Apie tai, koks buvo pirmasis J.Kuncevičiaus atvaizdas, kokį vaidmenį čia suvaidino Vilniaus dailininkai ir kodėl bėgant metams keitėsi šv. Juozapato atvaizdai ir simboliai, pasakoja dr. Jolita Liškevičienė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Atvaizdą turėjo tik iškiliausios asmenybės
Senosios knygų dailės specialistės specializacija yra XVII amžiaus – laikmečio, kuriame gyveno Juozapatas Kuncevičius, atvaizdų tyrinėjimas. Ji paaiškina, kad tik nuo XVI a. antrosios pusės pradėjo rastis toks dailės žanras kaip portretas – žmogaus atvaizdas, tad tuo metu retas kuris jį turėjo: „Tik patys iškiliausi asmenys – turtingi, daug pasiekę, galėjo turėti arba užsisakyti atvaizdą. Vis dėlto tų atvaizdų pamažu pradėjo rastis, nes jie tapo labai svarbūs.“
Dr. J.Liškevičienės teigimu, atvaizduose buvo reprezentuojamas to laikmečio žmogus ir jo socialinė kilmė, svarbiausi asmenybės bruožai ir gyvenimo faktai, taip pat apranga, atspindinti užimtas pareigas.
J.Kuncevičiui esant gyvam, jo atvaizdas dar nebuvo sukurtas. Šios iškilios asmenybės, dvidešimt metų pragyvenusios Vilniuje, reikšmingumas pradėjo ryškėti, kai Juozapatas mirė kankinio mirtimi.
„Kai jis buvo nužudytas 1623 metais, iškart pradėta galvoti, kad naujajai Unijai reikia sektino pavyzdžio. Norint paskelbti Juozapatą šventuoju, jo kanonizacijos bylai reikėjo atvaizdo, atsiųsto iš vietovės, kurioje jis gyveno. Toks buvo Romos katalikų bažnyčios reikalavimas, todėl Vilniuje buvo užsakytas Juozapato atvaizdas“, – istoriją atskleidžia dr. J.Liškevičienė.
Kuo svarbūs Vilniuje kurti atvaizdai
J.Liškevičienės teigimu, pastanga padaryti Juozapatą šventuoju buvo juntama – tai darė ir Vilniaus jėzuitai, ir kitos konfesijos, kurios turėjo ryšių su Roma. Buvo renkami liudininkai ir jų parodymai, o Juozapato atvaizdai buvo reikalingi ir tam, kad plačiau sklistų žinia apie jo šventumą, kad galėtų formuotis jo gerbimo tradicija.
Pirmieji J.Kuncevičiaus atvaizdai atskleidžia, kaip jis iš tiesų atrodė. Jie buvo kurti iš pasakojimų ir aprašymų, nes tuo metu dar buvo nemažai žmonių, kurie jį pažinojo.
Pirmasis žinomas Juozapato atvaizdas buvo atspaustas Vilniuje, 1625 sausio 17 d., jo mirties pamokslo leidinyje. Anot dr. J.Liškevičienės, šis medžio raižinys svarbus tuo, kad Juozapatas jame vaizduojamas kaip tikras žmogus, ne ikona: „Čia išryškinti jo veido bruožai – matome, kad jis tamsaus gymio, didelėmis tamsiomis akimis, su barzda, ilgesniais plaukais, truputį pakumpęs.“
Nėra žinoma, kas sukūrė šį Juozapato atvaizdą, tik žinoma, kad tai padarė Vilniuje XVII a. pirmoje pusėje spaustuvėje dirbęs medžio raižytojas. Vėliau tas pats raižytojas-dailininkas sukūrė kitą Juozapato atvaizdą, kuris jau liudijo apie kankinišką Juozapato mirtį. Be portreto ir herbo, jame vaizduojami ir tam tikri siužetai, jais pasakojama J.Kuncevičiaus gyvenimo ir mirties istorija, o vėlesni atvaizdai tuos siužetus atkartojo.
