„Kas būtų, jei...“ – naujausias I. Buivydaitės romanas, užduodantis klausimą, kas būtų, jei likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Būtent tokią galimybę gauna penkioliktojo I. Buivydaitės romano herojės – trys pusseserės: kukli leidyklos redaktorės Elzė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsidavusi savo svajonei rašyti, laisvos sielos Lėja, pasprukusi iš savo vestuvių su kipriečiu muzikantu ir meilės trikampyje įstrigusi Jomantė.
„Gyvenime tiek daug situacijų, kai viskas susiklosto ne taip kaip tikėjomės, kai vienas mūsų veiksmas keičia visą tolesnę įvykių seką... Mūsų poelgiai, žodžiai, darbai nulemia tiek gerus, tiek blogus tolesnius dalykus. Nerasime žmogaus, kuris niekada nebūtų gailėjęsis savo pasirinkimo vienu ar kitu gyvenimo metu, šiurkštaus elgesio su kitu asmeniu, pavydo ar piktavalių apkalbų padiktuotų žodžių, nepagrįsto kaltinimo. Tada liejamos ašaros, graužia sąžinė, plakame save, kad pasielgėme kvailai, įžeidėme niekuo dėtą žmogų, nors kartais kalti tik mes patys. Laimei, tą galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Mes nesiliaujame išgyvenę, kaltinę save, galvoję: O kas būtų jei... Trokštame pamatyti kaip filme, kaip susiklostytų gyvenimas, jei tada būtume pasielgę kitaip...“ – romane svarsto viena iš jo herojų Elzė.
I.Buivydaitės romanai pasirodo kas dveji metai. Pirmąjį - „Šimtas baltų Mersedesų“ ji išleido 1995-aisiais. „Nemanau, kad esu superproduktyvi. Niekada negalvoju, kad štai šitas romanas jau bus paskutinis, bet niekada negali žinoti, ką likimas ruošia“, - sako rašytoja ir priduria, kad rašymas jai padeda pabėgti nuo kasdienybės į kitus pasaulius, kitų žmonių gyvenimą, pajusti tai, kas pačiai jau seniai buvo nutikę, primiršta.
Naujo jos romano idėja kartais prasideda nuo nedidelio, nereikšmingo epizodo – gražaus saulėlydžio, mėnesienos, balto namo ant aukšto, uolėto Viduržemio jūros kranto, kavinėje prie gretimo staliuko ar autobuse nugirsto pokalbio ar dainos eilutės. Ji įsitikinusi, kad žmonėms reikia paprastų, gyvenimiškų istorijų, kuriose jie randa save, savo problemas, išgyvenimus ir viltį, kad iš už debesų pasirodys saulė.
Romaną „Kas būtų jei“ išleido leidykla „Alma littera“. Kviečiame paskaityti romano ištrauką.
Pirma dalis
Elzė
Elzė sėdėjo ant suoliuko savo sode džiaugdamasi puikia pavasario diena, pasidėjusi ant kelių bloknotą, kuriame jau buvo keli išbraukti sakiniai, nesėkmingai mėgindama pradėti rašyti pirmąjį romaną, apie kurį svajojo jau daugelį metų. Tačiau tai buvo tik abstrakti idėja, noras įrodyti sau, o svarbiausia – kitiems, kad ji sugeba rašyti. Jos „romanas“ kol kas neturėjo nei konkrečių veikėjų, nei siužeto – virpėjo tolumoje, viliodamas stverti į glėbį ir užrašyti. Deja, kai ji pamėgindavo, jis visada išsprūsdavo ir vėl nuplevendavo į ūkanas.
Kažkodėl grūdantis perpildytame troleibuse, stovint eilėse, gaminant šeimai vakarienę, mintys vis iššokdavo galvoje, būriavosi, vijo viena kitą, stumdėsi, trokšdamos sustoti į logišką seką, ir Elzei atrodė, kad baigus kasdienius darbus tereikia tik prisėsti prie kompiuterio, ir jos susirikiuos į eskizą, virsiantį tobulu paveikslu. Tačiau tam niekada nebuvo laiko. Jį surydavo vaikai, buitis, neatidėliotini darbai ir rūpesčiai. Atradus laisvą valandėlę ir pamėginus perkelti mintis į kompiuterį ar sąsiuvinį, jos išsilakstydavo lyg pabaidytos avys: kaip ir dabar, ekrane ar ranka užrašyti žodžiai tapdavo banalūs, genialios mintys – neįdomios, stilius lėkštas, nepagaulus, o sugalvota istorija labai greitai nutrūkdavo.
Atlikdama tiesioginį darbą, pelnantį jai duoną – skaitydama ir redaguodama lietuvių autorių parašytus romanus, apsakymus ar išverstus užsienio rašytojų kūrinius, Elzė ne kartą sugaudavo save galvojant: ką aš čia veikiu? Kodėl taisau netobulą kitų kūrybą, baisiuosi jų stiliumi, stebiuosi, kaip tie savimi patenkinti rašytojai iš viso drįsta siųsti tokius nepabaigtus darbus leidyklai, užuot pati ką nors sukūrusi ir parodžiusi kitiems, kaip reikia rašyti? Svajonėse ji išleisdavo bestselerį, o tikrovėje, deja, nesugebėjo nė pradėti. Kartą ji jau pasielgė be galo kvailai – nepagalvojusi atidavė savo romano idėją, o dabar niekaip nepagauna naujos...
