Aplankyti giminaičių neišleido
Bene žymiausias tarpukario Lietuvos krepšininkas Pranas Lubinas, neretai pačiam Arvydui Saboniui prilyginamas ir pagrįstai vadinamas žmogumi, kuris mūsų šalyje išpopuliarino krepšinį, buvo itin artimas su V.Liubino tėvu.
„Mano tėvas ir Pranas – pusbroliai. Tėtis seniau su juo susirašinėdavo laiškais, tačiau tuo metu nelabai buvo galima turėti giminių JAV, todėl visa situacija buvo gana komplikuota“, – sakė V.Liubinas.
Kai 1989 m. P.Lubinas grįžo į Lietuvą, susitikimas su giminaičiais įvyko viename iš Kauno viešbučių.
Pranas visiškai nevartojo alkoholio, o mes, norėdami papokštauti, jam vietoje limonado įpylėme degtinės. Tuomet jis šiek tiek supyko.
„Labiausiai gaila, kad kažkur pradingo per tą susitikimą padarytos nuotraukos. Prisimenu, jog tas susitikimas buvo gana dalykiškas. Nors viena situacija iki šiol kelia juoką. Pranas visiškai nevartojo alkoholio, o mes, norėdami papokštauti, jam vietoje limonado įpylėme degtinės. Tuomet jis šiek tiek supyko“, – su šypsena susitikimą su garsiu giminaičiu prisiminė V.Liubinas.
Jis apgailestavo, kad giminaičiai po to susitikimo P.Lubiną norėjo parsivežti į Kazlų Rūdą, kurioje tuo metu gyveno, tačiau nors pats buvęs legendinis krepšininkas tam ir neprieštaravo, jam tai padaryti buvo uždrausta. Be to, per visą tą susitikimą P.Lubino iš akių nepaleido keletas kostiumuotų „saugumiečių“.
Tėvo pėdomis
Pats alvitietis iš aplinkinių išsiskiria savo pomėgių gausa. Daugiau nei 60 metų pašto ženklus renkantis V.Liubinas šią aistrą paveldėjo iš tėvo. Tiesa, jis nebuvo toks prisiekęs filatelistas, kokiu tapo Vidmantas, tačiau taip pat turėjo šį pomėgį. Deja, dabar nėra išlikusio nė vieno tėvo pašto ženklo. Jie dingo per karą.
„Tuomet gyvenome Šakių rajone. Tėvui dėl politinių aplinkybių teko iš ten trauktis, todėl visą savo pašto ženklų kolekciją jis užkasė po žeme. Vėliau rinkinio jau niekas nerado“, – prisiminė alvitietis.
Pats V.Liubinas pašto ženklus aktyviau rinkti pradėjo dar besimokydamas pradinėje mokykloje. Jo pusbrolis buvo laiškininkas, todėl kartkartėmis parūpindavo naujų eksponatų į vis gausėjančią kolekciją.
„Pamenu, kad pirmajame pašto ženkle, kurį gavau iš pusbrolio, buvo pavaizduotas Leninas. Dar ir šiandien jį turiu. Vėliau pašto ženklus ėmiau gauti iš draugų, pažįstamų, pats pirkdavau. Daugybe jų apsikeitėme su kolegomis iš kitų šalių. Galėdavau būti nevalgęs, bet jeigu pamatydavau kokį pašto ženklą, kurio neturiu, tiesiog privalėdavau jį įsigyti“, – šypsojosi pašnekovas.
Jis prisiminė, kad daug pačių įvairiausių pašto ženklų būdavo galima nusipirkti centriniame Kauno knygyne. Tiesa, jie dažniausiai būdavo iš socialistinių šalių – Kinijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos ar Vengrijos. Visi vyriškio turimi ženklai šiandien sugulę į specialius albumus, suskirstyti tam tikromis temomis. O jų yra pačių įvairiausių – nuo kosmoso iki žuvų, nuo gyvūnų iki augalų. Daugiausia pašto ženklų – apie 5 tūkstančius – filatelistas yra sukaupęs iš tarybinės Lietuvos laikotarpio.
Teko parduoti
Kur begyventų, kur benukeliautų, visur V.Liubinas ieškodavo nematytų pašto ženklų ir bandydavo jų įsigyti.
