Nežinau kito tokio sporto, reikalaujančio tiek darbo valandų salėje, tiek judesių, technikos tobulinimo. Turi būti pasiektas stabilumas, kad įrankis, paleistas net drebančiom rankom, kristų į tą pačią vietą. Tai mažiausiai aštuonios treniruočių valandos per dieną, mes treniruodavomės ir po 10 valandų. Po viso šito darbo, kai esi jau arti tikslo, tokią žinią, kad ten nevažiuoji, nelengva pakelti, ypač kai tau 17 metų. Kyla klausimas - kas toliau? Ko buvo vertos visos tos pastangos?

– Tai buvo politinis sprendimas - Sovietų Sąjunga atsisakė dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse.

– Tada supranti, kad nepriklausai nuo savęs, kad priklausai nuo politikos. Kad politikai gali šitaip žaisti žmonių likimais. Daugybė sportininkų nenuvažiavo į tą olimpiadą. Buvo sudėtingas gyvenimo etapas.

– O kaip Jūs atėjote į meninę gimnastiką?

– Meninę gimnastiką mamai rekomendavo mano darželio auklėtojos, kurios negalėjo manęs suvaldyti, nes buvau nenuorama, išdykęs vaikas. Nemiegodavau, o stovėdama lovoje rodydavau tiltelius. Karstydavausi, o visi susėdę turėdavo žiūrėti ir man ploti. Auklėtojos patarė - nuveskite tą vaiką į kokią sporto šaką, kad išsikrautų, nes pas mus, darželyje, ji dar užsimuš kur nors. Mama nuvedė ir taip pasilikau gimnastikoje.

– Ar prisimenate pirmuosius įspūdžius iš treniruočių?

– Mėgdavau žiūrėti dailųjį čiuožimą, buvau jį įsimylėjusi, gimnastika man pasirodė kažkas panašaus. Po kurio laiko supratau, kad čia ne tik žaidimas, kad reikia ir drausmės, ir paklusnumo, ne visada gali daryti ką nori. Iš pradžių man tai nelabai patiko. Kurį laiką net nenorėjau eiti į treniruotes. Bet lūžis įvyko. Labai norėjau būti geriausia, tas noras privertė toliau sportuoti, priprasti prie treniruočių režimo, prie disciplinos.

– Bendraamžiai turbūt pramogaudavo tuo metu, kai Jūs kasdien dirbdavote salėje mažiausiai po aštuonias valandas?

– Kaip ir kitus, mane į priekį vedė motyvacija, tikėjimas, tikslo turėjimas. Nelabai suprantu vaikų, kurie jo neturi. Man daug baisiau, kai vaikai nieko nenori, nei kai vaikai taip stipriai ko nors nori, kad tėvai išsigąsta, ar čia ne fanatizmas. Bet kokiu atveju geriau vaikas, siekiantis tikslo, negu nieko nenorintis vaikas. Baisu, kai jaunas žmogutis nieko nenori, tik paimti telefoną į ranką ir mankštinti nykštį. Tai yra šių laikų tragedija.

– Vaikui labai svarbi ir trenerio figūra, jo vaidmuo. Jūs dabar patiu esate daug pasiekusi trenerė, o kokios trenerės Jums padarė didžiausią įtaką?

– Mano pirmoji trenerė Aldona Giriūnienė man įskiepijo meilę meninei gimnastikai. Vėliau mane perėmė Vaida Kubilienė - pagrindinė Lietuvos trenerė, kuri ir išvedė mane į aukštumas. Rezultato siekimas - tai jau ne žaidimas. Rezultatą pasiekia tik griežtas ir reiklus treneris, nors tuo momentu gali atrodyti, kad tai sunku, neteisinga.

– Bet griežtumas griežtumui nelygu.

– Be abejo, aš taip pat nepripažįstu nei smurto, nei reikalavimų bet kokia kaina. Tikiu, kad viskam pagrindas turi būti vaikų motyvacija. Stengiamės dirbti, kad tikslų siektume per meilę vaikams.

Augusto Četkausko nuotr./Dalia Kutkaitė
Augusto Četkausko nuotr./Dalia Kutkaitė

– Atrodo, kad trenerė V.Kubilienė neskubėdavo jūsų girti - net ir po puikių pasirodymų.

