– Tai, kad Libane gali gimti talentingų mados kūrėjų, o jo sostinėje Beirute bene efektyviausiai Artmuosiuose Rytuose išplėtota mados industrija, ženklina ne vienas vardas: jau seniai Paryžiaus podiumus užkariavo libaniečių trijulė Elie Saabas, Zuhairas Muradas ir Rabihas Kayrouzas. Jiems ant kulnų lipa Josephas Abboudas, Husseinas Bazaza, Sandra Mansour, Georges’as Hobeika, Reem Acra, Nicolas Jebranas. Esi vienas iš šios tradicijos tęsėjų.
– Visose Artimųjų Rytų šalyse kiekvienam vyrui užsiimti kokiu nors praktišku amatu yra garbės reikalas ir socialinio įsitvirtinimo įrodymas. Dėl stiprios Prancūzijos politinės ir ekonominės įtakos iki Antrojo pasaulinio Libanas buvo ir tebėra europietiškiausia šio regiono šalis. Nenuostabu, kad jūsų minėti dizaineriai, taip pat ir aš, ne tik kuriame europietišką madą, bet ir esame visu šimtu procentų integravęsi į Vakarų kultūrą.
Iš savo šalies išvykau, kai man buvo septyniolika, tad galima sakyti, šiandien neturiu nieko bendra su arabų kraštų kultūra. Beje, jei atkreipsite dėmesį, kaip rengiasi šiuolaikinės libanietės, ypač gyvenančios Beirute, suprasite, kad jos iš esmės nesiskiria nuo italių ar ispanių. O Lietuvą šiandien pasirinkau dėl labai paprastos priežasties, tiksliau dėl dviejų, – čia viskas labai pigu, o Vilnius labai gražus, kompaktiškas ir jau kosmopolitiškas miestas. Samprotaujant tik apie biudžetą, galbūt galima pasirinkti ir kitų šalių, pavyzdžiui, Bulgariją, Rumuniją, tačiau Lietuvos gyventojų mentalitetas, tiesa, gana pragmatiškas, man kur kas artimesnis.
– Kodėl iš drabžių rinkos Italijoje pasitraukei į aksesuarų gamybą Lietuvoje?
– Vėriniai, apyrankės ir žiedai mane lydi visą gyvenimą, nešioju juos nuo paauglystės. O kurti drabužius paskatino mama, turinti savo drabužių butiką Beirute. Nė vienas kitas iš trijų mūsų šeimoje užaugusių vaikų – nei brolis, nei sesuo – nepasirinko mados verslo – tik aš. Mamos papuošalų kolekcija buvo tokia įvairi ir rafinuota, tokia ne saldžiai moteriška, kad net ir man, berniukui, kaklo vėriniai, apyrankės, diržai tuomet neatrodė, kad būtų „kažkas neberniukiško“. Ji vienodai elegantiškai mūvėjo ir kostiumėlius su kelnėmis, ir sukneles, tiesa, nebūtinai juodas klasikines.
Kai dar būdamas paauglys pakėliau sparnus į Milaną, ketverius metus studijavau liukso klasės madą Milane, Marangoni institute, ir svajojau tapti žinomu prêt-à-porter drabužių modeliuotoju, tačiau, laikui bėgant, supratau, kad prikimštoje rinkoje ne taip jau paprasta išsiskirti, jog būtum ir išliktum unikaliausias bei paklausiausias, pagaliau – prisipažinsiu – nuo drabužių gerokai pavargau, jie nebekėlė didelio įkvėpimo, todėl dabartinis mano aksesuarų stilius yra būtent toks, koks mane nors kiek išskiria iš kitų bižuterijos ir galanterijos gamintojų, o Lietuvoje savo darbais (mano studijoje dirba dar šeši žmonės), kaip pastebėjau, esu toks vienintelis.
Nėra studijoje tokio objekto, kuriuo nepasipuoščiau aš pats.
Mano darbų adresatas – žmogus nuo penkiolikos ir penkiasdešimties metų. Tačiau tai sąlyginis amžiaus tarpsnis, jis galėtų variuoti, priklausomai nuo asmenybės laisvės ir polėkio kūrybiškai gyventi. Taip pat šie papuošalai (su labai labai nedidėlėmis išimtimis) neturi lyties, todėl dažniausiai patraukia kosmopolitiškai mąstančių ir kosmopolitiškai gyvenančių klientų dėmesį. Nėra studijoje tokio objekto, kuriuo nepasipuoščiau aš pats. Vienus gali nešioti kasdienybėje, kitus užsikabinti į prašmatnesnį vakarą, trečius – išskirtinai į naktinį klubą.
– Kodėl viskas juoda juoda juoda?
– Vieni sako, kad juoda – tai net ne spalva, kiti deklaruoja, kad juoda – tai totali elegancija, totali klasika. Aš priimu ir vieną, ir kitą vertinimus. Žmogus, išsiugdęs itin rafinuotą skonio ir stiliaus sampratą, didžiąją dalį savo garderobo pavers juodos spalvos. Dar kai kas tapatina juodą spalvą su gotų subkultūra. Ir tai tiesa, tačiau mano kūriniai nėra skirti būtent šiai kultūrinei žmonių kategorijai. Neatsimenu, kada vilkėjau kitaip nei juodai. Sakysite: augau Libane, vėliau gyvenau Italijoje, todėl nuo karščio turėjaus maskuotis šviesiais drabužiais? Nieko panašaus! Jei lauke plius 40, juodi džinsai ar juodi marškiniai neiškepina. Esmė – kokios kokybės ir kokio natūralumo audinys. Beje, juodi drabužiai nekliudomai tau atveria begalę galimybių derinti batus, papuošalus, rankines.
Tobulas papuošalo detalių junginys pavyksta tada, kai labai proporcingai suderinu odą, plieną, stiklą, jo kristalus ir akmenis.
Kurdamas papuošalus, esminį dėmesį skiriu medžiagų kokybei: jei renkuosi juodą odą – nesvarbu, ar ji būtų veršiuko, avies, ožkos ar jaučio, – stengiuosi, kad būtų itin kokybiškai išdirbta, nes niekas kitas taip greitai ir taip aiškiai neišduoda nekokybiškos odos, kaip iš jos pagaminti papuošalai, nes jie turi itin intensyvų kontaktą su mūsų oda. Tobulas papuošalo detalių junginys pavyksta tada, kai labai proporcingai suderinu odą, plieną, stiklą, jo kristalus ir akmenis.
– Dairantis į papuošalus tavo studijoje, jei ne pirmas, tai bent jau antras įspūdis susidaro, kad kai kurie jie įkvėpti britų autorės E.L.James bestselerio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.
– Tebūnie (juokiasi)! Tačiau iš tikrųjų tokios intencijos neturėjau ir tikrai minimas kūrinys nėra įkvėpimo šaltinis. Kai kurios masyvios papuošalų detalės, kurios man pačiam be galo patinka, gal ir gali sukelti tam tikrų fantazijų, užuominų į sadomazochistinius seansus, gal ir galima mano studiją ar butiką tapatinti su panašiomis gėjams skirtomis krautuvėlėmis Londone, Berlyne, Paryžiuje ar Barselonoje, tačiau tokius įsivaizdavimus palieku kiekvieno užsukusio į mano butiką fantazijoms ir įsivaizdavimams.
Tiesa, turiu vieną Ispanijoje gyvenantį bičiulį, kuris yra atidaręs gėjams skirtų drabužių ir aksesuarų butiką ir kuris, kaip nišinės komercinės srities verslininkas, yra susižavėjęs mano kuriamais papuošalais ir galimybe jais prekiauti gėjų butikuose. Prieš pusantrų metų daugeliui Lietuvoje atrodžiau keistuolis, nes beveik niekas netikėjo ir sakė, kad to, ką kuriu, niekas nepirks. Laimei, jų prognozės neišsipildė. Šiandien jūsų šalies merginos ir tam tikra dalis vaikinų drąsiai renkasi mano gaminius, o kai kurios poros juos nešioja nuolat keisdamiesi įsigytais papuošalais. Kai turėjau merginą, ji mano versle buvo kaip lakmuso popierėlis, nustatantis vieno ar kito kūrinio komercinę sėkmę.
