Susidomėjimą jaučia fotografuodamas vabzdžius
Eugenijų fotografija sudomino dar mokantis pradinėse klasėse, kai iš tėčio dovanų gavo fotoaparatą „Smena“. Kaip vyras sako, tuo metu jis buvo lengvai prieinamas, pigus ir vaikams atstojo žaislą.
„Laikui bėgant, atsirado šeima, kiti rūpesčiai, todėl fotografavimą numečiau. Ilgai įamžindavau paukščius, tad kartą sūnus paklausė, ar ir būdamas jaunas laksčiau jiems iš paskos. Atsakiau, kad buvo etapas, kai mane domino paukštytės, o ne paukščiai, – šypsosi E.Kavaliauskas. – Vėliau technika keitėsi, ji tapo skaitmenizuota ir, tą pamatęs, buvau sužavėtas.
Kartą pas draugą buvo atvykę giminaičiai iš JAV, kurie atvežė fotoaparatą „Fujifilm“. Mane pritrenkė galimybė nuspausti jo mygtuką ir iš karto ekrane pamatyti vaizdą. Atrodė kaip fantastika.“
Taip į Eugenijaus gyvenimą vėl sugrįžo fotografija, o su laiku jis išbandydavo vis labiau tobulėjančią techniką.
„Iki šiandien tęsiasi diskusijos, ar geresnis gamintojas yra „Canon“, ar „Sony“. Jeigu susitinki su nikonistu, jis iki žemės graibymo gina savo techniką, o tu giri kitą. Iš principo jie visi yra vienodai geri įrankiai“, – aiškina E.Kavaliauskas.
15 metų paukščius fotografavusiam Eugenijui vieną dieną iškilo klausimas, kodėl tai daro. Neradęs atsakymo, jis suprato, kad turi ką nors keisti – taip fotoaparato objektyve atsirado vabzdžiai.
„Mano kolega yra Saulius Karalius, kurį visi labai gerbiame ir vadiname vaikščiojančia enciklopedija. Kai jis pamatė mano pirmus darbus, kuriuose įamžinau drugelius, su lengvu sarkazmu palinkėjo sėkmės. Paklausiau, ką tuo nori pasakyti. Jis atsakė, kad Lietuvoje yra 400 rūšių registruotų paukščių, kurių nufotografavęs esu ne visus, o vien dieninių drugių yra daugiau kaip 2,5 tūkst.
O kur dar naktiniai drugiai, vabzdžiai, gyvenantys po vandeniu... Jis man leido suprasti, jog įbrendu į tokius vandenis, kur pabaigos nėra, – pasakoja E.Kavaliauskas. – Mano kolegos manė, kad vis tiek sugrįšiu prie paukščių. Tam, jog nebūtų pagundos, sudeginau visus tiltus ir išpardaviau techniką. Kartais jaučiau norą vėl nuspausti mygtuką ir nufotografuoti paukštį, bet nebeturėjau, su kuo.“
Kaip Eugenijus sako, į gamtą žmonės dažnai pasineria tik sulaukę 40-ies – tuomet jie suvokia, kiek daug dar yra nematę. Būtent taip nutiko ir fotografui, kuris suprato, kad visas grožis iš tiesų yra jam po kojomis.
„Yra bitutės, vabalai... Norisi juos išdidinti kompiuterio ekrane ir apžiūrėti kiekvieną plunksnelę, ūselį. Tuomet būna jausmas, lyg vartytum rankose, – teigia E.Kavaliauskas. – Man patinka žaisti su šviesa. Pavyzdžiui, skruzdės nuotraukoje šešėlis pridengia akis, todėl ten matosi ne jos, o ūselių šarnyrai. Skruzdė automatiškai tapo monstru – štai, kiek mažai reikia.“
Norint įamžinti vabzdį, aplink turi tvyroti ramybė
Anot Eugenijaus, vabzdžio įamžinimas iš taip arti reikalauja pastangų ir yra sudėtingas darbas. Tam reikia žinoti daugybę niuansų, aplink turi būti visiška ramybė, o ir kantrybė yra itin svarbi.
„Kažkada perskaičiau gražią mintį, kad vabzdžiai dėl savo lėtumo yra kaip sraigės, bet, kai pažvelgi pro makro objektyvą, pamatai, kokie jie iš tiesų greiti. Kad vabzdys būtų ramus, jį reikia užšaldyti šaldytuve – atvėsus oro temperatūrai, užmiega. Kitaip jo sugaudyti neįmanoma. Svarbu žinoti, kad visiškai užšaldyti taip pat negalima, nes šaltis viską sudrasko.
Vabzdžiui užmigus, pasiruoši techniką ir greitai fotografuoji. Po 20 minučių, pavyzdžiui, uodas ar blusa netenka skysčių, todėl pradeda keisti formą. Kaip sakoma, nėra kada krapštyti nosies. Jeigu praleidai tinkamą laiką, jau labanakt“, – aiškina E.Kavaliauskas ir priduria, kad po fotosesijos vabzdžiai išgyvena ir yra paleidžiami į laisvę.
Tam, kad įamžintų žvaigžde tapusią skruzdę, Eugenijui reikėjo padaryti 460 kadrų. Tuo metu, kaip jis sako, aplinka turėjo būti sustingusi.
„Jei objektas didinamas bent 50 kartų, gatve negali pravažiuoti joks sunkvežimis, nes jaučiasi didelė vibracija. Tuo metu net pats nekvėpuoji į tą pusę, – pasakoja E.Kavaliauskas. – Rezultatą pamatai tik tada, kai visa serija būna nufotografuota ir viską, naudodamasis kompiuteriu, sujungi.“
Eugenijaus teigimu, tokia technika, skirta įamžinti mažyčius vabzdžius, daug nekainuoja, bet ją ne taip paprasta gauti, o ir pirkti reikia dalimis.