– Trenerė labai gerai suprato mano charakterį, mano vidinę prigimtį: kad jeigu mane labai girsi, aš galiu atsipalaiduoti ir neatlikti užduočių maksimaliai gerai. Ji puikiai žinojo, kad manęs visiškai negąsdina sunkumai, konkurencija, atvirkščiai, ji stengdavosi mane įpykdyti taip, kad atlikčiau užduotis dar geriau.

– Po pirmųjų pergalių Jūsų nuotraukos pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Atėjo šlovė. Ar ji jums buvo išbandymas?

– Tai buvo išbandymas, nes man nelabai patinka žinomumas ir šlovė. Sportavau ne dėl šlovės, o iš pašaukimo, iš didelio noro, nebuvo jokio poreikio gyventi šlove, gyventi iš to, kad apie mane būtų kalbama. Pavydėdavau bendraamžiams, kad jie ramiai gali nueiti kur nors į kavinę. Man visada norėjosi būti paprastu, nepastebimu žmogumi.

A.Pliadžio nuotr./AL5_7148
A.Pliadžio nuotr./AL5_7148

– Ką dėl savo ateities sprendėte po to, kai jums neįvyko Los Andželo olimpinės žaidynės?

– Tai buvo pats sunkiausias momentas gyvenime. Tokiais atvejais nebūna žodžių, kurie nuramintų. „Nenuleisk rankų!“ Bet vardan ko? Kai tau jau 20 metų, kai neįvyko vienintelė olimpiada tavo sportiniame gyvenime, kai tu supranti, kad patekti į kitą olimpiadą, kai tau bus 24 metai, nerealu. Laukti dar vieno Europos čempionato, dar vieno pasaulio čempionato? Bet dar vienos olimpiados nebesulauksi. O juk patekti į olimpiadą - visų sportininkų svajonė.

Priėmiau tai kaip yra, supratau, kad tai - ne gyvenimo pabaiga, tai tik sportas. Tada pagalvojau, kad kada nors mano svajonė išsipildys, kad nuvažiuosiu į Olimpiadą kaip trenerė. Svajonė išsipildė - kaip trenerė važiavau į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Ne su Lietuvos, bet su Ispanijos rinktine. 1984 m. prarasta viltis išsipildė 2000 m.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Ispanija?

– Atsitiktinai. Kai baigi sportuoti, tikiesi, kad būsi laukiamas, reikalingas, deja, man taip nebuvo. Nuvažiavau į svečius, į Ispaniją pas Ingridą ir Arvydą Sabonius. Taip viskas susiklostė, kad ten pradėjau pirmąsias treniruotes, o paskui informacija apie mano treniruotes pasklido iš vienų lūpų į kitas ir gavau pasiūlymą pasilikti Ispanijoje.

– Galiausiai gavote pasiūlymą treniruoti ir nacionalinę Ispanijos komandą.

– Ne viskas iš karto. Iš pradžių dirbau Andalūzijos regione, po trejų metų pasiekėme gerų rezultatų, tada mane pakvietė į jaunimo rinktinę, po jos sėkmingo pasirodymo Budapešte, gavau kvietimą rengti individualistes prieš Sidnėjaus olimpiadą.

– Ar lengvai apsisprendėte grįžti? Juk turbūt galėjote likti gyventi Ispanijoje?

– Ir galėjau, ir visada galiu. Ispanijoje man visada atviros durys, visada galiu ten grįžti ir dirbti. Grįžau į Lietuvą, nes jaučiau poreikį, jaučiau, kad esu čia labai reikalinga.

Augusto Četkausko nuotr./Meninės gimnastikos turnyras
Augusto Četkausko nuotr./Meninės gimnastikos turnyras

– Kai sugrįžote į Lietuvą, čia jokių meninės gimnastikos pasiekimų nebuvo?

– Kai sugrįžau ir pamačiau pirmąsias varžybas, pirma mintis buvo - vėl viskas iš pradžių ir nuo nulio. Kaip ir Andalūzijoje - tai buvo labai silpnas regionas, Ispanijos čempionate jo komanda užimdavo paskutines vietas. Ką gi, pagalvojau, ne pirmas kartas.

