Į šiuos ir kitus su karybos terminija susijusius klausimus atsakė Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vadovybės štabo Doktrinų skyriaus vyr. specialistas, Krašto apsaugos sistemos terminijos komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys dr. Vidas Valskys.
– Jau 20 metų priklausome NATO, tad kam mums reikia lietuviškų karybos terminų?
– Turėti ir plėtoti karybos terminiją lietuvių kalba verta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, be jos sudėtinga įsivaizduoti efektyvų profesinį ugdymą ir karinį rengimą, kuris tiek Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, tiek kitose Lietuvos karinio rengimo ir ugdymo įstaigose ar kursuose daugiausia vykdomas lietuvių kalba.
Lietuviškai skelbiami įsakymai, komandos, užduotys, rengiami bakalauro, magistro ir kiti rašto darbai, skaitomos paskaitos, vedamos pratybos ir mokymai, tad lietuviška karybos terminija tampa svarbiu ugdymo turinio komponentu ir leidžia užtikrinti veiksmingą, sklandžią, rezultatyvią karinę komunikaciją.
Karybos terminai – viena svarbiausių karinės minties raiškos ir plėtotės priemonių, nes leidžia kalbamąjį turinį perteikti standartizuotai, nuosekliai ir tiksliai, siekiant tas pačias sąvokas vadinti ir interpretuoti vienodai, sutartinai, kiek įmanoma vengiant terminų variantiškumo ir daugiareikšmiškumo.
Prie savitos Lietuvos karinės minties vystymo ir sykiu lietuviškų karybos terminų diegimo prisideda ir Lietuvos kariuomenės doktrinos, taktikos vadovėliai ir kiti leidiniai, taip pat karinė žiniasklaida. Lietuviški karybos terminai – neatsiejama nacionalinės teisėkūros dalis: jų gausu įstatymuose, įsakymuose ir kituose krašto apsaugą, nacionalinį saugumą ir susijusias sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Pasak vieno iš lietuviškosios karybos terminijos kūrėjų ir tarpukario Lietuvos kariuomenės terminologinės veiklos įkvėpėjų, ilgamečio Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininko mjr. Jono Martyno Laurinaičio, „karinė sritis tautos kalbą turtina. Bet tautos karinė kūryba ir kartu jos bendrinės kalbos turtinimas tegali eiti tautoje, kuri turi savo kariuomenę“, tad plėtodami karybos terminiją, vartodami ją savo kasdienėje profesinėje veikloje prisidedame prie, mjr. J. M. Laurinaičio žodžiais tariant, „karinės kūrybos“ plėtotės, karinės minties raidos, Lietuvos kariuomenės tautinės tapatybės stiprinimo.
– Ar atsiranda naujų karinių veiksmų, įrangos ir kitų pavadinimų?
– Karyba yra labai dinamiška, sparčiai (ypač pastaruoju metu) besikeičianti sritis. Ta kaita paskatina ir naujų realijų, ir jų pavadinimų atsiradimą. Karybos kaitą atspindi ir viešai prieinamoje NATO terminijos duomenų bazėje fiksuojami terminų ir jų apibrėžčių pokyčiai: randasi naujų terminų arba esami yra keičiami, koreguojami, apibrėžiami kitaip.
Nuo šių pokyčių mėginama neatsilikti ir tvarkant lietuviškąją karybos terminiją: NATO oficialiai patvirtinti terminai ir jų apibrėžtys karybos ir terminologijos specialistų nuolat peržiūrimi, atnaujinami, tikslinami, jais vis pildomas Lietuvos Respublikos terminų bankas.
Iš naujų terminų būtų galima paminėti drono sąvoką, mat įsigalėjęs terminas bepilotis orlaivis tampa per siauras, nes neaprėpia sausumoje, vandenyje ir kitur naudojamų nepilotuojamų įrenginių.
Anglų kalbos žodžių pirmųjų raidžių (D – angl. dynamicaly – dinamiškas; R – angl. remotely – nuotoliniu būdu; O – angl. operated ‒ valdomas; N ‒ angl. navigational ‒ navigacinis; E ‒ angl. equipment – įrenginys) pagrindu sudarytas terminas dronas yra trumpas, patogus ir jau gana gausiai vartojamas, tad veriasi perspektyva minėtuosius karinius įrenginius pagal veikimo erdvę vadinti antžeminiais, jūrų, povandeniniais dronais, pagal paskirtį – žvalgybiniais ar koviniais dronais ir pan.
Terminų banke jau galima rasti kovinį oro droną, kuris apibūdinamas kaip ginklas, kuris gali skraidyti taikinio rajone sekdamas taikinį, kad jį sunaikintų, o tą taikinį atšaukus skrydžio metu jam būtų galima priskirti kitą taikinį.