Šį gegužės savaitgalį Elzė liko viena. Vyras darbo reikalais išvyko į Lenkiją, vaikai įsiprašė į baidarių žygį su draugais ir jų tėvais. Ji labai apsidžiaugė: pagaliau turės net dvi dienas, per kurias turi gimti romano pradžia, o paskui pajudės lyg lavina nuo Alpių, vylėsi ji. Deja, jau praėjo trys to brangaus laiko valandos, kai šeimos nariai paliko ją vieną, o dar nieko neparašyta. Kiek kartų ji girdėjusi tą mintį, jog apie kiekvieno žmogaus gyvenimą galima parašyti romaną, tik reikia, kad tas žmogus būtų atviras ir atskleistų tai, kas saugoma nuo pasaulio pačiame tamsios gilios skrynios dugne ir niekada neiškeliama į šviesą. Jau kartą dalyvavo audringoje diskusijoje apie tai. Per pietų pertrauką leidyklos poilsio kambaryje susirinkusios bendradarbės ėmė kalbėtis apie naują leidybai rengiamą žymios užsienio autorės romaną, žavėjosi rašytojos fantazija kuriant herojų gyvenimo peripetijas.
– Nematau nieko nuostabaus, – į pokalbį įsiterpė Elzė. – Išmonės čia nedaug, autorė pati prisipažino įpynusi daug autobiografinių elementų. Juk kiekvieno žmogaus gyvenimas yra lyg begalinis romanas. Kuriant netgi nereikėtų nieko išgalvoti, tik aprašyti ir spausdinti.
– Na, tu ir pasakei, – nusikvatojo korektorė Irma. – Kam bus įdomu skaityti, pavyzdžiui, štai ką.
Irma pagriebė nuo stalo popieriaus lapą ir nutaisiusi dramatišką balsą apsimetė skaitanti:
– Elzė pabudo šeštą valandą ryto, nusiprausė po dušu vaikydama miegą, kurio visada trūko, nes guldavosi vėlai, niekaip nepabaigdama dienos darbų. Vakar apie vidurnaktį, jau ketindama eiti į lovą, prisiminė, kad neišlygino dukters mokyklinės uniformos ir vyro marškinių, neišskalbė sūnaus futbolo treniruočių aprangos, kuri purvina gulėjo susukta į kamuolį ant grindų šalia skalbyklės. Ji skubiai sumetė aprangą skalbti, o kol sukosi būgnas, išlygino marškinius, dukters uniformą, tada išėmė skalbinius, sumetė į džiovyklę ir ją įjungė. Laukdama, kol drabužiai išdžius, dar sutepė sumuštinius vaikų priešpiečiams, sudėjo į dėžutes, pastatė jas ant lentynos šaldytuve ir ant didelio popieriaus lapo parašė sau priminimą: PRIEŠPIEČIAI!!! Kai pagaliau pasiekė lovą, laikrodis rodė penkiolika po pirmos. Pažvelgus į ramiai šnopuojantį vyrą pabudo sąžinė: ir vėl nepasimylėjome Kaip jis mane tokią ir pakenčia?
– Ir taip toliau, ir panašiai, – baigė Irma visoms sutartinai kvatojant. – Ar būtų labai įdomu skaityti tokį romaną? Mūsų visų rytai, dienos ir vakarai tokie panašūs, kad skaityti apie kitos moters – žmonos, motinos ar darbuotojos – kasdienę nuobodybę nėra nei reikalo, nei noro.
– Na, tai galėtų būti tik vieno vakaro aprašymas, paminint, kad jie visi panašūs, – mėgino ginčytis Elzė. – Bet... galima ir paįvairinti pasakojimą. Pavyzdžiui, ištrauka iš romano apie Irmą.
Mėgdžiodama bendradarbės intonaciją ji prabilo:
– Po darbo Irma neskubėjo į savo jaukius, nuobodžius namus pas paaugliškų pretenzijų kupinus vaikus ir abejingą vyrą. Iš galvos nėjo vakarykštis nuotykis, kai troleibuse šalia stovintis vyriškis pasilenkė prie ausies ir sukuždėjo: „Tu tokia saldi, kad norisi tave visą nulaižyti, o paskui išmylėti taip, kad net savo vardą pamirštum. Patikėk, mudviem būtų beprotiškai gera.“ Irma ketino pasibaisėti, atsikirsti, pagrasinti policija, bet nieko nepadarė, nes jo žodžiai sukėlė tokį gaisrą pilvo apačioje, kad ji vos pajėgė stovėti. Prieš išlipdamas jis visu kūnu prisispaudė prie jos ir įspraudė į delną lapelį. Vėliau Irma pamatė, kad jame – telefono numeris... Visą dieną darbe galvojo, ką daryti. Ji gera ir ištikima žmona, rūpestinga motina, bet niekaip negalėjo atsispirti norui nors kartą nusidėti ir pajusti nuodėmės skonį. Pavargusi kovoti su savimi, ji išsiėmė telefoną ir spustelėjo jau iš anksto suvestą numerį...
– Ką čia išsigalvoji?! – visa išraudusi, bendradarbėms prunkščiant šūktelėjo Irma. – Kokias nesąmones paistai? Niekas man nedavė jokio telefono! Su niekuo nepraleidau aistringos valandos tarp darbo ir namų!
– Tu tikras talentas, Elze, – šaipydamasi pagyrė administratorė Ieva. – Matai, Irmutė taip įsijautė į tavo romaną, kad patikėjo, jog čia tikrai apie ją. Turbūt pataikei kaip pirštu į akį.
– Nieko ji nepataikė, tegul pasirenka kitą savo fantazijų objektą, – neatlyžo korektorė.
– Jei tai netiesa, tiesiog pasijuok kartu su mumis. Kodėl pyksti ir rausti? – linksmai pasidomėjo dailininkė Ilona. – Juk niekas nesako, kad tai tikra, tik daug įdomiau negu tavo pavyzdys apie Elzės vakarą.
– O juk norėtųsi, kad koks nors įspūdingas vyriškis įspraustų į delną telefono numerį ir judu praleistumėte aistringą valandą, – šaipėsi buhalterė Aldona, trijų suaugusių vaikų mama. – Nesiginčyk, Irma! – ji sumojavo rankomis. – Ir man norėtųsi. Bet kol kas nei kas davė, nei kur nors pakvietė... Ir jau labai abejoju, ar pakvies.
– O tu šito labai gailiesi, – kažkas paleido pastabą iš kambario gilumos.
– Argi sakau, kad nesigailiu? – nesutrikusi atrėžė Aldona. – Negi ir pasvajoti negalima?
– Šituo pavyzdžiu norėjau jums kai ką pasakyti, – toliau šnekėjo Elzė. – Įrodyti, kad pasiknaisiojus kiekvienos mūsų gyvenime galima rasti ir pasiūlymų, ir nuotykių, ir tokių dalykėlių, kurių niekam nepasakojame, net geriausiai draugei. Mums gėda, todėl apie juos niekas nežino, o štai romane autorius aprašo viską. Taigi, jei jūs man papasakotumėte tiesą – neslėpdamos pikantiškų detalių, nesistengdamos atrodyti padorios ir teigiamos, manau, išgirstume dar ne to. Na, kuri išdrįs paatvirauti? Gal man gims kokia nors idėja, kurią panaudosiu romane.
Vėl nuaidėjo draugiškas juokas, bet atsiverti nė viena nepasisiūlė.
Moterys dar ilgai kalbėjosi, šaipėsi viena iš kitos, o galiausiai netgi pasidalijo savo, kaip jos tikino, fantazijomis, bet Elzė abejojo, ar tai tikrai fantazijos, – gal greičiau jos minėtos slaptos akimirkos, apie kurias niekam nepasakojame.
Ji užrašė tą prisimintą sakinį apie romaną, kurį galima sukurti apie kiekvieno žmogaus gyvenimą, storai pabraukė, padėjo tris šauktukus ir dar išvedžiojo gražiu, tvarkingu braižu: Tai kurios draugės, bendradarbės, kaimynės ar giminaitės gyvenimą pasirinkti? Nė viena kandidatė neatrodė tinkama, nors apie savo pusseseres Lėją ir Jomantę žinojo labai daug, kaip ir jos apie ją. Bet, kaip ji minėjo kolegėms, yra tokių dalykų, kurių nė vienas neišdrįstame atskleisti kitiems. Galbūt ji žino kai kuriuos pusseserių gyvenimo įvykius, bet nė nenutuokia apie juos nulėmusias požemines sroves. Kartais klausantis išpažinčių Elzei pasirodydavo, kad Lėja ar Jomantė neteisios, pasielgė negerai, nepelnytai įskaudino partnerį, bet ji nerėždavo kalbos gindama kitą pusę. Mes visi linkę teisinti save. Ji pati taip pat dažnai būna šališka.
Staiga jai gimė mintis užrašyti savo ir vyro gyvenimo istoriją: jei nėra minčių apie svetimas, panagrinės tai, ką gerai žino, – savąją, stengdamasi būti nešališka, nenuslėpdama detalių, kurių nenorėtų atskleisti kitiems. Ne, ji neketina skelbti savo istorijos visai šaliai, nesidalys intymiais dalykais su kitais žmonėmis, tik pasitreniruos sklandžiai dėstyti mintis, o tada, žiūrėk, gal ir nudribs iš dangaus koks nors įdomus siužetas apie kitus žmones arba ji pakeis savąjį taip, kad niekas nė neįtars, jog pasakoja apie save. Kol kas svarbu bent jau pradėti rašyti. Elzė atsinešė į sodą kompiuterį, atsidarė naują dokumentą, ir pirštai ėmė lakstyti klaviatūra – ji pasakojo apie tai, ką labai gerai žinojo ir prisiminė.