– Andalūzijoje prireikė trejų metų, kad būtumėte pastebėta nacionaliniu mastu?

– Pradžioje buvo atranka: ieškai gabių, talentingų mergaičių, darai atranką, paskiau buvo įdirbis. Užauginti aukšto lygio sportininkę reikia dešimties metų.

– Ar Lietuvoje mergaitės trokšta lankyti meninę gimnastiką?

– Galiu pasidžiaugti, kad gimnastikos populiarumas vis didėja, o mergaičių, norinčių sportuoti, yra daug. Yra vaikų, kurie nori sportuoti dėl savęs, ir yra vaikų, kurie tinka siekti rezultato. Berniukams yra didelis sporto šakų pasirinkimas, o labiausiai moteriška, graži, mergaitėms labiausiai tinkanti sporto šaka yra meninė gimnastika. Todėl labai džiugu, kad mergaitės ateina.

– Kaip susibūrė jūsų komanda, jaunas šešetukas?

– Atrankos būdu. Aš jas stebėjau dvejus-trejus metus. Kai atėjo amžius, tinkamas Europos jaunių čempionatui, pradėjome stovyklas, surinkome mergaites. Pradžioje jų buvo dešimt, tada liko septynios, dabar - šešios.

– Ketvirtą vieta turnyre Maskvoje merginoms turbūt buvo ženklas, kad jos niekuo ne prastesnės už kitų, pagrindinių meninės gimnastikos šalių atstoves?

– Tai buvo ne tik geras pasirodymas, bet ir didžiausia pergalė prieš patį save - jos patikėjo, kad jos gali. Tikėjimas sporte reiškia labai daug, tai pusė pergalės. Man jų tikėjimas ir jų džiaugsmas akyse buvo pati brangiausia dovana ir atpildas už visus vargus.

– Dabar reikalausite iš jų rezultatų, būsite griežta trenerė ir suplanuosite jų gyvenimą iki minučių?

– To griežtumo ir nereikia - patys vaikai labai nori to rezultato. Mes stengiamės jas tik motyvuoti, palaikyti. Jų nereikia varyti, versti, jos pačios nori. Tokios komandos ir tokių norinčių vaikų seniai nesu mačiusi. Matau, kaip jos stengiasi, kartais jas reikia net stabdyti, kad nepersidirbtų. Tai nuostabūs vaikai.

– Ar yra sąlygos Lietuvoje profesionaliai treniruotis?

– Ne, sąlygų nėra, yra nuolatinė kova už būvį, salių ieškojimas, finansavimo ieškojimas. Esu dėkinga žmonėms, kurie padėjo, padeda ir kurie patikėjo nepopuliaria sporto šaka. Manau, kad iki šiol nenuvylėme žmonių, kurie mums padėjo, ir, tikiuosi, nenuvilsim. Bet rezultato kaina yra didžiulė, nes, palyginus su Ispanija ar su mano laikais, dabar mes turime grumtis su sąlygų nebuvimu arti beprotybės ribos.

– Gal Jūsų sugrįžimas yra ženklas, jog meninė gimnastika taps populiari Lietuvoje?

– Labai norėtųsi tuo tikėti. Reikia pripažinti, kad Sovietų Sąjungoje sportas buvo aukštumoje. Klausimų dėl salių nekildavo. Sistemos griūtis prisidėjo prie gimnastikos griūties Lietuvoje. O mūsų šakoje „palauk“ nėra. Kai dėl finansinių problemų negali dalyvauti varžybose - iš karto atsistoji į eilės galą, sugrįžti į aukštas pozicijas gali prireikti dešimties metų. Nusvyra rankos ir kyla klausimas, kam, dėl ko aukotis, jeigu vis tiek nėra sąlygų bei galimybių?

– Dabar esate ne tik šios komandos meninė ir sportinė vadovė, bet ir atsakote už finansus. Pati ieškote salių, rėmėjų?

– Taip, viskas viename.

Augusto Četkausko nuotr./Dalia Kutkaitė
Augusto Četkausko nuotr./Dalia Kutkaitė

– O kas jums suteikia jėgų?