Anot istorikės, Vilnius tuo metu buvo svarbus centras: „Šie patys pirmieji J.Kuncevičiaus atvaizdai atskleidžia mums, kaip jis iš tiesų atrodė. Jie buvo kurti iš pasakojimų ir aprašymų, nes tuo metu dar buvo nemažai žmonių, kurie jį pažinojo gyvą. Šiais atvaizdais galime pasitikėti, nes dailininkai stengdavosi kaip įmanoma tiksliau perteikti žmogų, jo bruožus.“
Tapo maskvėnų taikiniu Nr. 1
Juozapatas buvo pakelbtas palaimintuoju praėjus dvidešimčiai metų po jo mirties, tačiau šventuoju paskelbtas tik 1867 m. Anot J.Liškevičienės, taip susiklostė dėl istorinių priežasčių. XVII a. viduryje, kai J.Kuncevičius buvo paskelbtas palaimintuoju ir pradėjo formuotis jo kultas, jo palaikams kilo grėsmė – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) tuo metu artinosi maskvėnai, kurie naująją unitų religinę konfesiją ir Juozapatą laikė kaip išdavusius maskvėnų tikėjimą.
„Ir dabar Ukrainoje vyksta konfrontancija iš esmės dėl to paties dalyko, mat Kijevo Rusios religija yra senesnė nei Maskvos, o Maskva norėtų tapti dominuojančia tauta šiame regione. Tad ir tuo metu, XVII a., Juozapatas buvo tas, kuris esą išdavė maskvėnų tikėjimą, todėl maskvėnai norėjo jį sunaikinti. Dėl šių priežasčių daug metų Juozapato palaikai buvo slepiami, daugiausia pas didikus, nes žmonės suprato, kad jis – taikinys Nr. 1“, – pasakoja J.Liškevičienė.
Ir dabar Ukrainoje vyksta konfrontancija iš esmės dėl to paties, mat Kijevo Rusios religija yra senesnė nei Maskvos, o Maskva norėtų tapti dominuojančia.
XVII a. viduryje, įsiveržus maskvėnams, pirmąkart Vilniaus istorijoje jis buvo okupuotas, išniekintos bažnyčios. Tačiau vėliau Vilnius po truputį stojosi ant kojų ir į Švenčiausiosios Trejybės unitų bažnyčią buvo atvežtos Juozapato relikvijos – prie atidengtų šventojo palaikų ėjo melstis vilniečiai, pasipylė literatūros, liudijančios jo šventumą, pliūpsnis.
„Visa tai buvo daroma stengiantis Juozapatą paskelbti šventuoju. Tuo metu tų pastangų neužteko. Galbūt pritrūko jėgų ar įrodymų apie jo šventumą, nes ir istorinės sąlygos nebuvo tam palankios, Juozapato kūnas buvo nuolat vežiojamas ir slepiamas, o pačią LDK teko atstatyti po patirtų negandų.
Simboliška, kad Juozapatas buvo paskelbtas šventuoju tik XIX amžiuje, tuo metu, kai jau visiškai sunaikinta Unija buvo – unitų bažnyčios buvo atverstos į stačiatikybę“, – istorinius faktus dėsto pašnekovė.
Vilniaus dailininkai laikėsi vakarietiškos tradicijos
Pirmuosiuose Juozapato atvaizduose jis buvo vaizduojamas kaip žmogus, o po jo paskelbimu šventuoju pradėti kurti ikonografiniai jo paveikslai – tokie, kuriuos tikintieji gerbs. Juose šventajam suteikiami tam tikri išskirtiniai bruožai bei simboliai, kad pagal juos Juozapatas būtų atpažįstamas kaip šventasis.
J.Liškevičienė pabrėžia, kad Juozapato atvaizdai LDK ir vėlesniais mūsų istorijos laikais buvo vaizduojami atsižvelgiant į vakarietišką tradiciją. Ukrainoje – priešingai, plito bizantinės ir per šimtmečius beveik nesikeitusios tradicijos Juozapato atvaizdai.
„Lietuvos dailė, ikonografija atitiko Vakarų Europos tradicijas. Vilniaus dailininkai XVII a. suvaidino labai svarbų vaidmenį kuriant europietišką Juozapato atvaizdą. Mes matome jį tikrą, galime atpažinti jo charakterį. O štai bizantinėje tradicijoje Juozapatas buvo labiau vaizduojamas frontaliai, sukaustytas, tarsi ikona.“
Ką reiškia simboliai Juozapato atvaizduose
Žvelgiant į Juozapato atvaizdus, svarbūs ir juose esantys simboliai – išskirtiniai bruožai, susiję su jo asmenybe, mirtimi, šventumu bei kilme.
Po to, kai Juozapatas buvo paskelbtas palaimintuoju, o vėliau – ir šventuoju, jo atvaizdai po truputį keitėsi. Jam prie galvos pradėtas vaizduoti kirvis, jo kankinystės įrankis, kuris kai kuriuose paveiksluose yra įkirstas Juozapatui į galvą. Šiuo įrankiu Juozapatas buvo nukankintas, ir tai liudija mums apie jo šventą mirtį.
