– Gimėte ir išaugote Lenkijoje, tačiau puikiai kalbate lietuviškai. Buvote auklėjama lietuviška dvasia?
– Išaugau netoli Punsko esančiame Agurkių kaime. Šiame Suvalkų trikampyje yra etninės lietuvių žemės. Taigi mes iš niekur ten neatsiradome, visada ten buvome. Bent trijų, keturių mano kartų šaknys – tikrai lietuviškos, nors mano pavardė lenkiška, o ir vardas neįprastas lietuviams.
Kai esi tautinė mažuma, gimsta didelis noras išsaugoti tai, kas brangu, todėl savo krašte lietuvybę mes labai puoselėjame. Daugelis lietuvių, kurie atvažiuoja į Punską, sako, kad ten yra užsikonservavusi smetoninė Lietuva. Pas mus nebuvo kolūkių, taigi išlikusios sodybos ir stipri bendruomenė.
Mūsų šeimoje patriotiškumas, tautinis paveldas taip pat buvo labai svarbus. Pas mus namie galima rasti ir verpsčių, o močiutė lietuviškas dainas chore dainuodavo, kartu švenčiamas visas lietuviškas šventes, pradedant Kūčiomis, baigiant Joninėmis.
Viešojoje erdvėje girdimas verkšlenimas, priekaištai valstybei skamba dviprasmiškai. Tai rodo, kad mes neįsisąmoniname, jog valstybė ir esame mes patys.
Lenkų kalbos pradėjau mokytis tik būdama 7–8 metų, kai toks dalykas atsirado mokykloje, nes man jos visai nereikėjo. Visi mūsų kaimynai aplinkui buvo lietuviai, bažnyčia lietuviška, parduotuvėje susikalbėti Punske galima lietuviškai. Mano draugai lenkai sako, kad mano lenkų kalba yra labai literatūriška, tikrai ne šnekamoji.
Mokykloje taip pat vyravo lietuviškumo dvasia. Kai mūsų matematikos mokytojas pamatydavo, kad jau esame pavargę, išsitraukdavo akordeoną ir sakydavo – dabar padainuokime. Taigi pamoką baigdavome viena kita lietuviška daina.
Ir dabar mes, jaunimas, labai smagiai linksminamės šokdami tautinius šokius. Kai yra kokia nors vakaronė, mums savaime kojos kyla šokti polką. Ir kai manęs klausia, ar buvo kultūrinis šokas atvykus į Lietuvą, visada paminiu, kad labiausiai buvo liūdna, jog mano bendrakursiai nesuprato, kad galima linksmintis šokant tautinius šokius.
– Planavote po studijų likti Lietuvoje ar taip susiklostė aplinkybės?
– Lietuvoje studijuoti man netgi buvo arčiau nei Varšuvoje. Nuo mano gimtinės Kaunas vos už 120 km. Kita vertus, buvau auginta patriotinėje dvasioje, todėl natūralu, kad norėjau gyventi savo tautinėje terpėje. Pagaliau mes, jaunimas, tarsi buvome ir auginami bei rengiami grįžimui į Lietuvą, ir darbui čia. Todėl natūraliai po studijų pasilikau Lietuvoje, nors pasiūlymų išvykti padirbėti užsienyje buvo.
– Kokia jums pasirodė Lietuva, kai atvykote?
– Viena vertus, manau, kad bet kur būdami mes pritraukiame žmones pagal savo charakterį ir interesus. Studijuodama universitete sutikau daug nuoširdžių draugų, su kuriais ir dabar palaikome ryšius, nors esame išsibarstę po visą Lietuvą.
Kita vertus, viešojoje erdvėje girdimas verkšlenimas, priekaištai valstybei skamba dviprasmiškai. Tai rodo, kad mes neįsisąmoniname, jog valstybė ir esame mes patys. Ji nėra Seimas, nėra prezidentė, nėra kokios nors institucijos, bet ji yra mes. Todėl pokyčiai gali įvykti tik prasidėję nuo mūsų.
Aš turiu tokį tikėjimą gal todėl, kad turiu patirties: Lenkijos lietuviai – tik saujelė, gyvenanti prie sienos, bet jie sugebėjo išlaikyti lietuviškumą. Tam tereikia nuoširdaus darbo ir neapmokamos iniciatyvos, t. y. darbo iš idėjos. Jeigu kiekvienas taip elgtumėmės savo mažose bendruomenėse, palaipsniui įvyktų didžiuliai pokyčiai.
Lietuvoje yra koreguotinų dalykų, tačiau kai matau žmonių iniciatyvas, matau, kiek yra sėkmingų žmonių, jaučiu, kad esame pasaulio dalis ir galime dirbti pasauliui ir Lietuvai iš Lietuvos. Nieko bloga nematau išvykti iš Lietuvos kuriam laikui. Kaip mokslininkė aš taip pat dairausi projektinio bendradarbiavimo po visą pasaulį, stažuočių, nes toks yra šiuolaikinis pasaulinis, jame vyksta įvairių mainų. Tik gaila, kai žmonės teršia savo lizdą sakydami, kad išvažiuoja, nes čia blogai.
