Šiam straipsniui panaudoti trys XVIII a. šaltiniai iš mano antikvarinių leidinių kolekcijos. Norėdamas išsaugoti originalių šaltinių atmosferą, sąmoningai vartoju esamąjį laiką. Turiu dar vieną slaptą priežastį – skaitydamas šiuos tomus kartais jaučiausi taip, lyg grįžčiau į tuos laikus. Tokia buvo mano emocinė patirtis.
Karalius renkamas ir nepaveldi sosto
Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio (1629–1696 m.) gydytojas buvo anglas Bernardas Conneris, kuris parašė atsiminimus apie savo gyvenimą ten. Kai kuriuos iš tų atsiminimų savo knygose panaudojo mano cituojamų knygų autoriai Edwardas Drake'as (1771 m.) ir Williamas Guthrie (1795 m.). Norisi tikėtis, kad B.Connerio atsiminimai buvo tikslūs tų laikų Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo atspindžiai. Bet kokiu atveju, kai kurie jo komentarai man pasirodė tokie įdomūs, kad perskaičiau juos kelis kartus.
-
Singapūrietis Michaelis savo protėvių šaknų ieškos Radviliškyje: savarankiškai mokytis lietuvių padėjo ir E.Kučinsko dainos
-
Lietuviškomis šaknimis besididžiuojančio singapūriečio Michaelio nuotykiai Radviliškio archyve: kokią Lietuvą jis ten atrado
-
Lietuviškų šaknų turintis singapūrietis – apie savo prosenelės Mortos paieškas ir meilę Lietuvai
B.Conneriui didelį įspūdį daro tai, kad karaliai ne paveldi sostą, o yra renkami bajorų. Jam imponuoja ir tai, kad karalių galima rinktis net iš kitų Europos šalių princų. Todėl yra daug Europos kunigaikščių, kurie garbina Lenkijos ir Lietuvos bajorus tikėdamiesi, kad jie kada nors padės jiems gauti šios šalies karūną.
Dar yra parlamentas, vadinamas Seimu, kurį, kaip ir Anglijoje, sudaro du skyriai. Jie maždaug atitinka Lordų rūmus ir Bendruomenių rūmus. Lordų (Aukštuosiuose) rūmuose senatoriai – vyskupai ir kiti įtakingi pareigūnai. Žemuosiuose rūmuose – žemesnio rango bajorai. Valstiečiai, kurie sudaro 90 proc. šalies visuomenės, neturi rinkimų teisės.
B.Conneris mano, kad tai yra vienas geriausių valdžios derinio pavyzdžių, nes čia dera monarchija, aristokratija ir demokratija. Aš nesu toks tikras dėl demokratijos, nes rinkimų teisę turi tik 10 proc. gyventojų.
Kita vertus, šioks toks demokratijos elementas yra, nes karalius nieko negali padaryti be šio didžiojo valstybės „susirinkimo“. Jis negali priimti ar panaikinti įstatymų, skelbti karo, sudaryti taikos, sudaryti sąjungų su užsienio valstybėmis, įvesti mokesčių, rinkti karių, kalti pinigų, nebent parlamentas jam tai leistų. Kita vertus, tie, kurie jį išrinko, teikia jam didelį palaikymą. O jei kas nors klostysis blogai, karalius gali nusimesti nuo savęs atsakomybę, nes sprendimui pritarė parlamentas!
Kol karalius gyvas, vyriausias jo sūnus vadinamas princu, bet kai karalius miršta, princas praranda titulą. Taip užtikrinama, kad monarchija netaptų vienos šeimos dinastija.
Bajorų galia – neribota
Bajorai turi savo žemes ir savo herbus. Jie netgi turi teisę būti išrinkti karaliais, jeigu atitinka tinkamo kandidato reikalavimus. Kiekvienas bajoras yra tarsi savarankiškas princas savo žemėse. Jis netgi gali paskelbti mirties nuosprendį savo valstiečiui baudžiauninkui, kuris turi teisę palikti savo šeimininką tik vienu atveju – jeigu bajoras išprievartauja jo žmoną ar dukrą! Jei bajoras nužudo kito bajoro tarną, jis nėra baudžiamas, tik privalo pakeisti valstietį kitu arba sumokėti pakankamai pinigų nužudyto valstiečio šeimai išlaikyti. Jei bajoras nužudo vieną iš savo valstiečių, jis moka tik baudą.
Bajorų namai yra šventovės. Ten negali būti įkurdinti jokie kariai. Net jeigu nusikaltėlis prisiglaudė bajoro namuose, jo negalima paimti jėga. Lenkų ir lietuvių bajorams titulai nereikalingi, tarp jų nėra kunigaikščių, grafų, vikontų ar baronų. Jie ir taip labai galingi. Kai kurie iš šių didikų gali pasikviesti tūkstančius vyrų už mokestį tarnauti savo sargybiniais, kurie juos saugo net lankantis parlamente.
Parlamente nagrinėjamos bajorų bylos, kivirčai, tačiau galingiausi didikai gali nepaklusti teisėjo sprendimui, suformuoti didelę kariuomenę ir plėšti bei deginti svetimas pilis ir miestus. Mat paklusti teisėjo sprendimui jiems neleidžia orumas. Deja, tai rimtai prisidėjo prie Lenkijos ir Lietuvos sąjungos, kaip valstybės, susilpnėjimo.
Kol karalius gyvas, vyriausias jo sūnus vadinamas princu, bet kai karalius miršta, princas praranda titulą.
