„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Lietuvoje gyvenanti prancūzė: „Kai aš galvoju lietuviškai, mano galva visą laiką dirba kaip robotas“

Kiekvienąkart nustembu, kai žmonės nustemba išgirdę, kad užsienietis sklandžiai kalba lietuviškai. Gal bepigu man stebėtis, kai jau nemažai metų dirbu su užsieniečiais ir mokau juos lietuvių kalbos. Ir pažįstu tokių žmonių, kurie jau suaugę pradėjo mokytis lietuvių kalbos, ne vieną, ne du ir ne dešimt. Universitete su jais kalbuosi lietuviškai, aiškinu lietuvių kalbos gramatikos subtilybes, leksikos ypatumus ir kultūrines ypatybes. Tad šįkart nusprendžiau pakalbinti tris labai skirtingus mūsų, VU Lituanistinių studijų katedros, studentus ir parodyti, kas, kodėl ir kaip mokosi lietuvių kalbos.
Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence / Asmeninio arch. nuotr.

Kristina: Clémence, kokia tavo istorija? Kodėl Lietuva?

Clémence: Kodėl Lietuva? Ši istorija yra tikrai ilga ir vingiuota, reikia man iš pradžių papasakoti apie savo studijas. Aš labai norėjau piešti, bet neįstojau į dailės akademiją, man taip pat labai patiko mokytis kalbų, todėl nusprendžiau mokytis Tulūzos universitete japonų kalbą, nes man tai tikrai įdomu. Taigi bakalauro studijose mokiausi japonų kalbos, taip pat buvau nuvažiavusi į Japoniją, į Nagasakį, ten studijavau Japonijos meną.

Paskui grįžau į Prancūziją ir įstojau į magistro studijas Sorbonos universitete, Paryžiuje, į kultūros geopolitiką, ir rašiau magistro darbą apie santykius tarp Japonijos ir Prancūzijos. Buvau susiruošusi vėl važiuoti į Japoniją, į Tokiją, bet atėjo kovidas. Nebegalėjau nuvažiuoti į Japoniją ir nebežinojau, kur man eiti, ką man toliau daryti...

Kristina: Buvo kovidas ir Japonija buvo visiškai uždaryta?

Clémence: Taip. Aš jau žinojau visą savo ateitį: nuvažiuosiu į Japoniją, ten daugiau studijuosiu geopolitiką ir taip toliau. Bet Japonija visiškai užsidarė, niekas negalėjo įvažiuoti ir aš nebežinojau, ką man daryti toliau. Kaip tik tuo metu susipažinau internetu su savo vaikinu iš Lietuvos ir pagalvojau: „Gerai, tuomet važiuoju į Lietuvą.“

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence

Kristina: Norėjai į Japoniją – atsidūrei Lietuvoje?

Clémence: Taip, nežinojau, ką man daryti Prancūzijoje. Radau darbą čia, Lietuvoje, niekam nesakiau, kol ieškojau. Bet vieną dieną vis dėlto pasakiau savo mamai, kad radau darbą Lietuvoje. Mano mama ir sako: „Oho, gerai. O kodėl Lietuva?“ ir man reikėjo prisipažinti: „Tiesą sakant, susiradau draugą internetu ir norėčiau su juo gyventi.“ Taip, tokia mano istorija.

Kristina: Kiek metų jau gyveni Lietuvoje?

Clémence: Prieš dvejus metus pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą.

Kristina: Ir iš karto likai gyventi, ar dar grįžai į Prancūziją?

Clémence: Turėjau darbą, bet labai dažnai grįždavau į Prancūziją, kartą per du mėnesius.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence

Kristina: Dirbai Prancūzų kultūros institute?

Clémence: Taip. Man buvo labai įdomu suprasti, kaip veikia kultūros centras. Tuo metu rašiau savo magistro darbą apie santykius tarp Prancūzijos ir Japonijos, apie kultūros geopolitiką, ir dirbau kultūros centre. Buvo labai įdomu, nes būtent tai ir studijavau. Klausiau savo profesoriaus, gal būtų buvę geriau rašyti darbą apie Lietuvą, bet jis man pasakė, kad liko tik trys mėnesiai, gal jau per vėlu. Jau buvo gal treti metai, kaip rašiau apie tai.

Kristina: Apsigynei savo darbą, pabaigei?

Clémence: Taip, taip, pabaigiau. Gerai, kad turiu draugų iš Japonijos ir galėjau telefonu imti interviu, viskas pavyko.

Kristina: Kalbi japoniškai?

Clémence: Taip, sakyčiau, kad gal geriau negu lietuviškai, bet dabar jau daug pamiršau, nes nebevartoju.

