Khaled augo didelėje šeimoje: jis turi šešias seseris ir septynis brolius. Tačiau, anot jo, tuo metu jam tai atrodė normalu, kadangi kaimynų šeimos buvo dar didesnės. Libis sako, kad jo tėvynėje giminystės ryšiai yra labai svarbūs: „Libijoje mes turime mažiausiai keturis vardus iš tėvo pusės ir du iš motinos. Mums svarbu žinoti, kas tu esi – kas tavo protėviai ir iš kur esi kilęs. Giminystės ryšiai mūsų krašte yra tokie svarbūs, kad kartais net trukdo asmeniniam gyvenimui: pirmiausia visada turi atiduoti duoklę šeimos reikalams. Pavyzdžiui, jei tavo giminės, kad ir tolimiausi, kelia vestuves ar miršta, turi būtinai dalyvauti – pasidalyti su jais džiaugsmu ar pareikšti užuojautą. Ir tokių šeimyninių pareigų yra labai daug“ – sako jis. Tačiau Khaledas prisipažįsta, kad šeimoje jis visuomet jautėsi kaip juoda avis: ryšius jis palaiko tik su savo artimiausiais šeimos nariais.
Iš Libijos Khaledas išvyko prieš beveik aštuonerius metus studijuoti italų kalbos Perudžoje. Būtent tuo metu šalyje prasidėjo sukilimas prieš autoritarinį M.Gaddafi režimą, todėl vaikinas nusprendė pasilikti Italijoje ir tęsti studijas, kad nesukeltų grėsmės tiek savo paties, tiek ir šeimyniškių saugumui dalyvaujant antirežiminiame judėjime. Todėl libis pateikė prašymą dėl leidimo gyventi. Jis prisimena, koks sunkus jam buvo tas laikotarpis: „Laukiau atsakymo kokį pusmetį. Pateikus prašymą, nieko negali daryti, – nei studijuoti, nei dirbti. Tas laikas man labai prailgo.“ Gavęs leidimą gyventi, vaikinas pradėjo studijuoti politikos mokslus Perudžos universitete. Dėl gerų mokymosi rezultatų jis gavo galimybę tęsti studijas Amsterdame ir Kaune, o vėliau ir atlikti praktiką Vilniuje.
Vaikinas pasirinko Lietuvą, nes, pasak jo, jau buvo pakeliavęs po Europą, tačiau nebuvo lankęsis Baltijos šalyse. „Taip pat norėjau pirmą sykį pamatyti sniegą. Ir pamačiau. Negaliu nupasakoti, kokį nepakartojamą jausmą patyriau stovėdamas krentant snaigėms“ – prisimena Khaledas.
Jau daugiau kaip metus libis dirba tarptautinėje įmonėje, kurios viena iš dviejų būstinių yra Vilniuje. Vaikinui patinka jo darbas bei tarptautinė komanda. „Manau, kad ši didžiulė bendrovė pasirinko Lietuvą todėl, kad tai stabili, veržli, greitai besivystanti šalis, kur darbo jėgos kaštai nėra pernelyg dideli, yra spartusis internetas ir sumanūs jauni žmonės“, teigia jis.
Žvejyba žiemą Lietuvoje libiui patinka ne mažiau, nei stebėti žvaigždes dykumoje
Pasak Khaledo, darbą jam padėjo susirasti kalbų mokėjimas. Šiuo metu jis kalba trimis kalbomis: italų, arabų ir anglų. „Mokėti užsienio kalbas – tai didelė vertybė. Kuo daugiau kalbų mokame, tuo turtingesnė yra mūsų tapatybė. Bendravimas yra kultūros dalis: kitų kultūrų pažinimas keičia mūsų mąstyseną ir elgseną. Pastebėjau, kaip skirtingai elgiuosi situacijose, kai kalbu itališkai arba angliškai“ – samprotauja jis. Gyvendamas čia, Khaledas, žinoma, mokosi ir lietuvių kalbos, kurios pasiklausyti galite ČIA.
Khaledas prisimena, kaip atvykus į Perudžą studijuoti, jam buvo sunku prisitaikyti. „Pradžioje labai ilgėjausi savo įprastinės aplinkos. Tripolyje turėjau savo vietas, kur nuėjęs visada sutikdavau pažįstamų ar pažįstamų pažįstamų, su kuriais artimai bendraudavau. Bet pamažu prisijaukinau ir naująją aplinką: susiradau draugų, atradau savo mėgiamas vietas, pradėjau dirbti. O atvykus į Lietuvą buvo dar paprasčiau. Kaip ir mokantis kalbų: antrąją kalbą išmoksti greičiau, nes jau perkandi, kaip reikia mokytis“, – prisimena jis. Khaledas sako, kad po šių patirčių jam kur kas lengviau prisitaikyti prie skirtingos aplinkos, šalių, vietovių ir žmonių. Namai, anot jo, yra „ten, kur jautiesi gerai. Taip gali būti dėl žmogaus, vietos ar tiesiog vidinės jausenos. Dabar čia yra mano namai: aš čia gyvenu ir dirbu, jaučiuosi saugus, džiaugiuosi tuo, ką veikiu“, – apie gyvenimą Lietuvoje kalba vaikinas.
Khaledas mano, kad po tiek metų jam grįžus gyventi į Libiją, jam vėl reikėtų priprasti prie naujos aplinkos. „Man reikėtų persiprogramuoti. Per šį laiką žmonės pasikeitė, daug kas įvyko. Nors nuolat stebiu situaciją Libijoje nuotoliniu būdu, tačiau aš nežinau viso to, kas įvyko mano artimiausioje aplinkoje. Todėl bendraudamas su savo šeima ir draugais turbūt klapsėčiau akimis nesuprasdamas, apie ką jie kalba ar juokauja. Be to, aš ir pats pasikeičiau per šį laikotarpį“ – dalijasi vaikinas.
Khaledui nepaprastai patinka išvykos į gamtą. Libijoje jis eidavo į dykumą stebėti žvaigždžių: „Užkopdavau ant smėlio kopos ir stebėdavau saulėlydį, o sutemus – žvaigždėmis nusėtą dangų. Niekur kitur tiek žvaigždžių nepamatysi, nebent užgesintume visas visas šviesas. Mes turime tokį posakį: vanduo nuplauna kūną, o dykuma – sielą.“ Lietuvoje Khaledas patyrė panašų įspūdį per žiemos žvejybą Kuršių mariose. „Kartą žiemą išvažiavome žvejoti. Man regis, mus nuvežė į patį marių vidurį. Nors švietė saulė, buvo žiauriai šalta. Meškeriojome visą dieną. Aplinkui buvo visiška baltuma. Po kojomis eižėjo ledas. Buvo baisu ir kartu nepakartojama“, – pasakoja libis.
Artimiau su Khaledu galite susipažinti socialiniuose tinkluose #BūkimPažįstami
Parengta įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“.