„Komplektas kainuoja apie 300 eurų, bet nusipirkti parduotuvėje neišeis – galima rasti tik „Ebay“. Ten ieškai, ko tau reikia – kokio žiedo, perėjimo. Čia ir atsižvelgi į savo fantazijas, galimybes, sugebėjimus“, – mano E.Kavaliauskas.
Vis dėlto net su specialia technika Eugenijui pavyksta nufotografuoti ne visus norimus gyvūnus – jam kol kas vis nesiseka gražiai užfiksuoti šokliavorių.
„Jų akys fantastiškos, – tikina E.Kavaliauskas. – Užšaldai taip, kad nejudėtų, bet vis tiek išeina blogai, nes jie nebeišlaiko formos. Galiu su nuotrauka apgauti kitus, bet didžiausias vertintojas esi pats.“
Skruzdės nuotrauka apskriejo pasaulį
Prieš metus Eugenijus internete pasidalino iš itin arti įamžintos skruzdės nuotrauka – tiesa, tuo metu ji įdomi pasirodė nedaugeliui. Viskas pasikeitė visai neseniai, kai vyras gavo pasiūlymą sudalyvauti „Nikon‘s Small World Photomicrography“ konkurse, po kurio ta pati nuotrauka sužavėjo visą pasaulį.
„Kolegos urzgia, kad konkursas yra ypač galingas, nes laimėti beveik neįmanoma. Jame dalyvauja JAV, Didžiosios Britanijos universitetai, kurių technikos kainuoja milijonus. Pavyzdžiui, yra nuotraukos, kur matosi, kaip dalinasi ląstelė. Pas mus žmonės dar nelabai įsivaizduoja, kas iš viso yra ta ląstelė, o čia jau idealiai gražiai nufotografuota. Tuo metu aš iš kažkokio kaimo ant savo sukrypusio stalo bandau kažką daryti“, – šypsosi E.Kavaliauskas.
Tam, kad įamžintų žvaigžde tapusią skruzdę, Eugenijui reikėjo padaryti 460 kadrų.
Eugenijus pastebi, kad šiais laikais žmones nustebinti yra sudėtinga, todėl įvertinimas jam net malonesnis nei pats procesas.
„Vienais metais patekau tarp 10 geriausių gamtos fotografų, įamžinusių paukščius. Mano nuotraukoje buvo užfiksuota griežlė. Pasidomėjau, kad kiti fotografai buvo iš tokių šalių kaip Indonezija, Kosta Rika – kokios ten spalvos, juk tai tropikai! O aš su savo pilka griežle patekau į dešimtuką“, – džiaugiasi E.Kavaliauskas.
Nustebinti žmones Eugenijui pavyko ir šį kartą, tik dabar, jo manymu, įtakos turėjo komisija. Skruzdės nuotrauka prizinės vietos neužėmė, tačiau buvo nominuota.
„Visi darbai yra geri – komisija iš jų turi atrinkti geresnius, – sako E.Kavaliauskas. – Dabar matau, kad „Google“ rodo, kas laimėjo pirmą vietą, ir kartu meta mano skruzdę. Žmonėms nebėra įdomu, kelintą vietą užėmei. Svarbi tik pirma vieta ir tai, kas labiausiai užkabino – šiuo atveju tai buvo skruzdė.“
Daugelis žmonių Eugenijaus užfiksuotą skruzdę apibūdina kaip monstrą, tačiau jam pačiam ji primena orką iš „Žiedų valdovo“.
„Dievulis man yra šiek tiek įpūtęs meninės vaizduotės – iš karto mačiau, kokią vietą reikia patamsinti, kokią – išryškinti. Vaizdas pribloškė, – neslepia E.Kavaliauskas. – Nors šios srities fotografų pasaulyje nėra daug, įtariu, dabar jų gerokai padaugės. Šiandien kur kas daugiau žmonių bando fotografuoti skruzdes.
Čia kaip su „Eurovizija“ – kažkada laimėjo Ruslana su būgnais ir ugnimi, o kitais metais tą darė visi. Žmonės pamato, kas ant bangos, ir pradeda visi varyti. Aš stengiuosi rasti ką nors naujo, nematyto.“
Kai Eugenijaus nufotografuota skruzdė buvo nominuota konkurse, kaip jis pats sako, įvyko sprogimas. Žmonės masiškai ėmė dalintis nuotrauka, rašyti fotografui žinutes, o dalinti interviu teko tokiems gigantams kaip CNN ar „New York Post“.
„Uošvė manęs vis klausdavo, ar jau baigiau fotografuoti parazitus. Sakydavau, kad palauktų, viskam yra savas laikas. Dabar jau niekas nebevadina parazitais, – juokiasi E.Kavaliauskas. – Toks įvertinimas yra malonus. Neįsivaizdavau, kad taip galėtų būti. Iki tol feisbuke turėjau kelis šimtus draugų, kurie kartas nuo karto parašydavo – atrodė, jog toks ir yra gyvenimas.
O tada kai mestelėjo... Dabar kasdien kas nors prašosi į draugus, rašo. Tik dabar pradedu viską suvokti. Smagu, kai visas pasaulis neša ant šakių, giria – pajaučiau didelę jėgą. Vis dėlto kartu toks laimėjimas įpareigoja – nebegaliu žemiau nuleisti kartelės. Viskas, ką darysiu, turės būti tik geriau – jokiu būdu ne blogiau.“