– Viena iš jūsų profesinio susidomėjimo sričių – šiuo metu populiarėjanti „mindfulness“ praktika. Kuo ji patraukė jus?
– Lietuviškai tai dėmesingas įsisąmoninimas. Tai ne tik dėmesio valdymas, ši praktika padeda būti čia ir dabar be vertinimo ir teisimo. Įdomu, kad darydami šias praktikas mes iš tiesų tampame geresniais žmonėmis, nes mokomės mažiau vertinti, būti geranoriškesni savo patirčiai, kokia ji būtų, pagaliau skausmui, diskomfortui ir ugdome smalsumą.
Man tai padeda pailsėti, susikaupti, kai yra daug darbų, lengviau pereiti nuo vienos veiklos prie kitos ir gyventi sąmoningesnį gyvenimą, labiau jaučiant jo skonį. Iš pradžių tai teorija ir pratimai, bet po kurio laiko požiūris pradeda ateiti į tavo kasdienį gyvenimą savaime, jau nereikia specialiai daryti pratimo. Įsisąmoninimas, kas vyksta, padeda mažiau kentėti, daugiau priimti, daugiau džiaugtis, pastebėti daugiau gyvenimo smulkmenų ir dažniau daryti sąmoningus sprendimus.
Yra tokia pamokanti istorija. Jaunuolis nusprendė pakeisti pasaulį, padaryti jį geresniu. Jis stengėsi kaip įmanydamas, bet pasaulis nesikeitė, ir jis pavargo. Po dešimt metų, sulaukęs trisdešimties, jis nusprendė, kad grįš į savo šalį ir pakeis bent jau ją. Vėlgi stengėsi iš visų jėgų, dalyvaudavo įvairioje veikloje, tačiau kaip niekas nesikeitė, taip nesikeitė. Sulaukęs keturiasdešimties nusprendė keisti tik savo miestą. Ir vėl nesėkmė.
Dar po dešimties metų jis apsiribojo savo šeima, tačiau ji taip pat nesikeitė, artimieji netapo laimingesni. Sulaukęs šešiasdešimties vyras pagaliau suprato, kad keisti reikia save. Ir įvyko stebuklas – pradėjo keistis viskas aplink. Žmonės pradėjo jam šypsotis, gatvės, pasirodo, visai neblogos, šaligatviai – sutvarkyti, gėlynai žydi. Jis ėmė pastebėti, kokių privalumų teikia šeima, pradėjo gerėti santykiai su artimaisiais. Jis pamatė, kad ir miestas visai neblogas, ir šalis visai gera.
Įsisąmoninimas, kas vyksta, padeda mažiau kentėti, daugiau priimti, daugiau džiaugtis.
Taigi keičiant savo santykį su aplinka, į ją žiūrint geranoriškai, be vertinimo ir teisimo, priimant ją tokią, kokia ji yra, atsiranda erdvės būti laimingesniam.
– Ar tai reiškia, kad ši praktika gali išspręsti visas mūsų problemas?
– Taip manyti nereikėtų. Taip, šis metodas daugeliu atvejų labai padeda, bet jeigu tau rimta depresija, nerimo sutrikimas ar kita sunki liga, tau reikia rimtų specialistų ir kitokio gydymo, taip pat ši metodika neišgydys priklausomybės nuo alkoholio.
Kita vertus, įrodyta, kad šita metodika padeda išvengti depresijos atkryčių efektyviau nei vaistai, taip pat padeda einant priklausomybės įveikimo keliu, nes tampi sąmoningesnis.
Pavyzdžiui, aštuonių savaičių grupės, skirtos išmokti valdyti stresą, metu vienai moteriai natūraliai dingo poreikis rūkyti. Ji įsisąmonino, kad tai nėra skanu, o tuomet kilo klausimas – kam tai daryti, jeigu atsipalaiduoti galima daugybe kitokių alternatyvų. Taip pat nustatyta, kad lėtinių ligų atveju šis metodas padeda žmonėms lengviau ištverti skausmą.
Nieko keista: mūsų psichika ir kūnas – vientisas, nedalomas darinys. Kai pasaulį priimame tokį, koks jis yra, įvairiose situacijose mums mažiau kyla streso, o tai reiškia, kad mažiau kenčia mūsų nervų, endokrininė, virškinimo sistema, apskritai visas organizmas.
– Šiandien pasaulis orientuojasi į rezultatą – daugiau, greičiau, pirmiau. Žmonės užsisuka tame rate ir nebeturi laiko nei sau, nei artimiesiems. Kaip iš to ištrūkti?
– Mirdami į kapus su savimi nenusinešime nei darbo, nei pinigų, nei šeimos, kaip tai beskambėtų žiauriai. Tuomet kyla egzistencinis klausimas – o dėl ko aš gyvenu, kas man svarbu? Stresas atsiranda tada, kai situaciją ir aplinkybes mes interpretuojame taip, kaip interpretuojame, t. y. stresas kyla iš interpretacijų, o ne iš įvykių.