Kristina: Jos vietą užima lietuvių kalba?

Clémence: Tikrai taip [juokiasi].

Kristina: Kai pirmą kartą pamatei Lietuvą, koks buvo pirmasis įspūdis?

Clémence: Reikia prisipažinti, kad, prieš atvažiuodama į Lietuvą, nieko nežinojau ir aš pasakiau draugui, kad nenoriu nieko žinoti, visiškai nieko, baltas lapas tegul būna. Neieškojau internete nuotraukų, nieko nežiūrėjau ir dėl to viskas buvo nematyta, viskas buvo nauja. Dėl to aš buvau nustebusi!

Žinojau, kad Vilniuje yra didelė katedra, bet buvau nemačiusi jos nuotraukų, ir: „O! Kokia katedra!“ Atrodo truputį kitaip nei Prancūzijoje, kaip iš Graikijos, su kolonomis. Man patinka, kad architektūra labai spalvinga, daug pastelinių spalvų, nes Paryžiuje viskas yra balta, o mano mieste Tulūzoje viskas raudona. Čia labai daug spalvų. Man irgi įdomūs pastatai iš sovietinio laiko, pirmą kartą juos pamačiau.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence

Kristina: Mums jie labai neįdomūs [juokiasi].

Clémence: Negaliu sakyti: „Gražu“, bet, sakyčiau, kad įspūdinga į tai žiūrėti, kad žmonės ten gyveno, tokiame pastate. Man buvo įdomu žiūrėti į tokius pastatus.

Kristina: Ne tik gyveno, bet ir dabar gyvena. O dabar koks įspūdis, kai jau gyveni Vilniuje dvejus metus, koks Vilnius atrodo dabar?

Clémence: Dabar gal atrodo kaip namai. Gal nebežiūriu į pastatus taip, kaip anksčiau. Viskas atrodo normalu ir tiesiog ramiai gyvenu, žinau, kur yra kas. Man patinka čia gyventi.

Kristina: O kaip tave priėmė vaikino šeima?

Clémence: Galvojau, jeigu nelabai mane mylės, suprasiu, nes esu užsienietė, staiga atsiradau, tad visai suprantama, jei santykiai nebūtų labai geri. Bet visi labai draugiški, su manimi labai malonūs ir mandagūs, tai tikrai labai miela, aš buvau nustebusi, kad visi nežinojo nieko apie mane, bet kaip šeimos narę priėmė.

Kristina: O kada tavo draugas tave parodė šeimai?

Clémence: Palyginti greitai, sakyčiau. Atvažiavau sausio mėnesį, o tėvai pirmą kartą vasarą atvažiavo pas mus į svečius. Negalėjau jų suprasti, nes nekalbėjau lietuvių ar rusų kalba, o jie nekalba anglų kalba, tad mes negalėjome susikalbėti, bet jie stengėsi susikalbėti su manimi kažkaip.

Aš buvau labai laiminga, kad jie tiek daug stengiasi kalbėtis su manimi. Po to aš pirmą kartą nuvažiavau pas juos per Kalėdas ir ten man viskas buvo labai gražu. Labai skiriasi Kalėdos Lietuvoje nuo Prancūzijos. Aš neįsivaizdavau, kad taip darytų tokią gražią šventę man, ir aš jaučiausi taip, kad esu šeimos narė.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence

Kristina: Tave priėmė?

Clémence: Taip.

Kristina: Puiku! Kada pradėjai mokytis kalbėti lietuviškai? Ir kaip?

Clémence: Tik atvažiavusi į Lietuvą, iškart norėjau mokytis lietuvių kalbos, galvojau, labai daug kalbų mokiausi, tad galiu dar vieną.

Kristina: Kiek kalbų moki?

Clémence: Prancūzų pirmiausiai [juokiasi], anglų, japonų, gal aš geriausiai kalbu būtent japoniškai, o po to ispanų, vokiečių, kinų mandarinų, lietuvių, vieną semestrą pasimokiau graikų kalbos. Taip, man patinka kalbų mokymasis. Aš galvoju, kad tokį darbą, t. y. mokytis nuo nulio, aš daug kartų jau esu padariusi ir man nebuvo baisu dar vienos kalbos mokytis. Bet aš galvojau per gerai apie tai, kokį lygį galiu pasiekti pati. Kiekvieną vakarą dirbau po vieną valandą, studijavau pati lietuvių kalbą. Bet po vienų metų dar negalėjau gerai susikalbėti.

Kristina: Dar pasitikslinsiu, atvažiavai prieš dvejus metus ir iškart pradėjai mokytis?

Clémence: Taip, atvažiavusi pradėjau mokytis, bet pati negalėjau labai toli nueiti, labai aukšto lygio pasiekti. Po vienų savarankiško mokymosi metų dalyvavau Vilniaus universiteto vasaros kursuose ir buvau paskirta į A2 lygio grupę, todėl supratau, kad man sunku pačiai, geriau mokytis grupėje.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence

Kristina: O kodėl tau buvo sunku mokytis lietuvių kalbos savarankiškai?

Clémence: Gal aš esu tingi [juokiasi], nežinau, bet sakyčiau, kad man buvo sunkiausia neturėti su kuo kalbėtis. Kai aš buvau Japonijoje, japonų kalba irgi labai nepanaši į prancūzų kalbą, viskas yra parašyta kitaip, bet kiekvieną dieną man reikėjo nuo ryto iki vakaro kalbėti japoniškai, skaityti japoniškai, negalėjau nesuprasti. Kai žmonės kalbėjo su manimi, man reikėjo suprasti, kai buvo žodis, kurio nesupratau, man vis tiek reikėjo suprasti, man reikėjo skaityti, pavyzdžiui, dokumentus, irgi turėjau suprasti.

Lietuvoje visi su manimi kalbėjo angliškai, nes taip yra lengviau, viską galima skaityti angliškai ir neturėjau tokio stimulo arba streso. Gerojo streso. Lietuviškai man nebūtina suprasti, žmonės man pasakys angliškai. Dėl to man buvo sunkiau. Todėl daug ilgesnis kelias.

Kristina: Noriu tau pasakyti, kad metai savarankiško mokymosi, vasaros kursai ir dabar besibaigiantis antras lituanistinių studijų semestras yra labai greitas lietuvių kalbos mokymasis! O kokia kalba jūs kalbatės su draugu?

Clémence: Jis labai labai gerai kalba angliškai. Jis kalba angliškai daug geriau negu aš, su juo gerinu savo anglų kalbos lygį, bet su lietuvių kalba yra truputį kitaip.

Kristina: Bet dabar jau gali bendrauti su draugo šeima.

Clémence: Taip, taip, esu labai laiminga, kad galiu kalbėti su anyta ir šešuru lietuviškai. Man visada malonu kalbėtis su jais.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence

Kristina: O tu, Clémence, galvoji lietuviškai?

Clémence: Taip, būna. Kai aš galvoju lietuviškai, mano galva visą laiką dirba kaip robotas.

Kristina: O dabar noriu užduoti tą klausimą, kuris įdomiausias lietuviams. Koks lietuviškas žodis gražiausias?

Clémence: Manęs reikėjo apie tai paklausti anksčiau, prieš interviu, kad galėčiau apie tai pagalvoti iš anksto. Kažkodėl man labai patinka „parduotuvė“, todėl, kad yra dvibalsis „uo“. Yra daug balsių lietuvių kalboje, skirtingai nuo prancūzų kalbos. Kai kalbu su prancūzais ir jie manęs klausia: „O kaip skamba lietuvių kalba?“, aš sakau: „O lietuviškai „parduotuvė“ yra „par-duo-tu-vė“ su „uo“ ir su balsėmis visomis, kaip paukščių kalba“.

Prancūzų kalboje mes neturime tiek daug balsių ir dvibalsių. Man sunku dvibalsiai, dabar irgi, aš visada sakiau: „Aš valgo, aš ėjo“, o ne „Aš valgiau, aš ėjau“. Ir kai rašau, irgi nerašau „au“, rašau „o“. Ir kai kalbu apie praėjusį laiką, visada pamirštu. Bet dabar stengiuosi geriau kalbėti.

Kristina: O koks juokingiausias žodis?

Clémence: Man juokingas „gyvatukas“. Man labai juokinga ir miela, kad „radiatorius“ turi gyvatės vardą. O „gyvatė“ buvo vienas iš mano pirmųjų žodžių.

Kristina: Negaliu nepaklausti. Kuri kalba sunkesnė: japonų ar lietuvių?

Clémence: Gal sakyčiau, kad man, prancūzei, japonų kalba sunkesnė, nes lietuviškai galiu skaityti ir suprasti, kaip sakyti žodžius, bet japonų kalbą reikia mokytis visiškai nuo nulio. Aš jaučiausi kaip vaikas visada, nes negalėjau skaityti japoniškai, atsimenu, kaip vaikystėje mane erzindavo, kad nemoku skaityti. Kai aš mokiausi japonų kalbos, buvau aštuoniolikos ir dar kartą jaučiausi taip, kad negaliu skaityti. Dėl to sakyčiau, kad japonų kalba sunkesnė.

Kristina: Lietuvių kalboje tikrai esama žodžių iš prancūzų kalbos. Ar radai tokių žodžių, kurie prancūziškai reiškia viena, o lietuviškai visai ką kita?

Clémence: Taip, yra, bet man vėl reikėjo pagalvoti apie tai iš anksto. Pavyzdžiui, „kotletas“. „Kotletas“ yra šonkaulis, o visiškai pažodžiui išvertus reiškia „šonelis“. Kai pirmą kartą išgirdau „Kijevo kotletas“, tikėjausi visai ne to, ką pamačiau.

Dar atsimenu vieną žodį – „kompotas“. Prancūziškai „compote“ yra tai, ką jūs vadinate „tyrele“, „vaisių tyrele“. Jūs nevalgote kompoto, jūs geriate, ar ne? Gal jums atrodytų tai kaip vaikų maistas. Tie vaisiai kaip košė, sutrinti. Bet tai yra „compote“ ir suaugę galime valgyti, ne tik vaikai.

Atsimenu, lietuvių kalbos vasaros kursuose buvo dar kitas žmogus iš Prancūzijos, mano grupės draugas, ir mums reikėjo pasakyti, ką mes galime valgyti ir ką – gerti. Buvo ir žodis „kompotas“. Aš žinojau, kad lietuviai geria kompotą ir aš parašiau „gerti“, kai mes tikrinome tą pratimą, jis sako, kad reikia valgyti, o dėstytoja: „Ne, ne, gerti“. Jie susiginčijo. Po paskaitos aš paaiškinau jam, ką tai reiškia Lietuvoje.

Kristina: Dar noriu paklausti, ar jūs dabar kalbatės lietuviškai per pertraukas su grupės draugais?

Clémence: Tik lietuviškai. Taip. Įdomu, kad kai mes kalbame lietuviškai ir kuris nors nežino žodžio, mes visi irgi nežinome, bet visi suprantame: „Aha, supratau.“

Kristina: Kokie būtų tavo trys patarimai suaugusiam žmogui, kuris norėtų pradėti mokytis lietuvių kalbos?

Clémence: Mano pirmasis patarimas būtų, aš pabandžiau pati mokytis lietuvių kalbos ir mano progresas nebuvo greitas, todėl patarčiau dalyvauti pamokose, nes taip mano lygis daug greičiau gerėjo. Dar svarbu turėti kantrybės, nes mokytis bet kurios kalbos yra labai ilgas procesas.

Reikia daug kartų pakartoti ir daug kartų pamiršti žodžius [juokiasi]. Galima susinervinti dėl to lengvai, bet tai yra kaip Sizifas su akmeniu, kurį ridena į kalną. Pamiršti žodį ir kiekvieną kartą reikia vėl atsiminti. Gal mes suprantame, kaip sudaryti gerą sakinį, bet, kai rašome ar kalbame, pamirštame apie tai. Tai būtų mano antras patarimas.

O trečias? Nežinau. Aš to nepadariau, bet, man atrodo, reikia turėti įprotį kalbėti lietuviškai. Aš turiu įprotį kalbėti angliškai su lietuviais. Jie žino, kad kalbu angliškai ir kalba su manimi angliškai. Dabar jau galiu kalbėti lietuviškai, bet yra toks įprotis kalbėti angliškai su manimi. Ir šis įprotis yra stiprus, o kai nuvažiavau į Japoniją, kalbėjau japoniškai su visais, norėjau kalbėti japoniškai, sakiau: „Aš esu prancūzė, nenoriu kalbėti angliškai.“ [Juokiasi.] Gal svarbu iš pat pradžių kalbėti ta kalba. Gali būti prastas kalbos mokėjimo lygis, bet gal geriau turėti tokį įprotį.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenanti prancūzė Clémence

Kristina: Bet tu ir Lietuvoje gali sakyti: „Atsiprašau, aš prancūzė, negaliu angliškai kalbėti.“ [Juokiasi.]

Clémence: Taip, bet su draugu mes jau turime tokį įprotį ir per sunku pakeisti dabar. Bet angliškai aš galiu viską suprasti, bet nežinau, ar gali būti geriau nei gimtoji kalba.

Kristina: O Lietuva bus paskutinė šalis, ar nebūtinai?

Clémence: Galvoju, kad tai bus paskutinė šalis, bet, tiesą sakant, man dabar yra sunku rasti savo vietą Lietuvoje, nežinau, kaip būti naudingai lietuviams ir kokį darbą dirbti. Dabar aš labai daug galvoju apie tai, kokia yra mano vieta Lietuvoje, ar aš turiu čia savo vietą.

Kristina: Labai ačiū už tokį šiltą ir atvirą pokalbį!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“