Šiuo metu Arturas kartu su kitais Socialinių inovacijų centro (SIC) dirbtuvių lankytojais teikia valymo paslaugas ir už tai gauna atlyginimą. Pasak jo paties, tai – didelė motyvacija stengtis ir įveikti visus iššūkius, kurių svetimoje šalyje netrūksta.
Į nežinią – kartu su močiute
Kiekvieną darbo dieną 9 val. ryto Arturas praveria SIC dirbtuvių duris. Dažniausiai jis būna vienas pirmųjų centro lankytojų – žmonių su negalia. Visi jie netrukus kibs į darbus ir gamins įvairius tekstilės dirbinius -- žaisliukus šunims, lies žvakes, megs kojines bei kūdikių tapukus, gamins žaisliukus šunims arba važiuos valyti mieste esančių pastatų laiptinių. Visa tai yra pagrindinė dirbtuves lankančių žmonių veikla, kuria jie užsiima padedami centro darbuotojų.
Pastarieji prisimena, kad pernai birželį pirmą kartą centro duris pravėręs Arturas buvo nedrąsus, neturėjo motyvacijos dirbti. Tačiau užteko vos keleto mėnesių ir ukrainietis tapo atsakingu darbuotoju, besidžiaugiančiu jam patikėtomis pareigomis.
Į Lietuvą iš Ukrainos Arturas atvyko 2022-aisiais. Kaip ir daugumą pabėgėlių, iš gimtinės jį išvijo karas. Arturas pasakoja, kad jo namai, kuriuose gyveno su močiute, buvo sugriauti. Jis prisimena ir bombas, antskrydžius...
Ieškoti saugaus prieglobsčio vaikinas leidosi su močiute ir keletu giminaičių. Šiuo metu Šiauliuose yra įsikūrę ne tik jiedu, bet ir dvi tetos su šeimomis.
„Čia yra daug mūsų, bet man patinka“, – tikino Arturas, palaikantis ryšius ir su išsiskyrusiais tėvais, kurie šiuo metu gyvena užsienyje.
Pirmasis centrą lankantis ukrainietis
„Arturą susiradome per ukrainiečių integracijos centrą „Malva“. 2022 m. vasarį Ukrainoje prasidėjus karui iškart nusprendėme, kad norime padėti pabėgėliams. Apsvarstę, ką galime pasiūlyti, nusprendėme juos įtraukti į mūsų centro veiklą. „Malvoje“ sutikome Arturą, pakvietėme užsukti. Pabuvęs kelias dienas pas mus jis nusprendė ir likti. Dabar jau daugiau nei metai jis yra vienas iš 15-os nuolatinių dirbtuvių lankytojų“, – pasakojo centro darbuotoja Aistė Dailidonytė.
Pasak jos, atėjęs į dirbtuves Arturas greit įsiliejo į bendrą gyvenimą. Nors visi kiti lankytojai – lietuviai, kai kurie moka rusų kalbą (ja kalba ir Arturas), todėl jis nesijautė nuošalyje. Su kai kuriais centro darbuotojais užmezgė šiltus santykius, mėgsta jiems pasipasakoti. Su kitais kolegiškai dirba.
„Apie naują lankytoją buvome įspėję senbuvius – jie laukė. Vis dėlto neslėpsiu, kad mums, centro darbuotojams, buvo neramu, kaip jį priims, ar bendraus? Bet viskas sekėsi puikiai. Arturas per metus irgi pramoko lietuvių kalbos: supranta, ką jam sakai, tik dar nemoka pasakyti. Čia jis jau susirado draugų, jaučiasi laukiamas, mylimas“, – džiaugėsi pašnekovė.
Svajoja atstatyti sugriautus namus
Visi SIC dirbtuves lankantys žmonės skatinami mokytis ir dirbti, ne išimtis buvo ir Arturas. Pradžioje, padedamas darbuotojų, jis išmoko rišti apyrankes. Pirmosios jo apyrankės buvo Ukrainos vėliavos spalvų – mėlynos ir geltonos. Vėliau sekė trispalvės – Lietuvos vėliavos spalvų.
Dabar jo rankoms jau paklūsta ir kiti dirbtuvėse atliekami rankdarbiai.