Labai dažnai atvaizduose šalia šv. Juozapato burnos užrašomi žodžiai, ištarti jo mirties akimirką: „O Deus meus“ („O, Dieve mano“). Šie žodžiai reiškė, kad mirdamas Juozapatas kreipėsi į Dievą. Ir nors dabar niekas nepasakys, ar tikrai mirties akimirką jis ištarė tokius žodžius, žmonėms norisi tuo tikėti.
„Ikonografijoje šventojo atvaizdas skirtas gerbimui, o asmens biografija svarbi paliudyti jo šventumui. Tie žodžiai, ištarti paskutinę akimirką, rodo, kad jis atiduoda savo sielą Dievui. Šie žodžiai, kaip ir kirvis, kraujo lašai iš žaizdos, tampa Juozapato atpažinimo, šventumo ženklu“, – simbolių prasmę paaiškina senosios knygų dailės specialistė.
Juozapatas atvaizduose dažniausiai laiko palmės šakelę – tai visų kankinių – žmonių, mirusių už savo tikėjimą, simbolis. O, pavyzdžiui, lauro šakelė reiškia pašlovinimą, šventą išganymą.
XVII a. dažnai prie Juozapato atvaizdo buvo rašomas ir ketureilis, kuris atskleidė esminius jo gyvenimo įvykius: „Gimdė mane Kijevo Rusia,/ Lietuva užaugino,/ o mitrą Polockas davė,/ krauju Vitebskas sruvo manu.“
J.Liškevičienė pasakoja, kad į Lietuvą jaunas Juozapatas atvyko mokytis iš dabartinės Ukrainos – jo tėvai buvo pasiturintys ir kilmingi ir tikėjosi, kad sūnus mokysis pirklio amato. „Tačiau atvykus į Vilnių, kuriame buvo daug religinių konfesijų, Juozapatą labai patraukė dvasinis kelias“, – šypteli dailės specialistė.
Tie žodžiai, ištarti paskutinę akimirką, rodo, kad jis atiduoda sielą Dievui.
Juozapato kilmingumą atskleidžia ir kai kuriuose atvaizduose matomas Kuncevičių rožės herbas. „Portrete būdavo svarbu nurodyti žmogaus kilmę ar socialinę padėtį. Šis rožės herbas rodo, kad J.Kuncevičius buvo kilęs iš kilmingos šeimos, galbūt bajorų“, – paaiškina dr. J.Liškevičienė.
Kuris iš atvaizdų – reikšmingiausias?
Anot senosios dailės specialistės, XVIII a. Italijoje buvo sukurtas vietinio menininko atvaizdas, kuris tapo kanoniniu pavyzdžiu ir po to plito per visą Europą. Jame Juozapatas – sukryžiavęs rankas ir galvą pakėlęs į viršų. Taip vaizduojant Juozapatą galima išvysti ir Vilniaus bažnyčiose.
Vis dėlto, mums, kaip vilniečiams, svarbiausi pirmieji Juozapato atvaizdai. „Mes jį pirmąkart lokalizavome ir pamatėme kaip žmogų, ir atvaizdų kūrimo procese Vilnius užėmė lemtingą vaidmenį. Čia atspausdintas Juozapato atvaizdas yra išlikęs iki šių dienų. Jis turi neįkainojamos vertybės, nes yra tikras to laikmečio liudininkas. Na o vėliau sekę ikonografiniai atvaizdai po truputį kito, nes buvo kuriami kaip šventojo atpažinimo simboliai“, – argumentuoja pašnekovė.
Įdomi detalė, kad prie vieno iš XVII a. Juozapato atvaizdų kirilica prirašyta jo pravardė – „dušochvat“, kas reiškia sielų grobiką.
„Jis labai įtikinamai pamokslaudavo ir, matyt, tiek jo kalba, tiek jo išvaizda turėjo taikumo, nes žmonės juo patikėdavo, ir Juozapatas atvesdavo juos į bažnyčią. Žodžiu, buvo labai ryški to meto asmenybė“, – šypteli J.Liškevičienė.
-
Šv. Juozapato reikšmė ir atminties relikvijos: nepalaužiama dvasia, kurios net ir po mirties bijojo carinė valdžia
-
Nuo garbinusių jo kultą iki vadinusių „sielų grobiku“: kas buvo šv. Juozapatas ir kodėl nepaliko abejingų ir po mirties?
-
Kovos už dangiškąjį idealą: kiek Lietuva turi šventųjų ir kodėl atsimename tik „Kaziuką“