Apie jo pomėgį žinojo ir visi aplinkiniai laiškininkai, kurie neretai vyriškiui parūpindavo nematytų egzempliorių. Deja, maždaug 1989–1991 m. Lietuva išgyveno ne pačius geriausius laikus, todėl norint prasimaitinti V. Liubinui teko parduoti dalį savo gausios kolekcijos.
„Nebuvo kitos išeities. Tai padariau su skaudama širdimi. Po kelių metų pamačiau, kad mano pašto ženklai pardavinėjami dvigubai ar trigubai didesne kaina, nei man buvo sumokėta, tačiau pakeisti nieko negalėjau“, – su apmaudu prisiminė pašnekovas.
Išmoko kalbą
Nemažai pašto ženklų alvitietis gaudavo mainais. Jis susirašinėjo su filatelistais iš viso pasaulio. Daugiausia laiškų buvo išsiųsta į Vengriją ir Rumuniją, tačiau keletas bendraminčių gyveno tokiose valstybėse kaip JAV ar Naujoji Zelandija.
V.Liubinas pasakojo, kad neretai jo siųsti laiškai dingdavo, nes jų paprasčiausiai nepraleisdavo tuometinių saugumo tarnybų atstovai. Laiškai pradėdavo itin dažnai dingti apie 1980 metus. Tuomet vyriškis kuriam laikui apskritai nustojo juos rašyti. Prie savo pomėgio jis grįžo tik po dešimtmečio, tačiau jau nebuvo toks aktyvus kaip seniau.
„Dažniausiai su kolegomis susirašinėjome esperanto kalba. Ją išmokau skaitydamas žurnalą „Švyturys“. Neturėjau kitos išeities, mat Vilkaviškyje mokiausi anglų kalbos, o Kazlų Rūdoje – vokiečių. Rezultatas toks, kad dorai nemoku nė vienos šios kalbos, tad esperanto man buvo kaip tik. Beje, mano tėtis taip pat mokėjo šią kalbą“, – prisiminė V.Liubinas.
Žaidžia šachmatais
Alvite gyvenantis vyriškis pradėjęs mokytis esperanto kalbos ėmė dalyvauti tuometinėje esperanto šachmatų lygoje. Šio žaidimo paslapčių taip pat išmokė tėtis.
Tarpusavyje esperanto kalba bendraujantys žmonės šachmatais žaidė susirašinėdami laiškais.
„Viena partija trukdavo apie metus. Iš tikro buvo gana nyku, bet kartu ir žavu. Gaila, kad kartais ir šie laiškai tiesiog pradingdavo“, – sakė V.Liubinas.
Kažkada Panevėžyje nusileidau visiškai aklam žmogui, kuris šachmatų figūras jautė tik liesdamas rankomis.
Vyriškis ir šiandien yra aktyvus Vilkaviškio šachmatų klubo „Širvinta“ narys, dalyvauja įvairiose rajone ir už jo ribų vykstančiose varžybose, turi sukaupęs per pusšimtį su šachmatais susijusių knygų.
„Iki šiol prisimenu bene gėdingiausią savo pralaimėjimą. Kažkada Panevėžyje nusileidau visiškai aklam žmogui, kuris šachmatų figūras jautė tik liesdamas rankomis. Aišku, ta pergalė jam suteikė neįtikėtino džiaugsmo“, – dabar su šypsena šią istoriją prisimena alvitietis.
Grybai, žvaigždės ir kaktusai
Be daugybės kitų pomėgių, V.Liubinas mėgsta tyrinėti dangų. Jis dažnai vakarais eina pasivaikščioti ir užvertęs galvą į viršų tyrinėja žvaigždes bei žvaigždynus. Juos vardyti vyriškis turbūt galėtų nesustodamas, apie kiekvieną papasakodamas įdomių ir niekur negirdėtų faktų. Pašnekovas skaito ir įvairią literatūrą, susijusią su dangaus kūnais. Bene mėgstamiausia jo knyga – Artūro Klarko „2001 metų kosminė odisėja“.
Kaip ir žiūrėti į dangų, grybauti alvitietis taip pat galėtų ištisas dienas. Iš grybų jis moka paruošti pačių įvairiausių patiekalų.
Dar viena vyriškio aistra – kaktusai. Jų namuose turi taip pat ne vieną.