Vis dėlto didžiausio lūžio prireikė, motyvuojant ukrainietį eiti valyti mieste esančių pastatų laiptinių. Ši paslauga – darbas, kurį atlieka visi pajėgūs ir norintys SIC dirbtuvių lankytojai. Už tai jie gauna atlyginimą. Būtent jis tapo ledlaužiu Arturui.
„Iš pradžių jis tikrai nedegė noru dirbti, matyt, buvo nedrąsu. Bet po pokalbių su socialine darbuotoja, psichologe pajautė palaikymą, išdrįso ir dabar šauniai dirba“, – pasakojo A.Dailidonytė.
Paklaustas, ką už gautą atlyginimą Arturas perka, vaikinas išdavė dažniausiai uždirbtus pinigus išleidžiantis savo ir močiutės reikmėms: perka rūbus, avalynę, vaisius, daržoves ir panašius dalykus.
Anot A.Dailidonytės, nors didžiausia motyvacija vaikinui dirbti yra gaunamas atlygis, visgi ne mažiau jam svarbus ir jausmas, kad yra naudingas.
„Žinoma, kartais prireikia motyvacinių kalbų, juolab kad Arturas – jaunas žmogus, o tokie labai mėgsta „telefone“ būti“, – juokėsi SIC darbuotoja.
Anūko pokyčiais Lietuvoje labai džiaugiasi ir kartu su juo gyvenanti močiutė. Jauną vyrą kartais į dirbtuves atlydinti moteris sako sunkiai įsivaizduojanti savo gyvenimą Šiauliuose be SIC pagalbos. „Pas mus atėjusi ji visada dėkoja: „Ačiū Dievui, kad jūs esate!“. Vis neša ir savo paruoštų vaišių. Pasak jos, būtų labai sunku, jei Arturas neturėtų kur išeiti, tik sėdėtų namuose“, – pasakojo A.Dailidonytė.
Lietuva nustebino
Centro dirbtuvių darbuotojai pasakoja, kad Arturas išsiskiria atsakomybės jausmu ir punktualumu. Į darbą niekada nevėluoja, savarankiškai atvažiuoja autobusu. Per metus jis spėjo puikiai pažinti Šiaulius, neslepia, jog čia jaučiasi gerai. Vis dėlto, paklaustas, kuris iš Lietuvoje aplankytų miestų patinka labiausiai, pamini Vilnių. Sostinę, Kauną, Klaipėdą ir Palangą vaikinas kartu su kitais karo pabėgėliais iš Ukrainos jau spėjo aplankyti.
„Būtų gerai, kad Ukrainoje būtų tokie geri keliai, kaip Lietuvoje“, – vieną iš mums patiems pro akis praslystančių gyvenimo Lietuvoje privalumų įvardina kalbėdamasis su 15min žurnaliste.
Nors Lietuvoje gyvena apsuptas artimųjų, turi patinkantį ir prasmę teikiantį darbą, bičiulių, Arturas neslepia, kad svajoja grįžti namo į Ukrainą.
„Tokia svajonė. Norėčiau atstatyti sugriautus savo namus“, – neslepia jis, turintis minčių, ir kaip būtų galima sudrausminti bombas mėtančius okupantus.
Pasak A.Dailidonytės, kol kas Arturas yra vienintelis SIC dirbtuves lankantis karo pabėgėlis iš Ukrainos. Tačiau ateityje tikimasi sudominti ir daugiau ukrainiečių – žmonių su negalia.
Arturas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“. Projekto vykdytojas – VšĮ Socialinių inovacijų centras. Šio projekto tikslas – didinti darbingo amžiaus asmenų su proto ir (arba) psichikos negalia savarankiškumą ir taip įgalinti juos gyventi bendruomenėje pagal jų poreikį.
-
Neeilinė 37-erių Editos istorija: susigrąžino veiksnumą ir bando statyti gyvenimą nuo pamatų
-
Kalbos sutrikimą turinčios Editos gyvenimo virsmas: užsisklendimą namuose pakeitė pašaukimas konditerijai
-
57-erių mokytoja Jūratė ne pensijos laukia, o mokosi: baigė antras studijas ir įkvėpė studijuoti dukrą