– Tikėjimas ir begalinė meilė vaikams. Tikiu tauta. Mūsų vaikai labai gražūs, išskirtiniai, lietuvaitės visame pasaulyje žinomos savo grožiu. Negaliu susitaikyti su tuo, kad į Lietuvą žiūrima kaip į skudurą ar autsaiderius. Jos tokios pat gabios ir talentingos mergaitės, tik reikia patikėti, padėti ir pastūmėti jas. Pagaliau tai ir mūsų savigarbos klausimas.

– Taip pat organizuojate Lietuvoje periodiškai vykstantį Dalios Kutkaitės turnyrą. Turite ryšių visame pasaulyje ir žvaigždės atvažiuoja jums pakvietus?

– Labai džiaugiuosi, kad įvyko pirmas turnyras, nors buvo daug klaustukų. Tai buvo olimpiniai metai, prisikviesti žvaigždes buvo be galo sudėtinga, nes vieniems - paskutinė olimpiada, kitiems - traumos. Visgi turnyras buvo aukščiausio lygio, daug kas juo džiaugėsi. O aš noriu pasidžiaugti, kad šiemet lapkričio 5 dieną bus antras turnyras, vėl į Vilnių suvažiuos garsiausios pasaulio gimnastės.

– O ar jūsų dukros susijusios su gimnastika?

– Mano vyresnioji dukra pasirinko likti Ispanijoje, o jaunesnioji grįžo su manimi, ji visada šalia. Jai pradėjo labai patikti meninė gimnastika, kai pamatė garsiąją rusų gimnastę Aleksandrą Soldatovą. Dabar ji nori su manimi važiuoti į varžybas. Pati stengiasi ir nori sportuoti.

– Ar konkurencija meninėje gimnastikoje tęsiasi, kai baigiasi varžybos?

– Manau, su sportininkėmis mažiau problemų. Aikštelėje - konkurentės, o už jos ribų gali būti geriausios draugės. Džiugu, kai konkurencija žmonių nepadaro žvėrimis. Deja, teisėjavimo politikoje liūdnesnis vaizdas. Tai sunkiausioji meninės gimnastikos dalis. Bandoma susitvarkyti ir pasiekti objektyvumą, bet čia dar labai daug klausimų, daug politikos.

Augusto Četkausko nuotr./Meninės gimnastikos turnyras
Augusto Četkausko nuotr./Meninės gimnastikos turnyras

– Jums reikia dar ir pramušti uždarą teisėjų pasaulį, kur hierarchija jau sudėliota, o čia kažkokia nauja komanda veržiasi?

– Neužtenka, kad salėje daug pasitreniravai, išėjai į aikštelę ir viskas. Stengiamės rengti turnyrus, pasikviesti visas žvaigždes, parodyti, kad Lietuva irgi gali, kad šalis labai stengiasi. Kai buvau sportininkė, buvau susitelkusi į savo darbą ir galėjau tik nujausti, kad su teisėjavimu kažkas negerai. Kad yra taip baisu, supratau ir pamačiau tik dabar.

Vietos yra iš anksto sudėliotos ir suskirstytos. Žinau, kad ir dabar važiuojame su komanda į varžybas, kur pirmos šešios vietos neliečiamos, nulemtos. Patekti į finalą yra be galo sudėtinga. Mūsų atveju komanda turi pasirodyti dviem galvom aukščiau už kitas komandas, kad ją įvertintų vienodai su kitomis. Mūsų kuklioms, ramioms lietuvaitėms tai didelis psichologinis krūvis.

– Galime viltis, kad Lietuva turės savo meninės gimnastikos komandą olimpiadoje?

– Mes svajojame apie tai, o svajonės pildosi, geros mintys realizuojasi, šviesa laimi prieš tamsą. Kad ir kiek būtų netikinčių ar norinčių pakenkti, manau, didelis noras ir tikėjimas verčia kalnus. Galima tikėtis, kad ne ateinančioje, bet kitoje olimpiadoje mūsų šalis dalyvaus arba pretenduos dalyvauti.

Interviu parengtas pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje 2018“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais