Daugelis nežino, kaip susikūrė Sovietų Sąjunga
Yra toks posakis – geri dalykai būna mažose pakuotėse. Iš esmės sutinku su šiuo įžvalgiu posakiu, tačiau taip pat pastebiu, kad žmonėms labai trūksta žinių apie mažas šalis, dėl to kyla labai daug mitų. Todėl, mano manymu, mes visi, kurie gyvename mažose šalyse, turėtume skleisti žinias apie savo šalį ir stengtis tai daryti su įkvėpimu. Aš, kaip žmogus, turintis šaknų kadaise didelėje, bet šiuo metu mažoje Lietuvoje, ir kaip vienos mažiausių pasaulio valstybių– Singapūro – pilietis, jaučiu šią atsakomybę itin stipriai.
Kokių klausimų dažniausiai sulaukiu apie Lietuvą ir Singapūrą iš savo bičiulių ir pažįstamų? Pirmasis pavyzdys – kaip Lietuva nušviečiama užsienio žiniasklaidoje. Vis dar galima pamatyti tokius teiginius: „Lietuva buvo Rusijos dalis“ arba „Lietuva yra buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuri nuo jos atsiskyrė“.
Man tenka neigti šią informaciją ir emocijas tokiais atvejais suvaldyti tikrai sunku. Kaip tikras dėstytojas, pradedu nuo tolimos istorijos, pasakodamas, kad Lietuva (kaip ir Estija bei Latvija) buvo taiki, nepriklausoma valstybė, kurią 1940 m. užpuolė Sovietų Sąjunga, okupavo ir jėga aneksavo. Sovietų akimis, Lietuva tuomet iš tiesų buvo sovietinė respublika. Tačiau šis veiksmas buvo neteisėtas pagal tarptautinę teisę (prisiminkime, kas dabar vyksta Ukrainoje!). Ir Vakarų pasaulis – arba bent jau didžioji jo dalis – iš tiesų vienaip ar kitaip nepripažino šios nelegalios okupacijos.
Pavyzdžiui, Lietuva Vašingtone išlaikė konsulatą, kuriam vadovavo žymus lietuvis emigrantas Stasys Lozoraitis. JAV Valstybės departamentas kasmet siųsdavo sveikinimo telegramą Lietuvos konsulatui Lietuvos nepriklausomybės dienos proga. O kai amerikiečių politiniai lyderiai lankėsi Sovietų Sąjungoje, jie atsisakė apsilankyti Baltijos šalyse (bent jau oficialiai). Tai darydami, mano manymu, jie padarė svarbų politinį pareiškimą: „Mes nepripažįstame šių šalių sovietinės okupacijos.“
Ar žinote, pasakoju savo studentams, kolegoms, draugams, kad Lietuva su Lenkija kadaise buvo sujungtos į didelę bendrą valstybę? Ar žinote, kad ši šalis iki XVIII a. buvo didžiausia Europoje? Ji tęsėsi nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose. Jeigu draugai mane aplanko namuose, savo „paskaitą“ papildau originaliais XVII–XVIII a. Lietuvos žemėlapiais iš savo kolekcijos.
Lietuva turėjo turtingą kultūrą, savo valiutą (šių gražių sidabrinių monetų taip pat turiu savo kolekcijoje). Deja, iki XVIII a. pabaigos Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi, bet lietuviai nepasidavė, maištavo prieš rusifikaciją ir galiausiai 1918 m. atgavo nepriklausomybę.
Lietuvių kalba tapatinama su rusų
Kitas klausimas, kurį dažnai girdžiu: ar lietuvių kalba yra kaip rusų. Vėlgi tenka aiškinti, kad lietuvių bei latvių kalbos priskiriamos prie baltų kalbų ir labai skiriasi nuo rusų bei kitų slavų kalbų. Pabrėžiu, kad yra tam tikrų gramatinių ir leksinių panašumų, tačiau žmonės vieni kitų visiškai nesupranta.
Tie, kurie yra smalsesni, prašo duoti vienos ar kitos kalbos pavyzdžių, kad išgirstų, kaip jos skamba. Aš galiu tai padaryti, nes moku ir rusų kalbą – mano senelis turėjo slaviškų šaknų. Atsimenu, kaip to prašė vienas studentas iš Jungtinės Karalystės universiteto. Jis pasakojo, kad buvo sutikęs keletą lietuvių studentų ir buvo labai sužavėtas jų draugiškumu. Iki šiol jis mėgsta mane vadinti Mykolu – sulietuvintu mano vardu.
Singapūras vadinamas „kinų miestu“
Kalbant apie tai, ką užsieniečiai žino apie Singapūrą, taip pat kyla įvairiausių nesusipratimų. Labiausiai paplitęs, kad Singapūras yra Kinijos dalis.
Singapūras yra suvereni, nepriklausoma šalis jau nuo 1965 m. Prieš tai dvejus metus (nuo 1963 m. rugsėjo iki 1965 m. rugpjūčio) jis trumpai priklausė Malaizijos federacijai, o nuo 1819 iki 1963 m. buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Be to, jei pažvelgsite į žemėlapį, pamatysite, kad Singapūras yra ties pusiauju, o tai tikrai toli net nuo pietinės Kinijos sienos.
Tačiau Singapūras yra toks „kinų miestas“, sako kai kurie. Tai gal ir ne Kinija, bet, kaip ir Honkongas ar Taivanas, tikrai „kinų miestas“.
Puikiai suprantu, kaip atsirado šis nesusipratimas. Apie 75 proc. Singapūro gyventojų yra kinai. Šių žmonių protėviai atvyko iš Kinijos per daugybę emigracijos bangų, daugiausia dėl ekonominių priežasčių. Tačiau Singapūras iš tikrųjų yra daugialypė, daugiatautė, daugiakultūrė ir daugiakalbė visuomenė. Maždaug 15–16 proc. gyventojų yra malajiečiai, 7 proc. – indai. Dar yra euraziečių ir net keli tokie kaip aš (amerikiečiai ar europiečiai). Pagal įstatymus visi traktuojami vienodai, todėl nė viena tautinė grupė neturi daugiau teisių nei kuri nors kita.
Prieš daugelį metų buvo nuspręsta kad anglų, kaip neutrali, kalba bus pagrindinė vyriausybės ir prekybos kalba, nors vis dar turime keturias valstybines kalbas – anglų, mandarinų–kinų, malajų ir tamilų. Ir oficialiai Singapūro vyriausybė skatina „vienybę per įvairovę“. Visos kultūros yra priimamos, kiekviena tauta turi savo valstybines šventes, kurias švenčia visa šalis. Singapūre visiškai nėra vietos etniniam šovinizmui, nesvarbu, ar tai būtų etninis kinų šovinizmas, ar bet koks kitas. Taigi, tai tikrai nėra „kinų miestas“.
Ar Singapūras – demokratinė šalis
Tačiau, kai kurie teigia, Singapūras nėra demokratinė šalis. Vėlgi netiesa. Mes turime laisvus visuotinius rinkimus kas 4 ar 5 metus. O balsuoti privaloma pagal įstatymą! Jei nebalsuoji rinkimuose, tavo vardas bus išbrauktas iš rinkėjų registro, nors ir galima pateikti apeliaciją, kad tavo vardas būtų grąžintas. Balsai skrupulingai skaičiuojami, nes stebi visų politinių partijų atstovai. Korupcija yra draudžiama ir griežtai baudžiama pagal įstatymus.
Kai kurie apžvalgininkai pabrėžia, kad valdančioji partija nuolat valdo nuo 1959 m., kai Singapūre britai suteikė vidinę savivaldą. Kaip tuomet šalis gali būti demokratinė? Atsakymas paprastas. Kiekvienuose rinkimuose už juos balsuoja daugiau nei 60 proc. gyventojų. Ir priežastis paprasta. Valdančioji partijai labai sekasi. Ko vertas vien Singapūro ekonominis išsivystymas.
Antra, opozicijos kandidatų svoris nėra pakankamas. Trečia, parlamento deputatai ir vyriausybės ministrai yra labai stipriai atskaitingi žmonėms ir turi būti labai matomi. Šiais laikais mūsų deputatai ir ministrai tuoj pat kalami prie kryžiaus internete, jei kas nors šiek tiek ne taip, todėl jie stengiasi „neprisidirbti“.
Ar tikrai draudžiama kramtomoji guma
Tiesa, tikrai turime labai griežtus įstatymus. Jei bandysi supriešinti kokias nors tautines grupes, sėti nesantaiką ar skatinti smurtą, būsi sulaikytas. Jei ką nors nužudysi ar prekiausi narkotikais, gali rizikuoti mirties bausme. Jei nešiojiesi šaunamąjį ginklą, vėlgi būsi nubaustas (visiškai priešingybė amerikietiškai patirčiai). Vis dėlto dauguma Singapūro gyventojų palaiko šias priemones, nes jos užtikrina saugumą.
Vienas linksmesnių įsivaizdavimų apie Singapūrą, kad čia visiškai uždrausta kramtomoji guma. Šiame teiginyje yra dalis tiesos. Parduoti kramtomosios gumos Singapūre iš tiesų negalima, bet ją įsivežti į šalį nedraudžiama. Nors kai kurie mano, kad tai drakoniška politika, vis dėlto yra daug ir tokių, kurie ją laiko protinga. Mat anksčiau, kai kramtomoji guma buvo laisvai parduodama, ji buvo klijuojama visur, kur pakliūva, net ant traukinių durų, o tai trukdydavo jas atidaryti ir uždaryti. Todėl vyriausybė priėmė tokį sprendimą drausti jos pardavimą. Aš asmeniškai tuo apsidžiaugiau.