Verta paminėti ir palyginti naują operacinio dėmens sąvoką, kuri siejama su šiuolaikinėje karyboje vis labiau įsigalinčia naująja karybos koncepcija. Operacinis dėmuo – tai tam tikra pajėgumų ir veiklos sritis, kuri gali būti taikoma susirėmimo erdvėje. Skiriami penki operaciniai dėmenys: jūra, sausuma, oras, kosmosas ir kibernetinė erdvė, o šiuos dėmenis apimančios operacijos vadinamos daugiadėmenėmis.
Atsižvelgiant į naująsias karybos tendencijas, neseniai tiek oficialiomis NATO kalbomis (anglų ir prancūzų), tiek lietuvių kalba atnaujinta termino taikinys apibrėžtis. NATO terminijos kontekste taikinys suprantamas kaip rajonas, statinys, objektas, asmuo ar asmenų grupė, prieš kuriuos gali būti panaudotas mirtinas ar nemirtinas pajėgumas, siekiant psichologinio ar fizinio poveikio.
Svarbi ir prie šio termino teikiama pastaba, kad apibrėžtyje vartojamas terminas asmuo apima ir asmens mentalitetą, idėjas, pažiūras ir elgseną. Taigi šiuolaikinės karybos požiūriu taikiniais gali būti ne tik fiziniai objektai, bet ir mūsų mąstysena, elgesio įpročiai ir kiti neapčiuopiami dalykai.
– Kuo remiamasi kuriant naujus karybos terminus?
– Lietuvai įstojus į NATO, buvo pradėti diegti įvairių sričių NATO standartai. Ne išimtis – ir NATO standartizuoti terminai bei jų apibrėžtys, kuriuos, siekiant sąveikumo, reikėjo išversti iš anglų kalbos, pritaikyti ir įdiegti.
Šiuo tikslu lietuvių kalba buvo parengti keli NATO terminų ir apibrėžčių žodyno leidimai, NATO oficialiai pripažįstamais karybos terminais ženkliai pasipildė ir Terminų bankas. Karybos sąvokų turinys ir apimtis dėl įvairių priežasčių kinta, todėl terminų inventorizavimas ir naujinimas, kūryba ir tvarkyba yra nuolatiniai procesai.
– Koks senasis šios srities terminų sluoksnis mūsų kalboje?
– Įvairių su karyba siejamų žodžių galima aptikti senuosiuose raštuose ir žodynuose, o seniausieji iš jų paveldėti iš indoeuropiečių (pvz., karas) ir baltų (pvz., kalavijas) prokalbių. Beje, karybos terminą pirmasis pavartojęs Simonas Daukantas.
Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose galima rasti ginklus reiškiančių žodžių (kilpinis, kardas, karabinas, spoda (kitaip špoda, spogas – senovinis duriamasis ginklas su ilga geležte ir dengta rankena), karinių laipsnių ar pareigų įvardijimų (pulkininkas, generolas, etmonas, kapitonas ir kt.), karinių asmenų pavadinimų (pėstininkas, kareivis, kariautojas, dragūnas, šarvininkas ir kt.) ir daugybę kitų karybos žodžių. Sparti karybos terminijos plėtra vyko atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1919 m. lapkričio 23 d. įsteigus Lietuvos kariuomenę.
1923 m. sudarytos Krašto apsaugos ministerijos terminologijos komisijos pagrindinis rūpestis buvo kurti ir diegti lietuviškąją karybos terminiją. Į talką buvo pasikviestas neginčijamas to meto bendrinės kalbos autoritetas Jonas Jablonskis.
Pirmiausia imtasi artilerijos, kavalerijos, karo teisės terminų, kurie buvo skelbiami karinėje spaudoje ir tapdavo privalomi. Tuo metu karinėje apyvartoje radosi ir sėkmingai prigijo kariūnas, laivūnas, taisytuvas, patranka, šovinys, pėstija, slavybę okopas keitė apkasas, karaūlą ‒ sargyba ir t. t. Šiandien įprastos karinės rikiuotės komandos „Lygiuok“ ar „Žengte marš“ taip pat atėjusios iš tarpukario Lietuvos kariuomenės vartosenos.
– Kaip karybos terminai siejasi su kitomis kalbomis, galbūt vartojami vertiniai, adaptuojami tarptautiniai žodžiai?
– Dabartiniai karybos terminai kilmės požiūriu labai įvairūs. Vyrauja lietuviškos kilmės žodžiai (šaudmuo, žvalgymas, stebėjimas, gynyba, valymas, sąlytis, pasala ir kt.), tačiau esama ir nemažai skolintinių terminų (integracija, operacija, avionika, desantas, ataka ir kt.). Kokios kilmės ir darybos terminą rinktis, lemia aiškumas, tikslumas, patogumas, vartojimo tradicija ir kiti veiksni