Visgi bajorai gali prarasti savo statusą. Taip gali nutikti, jeigu jie padaro kokį nors siaubingą nusikaltimą, pavyzdžiui, leidžia „nepagarbiam“ asmeniui pasisavinti savo herbą. Tai taip pat gali atsitikti, jei jie užsiima bet kokia komercija ir esant tam tikroms kitoms aplinkybėms.
Valstiečiai jau gimsta vergais
Kai kurie mano protėviai buvo bajorai, kiti – valstiečiai. Norėčiau tikėti, kad šie bajorai su savo baudžiauninkais elgėsi geriau nei XVIII a. pasakojimuose. Žinau, kad mano prosenelė ir jos sesuo, kurios abi buvo bajorės, neteko savo statuso, nes ištekėjo už valstiečių. Norėčiau manyti, kad abi moterys pasiaukojo dėl to, kad ištekėjo iš meilės. Esu iš prigimties romantikas, todėl galbūt mano interpretacija yra šališka.
Dabar pereiname prie valstiečių. Rašoma, kad valstiečiai gimsta kaip vergai ir neturi laisvės. Jie ne tik pavaldūs savo šeimininkams, bet akivaizdžiai juos „dievina“! Jie taip atsidavę savo šeimininkams, kad kovos už juos ir, jei reikės, atiduos viską, ką turi.
Jei valstiečių žmonas ar dukteris išprievartauja jų viršininkai, vyrams tai nelaikoma gėda. Mane stebina ir tai: nors Lenkija ir Lietuva tradiciškai yra konservatyvios Romos katalikų šalys, skaitytojams sakoma, kad valstiečiai nėra religingi. Pavyzdžiui, sekmadieniais jie dirba sau. Tačiau taip yra todėl, kad jie turi dirbti tris ar keturias dienas per savaitę savo valdovams be maisto ir atlyginimo, todėl turi dirbti ir sekmadienį, kad prasimaitintų.
Šių pasakojimų autorius taip pat pasakoja, kad paklausė kai kurių bajorų, kodėl jie taip nežmoniškai elgiasi su savo valstiečiais. Atsakymas buvo toks. Anksčiau valstiečiai buvo sukilę prieš savo dvarininkus ir daugelį jų nužudė. Tačiau galiausiai bajorai susivienijo ir su tam tikra kaimynų pagalba sugebėjo numalšinti valstiečių maištą. Tada valstiečių teisės buvo apribotos iki vergų statuso, kad juos būtų galima kontroliuoti.
Įdomu tai, kad Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra dvi lygiavertės valstybės. Jos turi tą patį karalių, tą patį parlamentą, tuos pačius įstatymus, tas pačias privilegijas, tuos pačius interesus. Tiesą sakant, karalius negali būti išrinktas be abiejų valstybių sutikimo. Tačiau valstiečių atžvilgiu yra svarbus skirtumas. Skaitytojui sakoma, kad Lietuvoje jie labiau vargsta nei Lenkijoje. Esą įprasta, kad Lietuvos bajorai gali ateiti į valstiečio namus, pasiimti viską, ką jis turi, ir dar jį sumušti bei sužaloti. Teigiama, kad bajorai gali išsisukti nuo bausmės už tai, nes valstiečiai neturi įtakos ar pinigų teisėjui papirkti.
Keisti faktai
Sunku tuo patikėti, bet rašoma, kad valstiečių vaikai neturi lovos, kol nesusituokia. Jie miega ant medinių lentų šalia ugnies, jie net neturi drabužių iki ketverių ar penkerių metų. Kartais jiems tenka valgyti net iš to paties lovio kaip ir kiaulėms. Jie ropoja, kol sustiprėja, kad galėtų vaikščioti. Kai jie nešvarūs, mamos nuprausia juos šaltu vandeniu. Manoma, kad dėl to jie bus sveikesni ir stipresni. Abejoju dėl to, nes mano paties tyrimai rodo, kad kūdikių mirtingumas tuo metu daugelyje šeimų buvo labai didelis.
W.Guthrie rašo, kad valstiečiai susitaikę su savo likimu, nes jau gimsta vergais. Dėl to jie nuo pat kūdikystės yra pripratę prie „sunkumų ir sunkaus darbo“. Tai reiškia, kad mintis apie „geresnes sąlygas“ ir „didesnę laisvę“ jiems net į galvą neateina. Jie tiesiog laiko savo šeimininkus „aukštesnių būtybių kategorija“, o patys yra „patenkinti“ savo gyvenimo aplinkybėmis – ypač jeigu jiems užtenka valgyti. Tai, žinoma, yra apibendrinimas, tačiau tikrai skausmingas – ypač šiuolaikinio skaitytojo akimis. Lygiai taip pat keista šiuolaikiniam skaitytojui, kaip valstietis sveikinasi su bajoru – atsiklaupdamas ir padėdamas galvą prie žemės, vos ne bučiuodamas jam batus.
Valstiečių dukros labai drovios ir kuklios. Jų motinos atidžiai jas prižiūri. Kai kurios valstiečių mergaitės turi nešioti mažus varpelius, kad jų motinos visada žinotų, kur jos yra ir ką veikia. Neturtinga mergina neišteka, kol jai sukanka 24 metai. Ji privalo tam tikrą laiką padėti savo motinai ir savo rankomis susikurti kraitį.
Tai jokiu būdu ne visapusiškai nušviečiamas skirtingų sluoksnių žmonių gyvenimas to meto Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau tai keletas svarbiausių dalykų, kurie greičiausiai patraukė angliškai kalbančio XVIII a. pasaulio dėmesį.