Jeigu mes nuolat galvojame, kad turime padaryti daugiau, kad dar nepakanka, kad esame prastesni už kitus, ką mes čia girdime? Vertinimus, kuriuos mūsų psichika bei kūnas priima kaip vidinę grėsmę mums ir mūsų savivertei. Ir kūnas užsispaudžia, širdis plaka smarkiau, nervų sistema veikia aktyviau. Iš čia kyla aukštas nerimo lygis, įvairios psichologinės problemos, lėtinis nuovargis.
Požiūris, kad aš nesustabdysiu bangų, bet galiu išmokti plaukti, gali mums padėti gyvenime įveikti daugumą sunkumų.
Gyvenime streso neišvengsime, bet galime išmokti priimti didesnį ar mažesnį diskomfortą. Tam padeda savo vertybių įvardijimas, žinojimas, į kokį uostą aš plaukiu. Tuomet net jeigu yra vėtra, audra, kuri pakeičia mūsų kursą, mes žinome, kad jis kada nors pasibaigs. Kaip ir pasibaigs bet kokie gyvenimo stresai, ir aš galėsiu vėl grįžti prie savo kurso.
Iš tiesų, požiūris, kad aš nesustabdysiu bangų, bet galiu išmokti plaukti, gali mums padėti gyvenime įveikti daugumą sunkumų.
Taip pat gali padėti įsisąmoninti, kad kai kuriuos sunkumus mes susikuriame patys, jie yra mūsų proto, vaizduotės produktas.
– Ar šiame individualizmo pasaulyje šiuolaikiniam žmogui vis dar svarbu turėti artimą žmogų?
– Žmogiškas ryšys – viso ko pamatas mūsų gyvenime. Privačioje mano praktikoje tai skamba per visas istorijas. Žmogui labai svarbu jaustis ryšyje su kuo nors. Mes esame socialinės būtybės, mums reikalingi žmonės. Gal tik nereikia tikėtis viename žmoguje atrasti visko.
Aš manau, kad didžiausia laimė yra toks ryšys, kuriame yra tiek laisvės, pasitikėjimo ir pagarbos vienas kitam, kad tu jautiesi visiškai laisvas. Tu neprarandi savo individualumo, bet vienas kitą papildai ir gali savo šeimą, savo namus praturtinti savo skirtingumu ir juo dalintis.
– Kas jums pačiai yra šeima?
– Mano vyras yra mano stiprybė visame kame, taip pat ir profesinėje veikloje, nes jis mane labai palaiko. Mūsų ryšys yra stiprus todėl, kad mes priimame sprendimus kartu per įsiklausymą į vienas kitą, pokalbius ir sąmoningus pasirinkimus. Kad ir kas nutiktų, mes randame laiko pasikalbėti, pasidalinti tuo, kas mums svarbu.
Jis mane palaiko mano mokslinėje veikloje, mane motyvuoja, kai pati nuleidžiu rankas, nes taip pat esu tik žmogus, ne robotas. Kartais užtenka klausimo – kas tau yra? Tai puikus priminimas pačiam tapti sąmoningesniam ir pagalvoti – o kas iš tiesų yra, kas vyksta? Už visa tai esu jam labai dėkinga.
Mūsų draugystė prasidėjo studijų laikais. Susitikome labai tradiciškai – studentų bendrabutyje. Mūsų santykiai augo, tačiau tam tikru laikotarpiu jis nusprendė ieškoti perspektyvų užsienyje. Grįžo tik dėl mūsų ryšio. Jis yra pasakęs tiesiai šviesiai – jeigu ne aš, tuo metu dar būtų negrįžęs.
– Ar galėtumėte pateikti vieną paprastą pratimą, kuris būtų prieinamas kiekvienam?
– Aš pati kas rytą darau meditaciją, vadinamą mylinčiu gerumu. Ji atliekama taip. Palinkėkite sau būti tiek laisvam nuo kentėjimo, kiek įmanoma, tiek laimingam, kiek įmanoma, tiek sveikam, kiek įmanoma, tiek jausti gyvenimo lengvumą, kiek įmanoma. Nekartokite šių frazių automatiškai ar kaip saviįtaigos, leiskite joms įsiskverbti tarsi vandens lašui į dirvą, įsileiskite jas į savo širdį ir pabūkite su jomis.
Tuomet to paties palinkėkite mylimam žmogui, po to – nepažįstamajam, su kuriuo galbūt prasilenkėte gatvėje, ar kasininkei parduotuvėje, kiemsargiui, dar kam nors. Juk visos būtybės šioje žemėje nori būti laimingos, sveikos ir jausti gyvenimo lengvumą. Tuomet įsivaizduokite žmogų, su kuriuo jūsų santykis šiek tiek sudėtingesnis. Įsisąmoninkite, kad jis irgi gyva būtybė ir, kaip ir visos kitos, nori būti laisvas nuo kentėjimo, laimingas, sveikas ir jausti gyvenimo lengvumą. Palinkėkite jam to tiek, kiek išeina.
Ši meditacija užduoda dienai geranoriškumo toną ir leidžia pradėti dieną su meile sau, aplinkiniams ir pasauliui.