Šarka gimė Ukrainoje, iš kur dar mažutė buvo atvežta į Lietuvą ir apgyvendinta gyvūnų prieglaudoje. Sulaukusią pusės metų ją sunerimę prieglaudos darbuotojai parodė veterinarijos klinikos „Kaivana“ gydytojams.
Įtarimą prieglaudos darbuotojams sukėlė tai, kad keturkojis vengė naudotis galinėmis kojomis – daugiausia stengdavosi remtis tik priekinėmis.
„O ir apskirtai Šarka vengė tokio jauno amžiaus šunims būdingo aktyvaus elgesio, dūkimo, susilaikydavo ir nuo lakstymo, – pasakoja Vaiva Gustaitienė, kuri iki tol beglobei Šarkai savo namų duris atvėrė iškart po sąnario keitimo operacijos. – Padarius rentgeną, išaiškėjo liga – įgimta klubo sąnario displazija. Nestabilus sąnarys išnirinėjo, todėl jai buvo sudėtinga galine koja atlikti judesius.“
Lietuvoje – naujovė, pasaulyje – įprasta praktika
Ant operacinio stalo laibakojė, 27 kg sverianti vilkšunio mišrūnė Šarka atsigulė 2023 m. spalį – vos sulaukusi pirmojo savo gimtadienio. Šiandien jos galinėje kojoje – vienas pirmųjų dirbtinių klubo sąnarių Lietuvoje.
Keturkojus operuojančio „Kaivanos“ klinikos vadovo, veterinarijos gydytojo ortopedo Karolio Vainalavičiaus teigimu, tokia gydymo praktika jau seniai tapusi įprastu reiškiniu Anglijoje, Italijoje, net Bulgarijoje.
„Sakyčiau, kad klubo sąnario protezavimas ilgokai užgaišo „ateiti“ į Lietuvą, nes kitose šalyse jis taikomas jau dešimtmečius. Tačiau džiugu, kad pagaliau užaugome iki tokios visuomenės, kurioje keturkojis tapo šeimos nariu, į kurį nebegaila investuoti ir finansų, ir laiko, ir jėgų“, – pasakoja K.Vainalavičius.
Klubo sąnario displazija – klastinga, nes vėlai pastebima
Pasak 15 metų praktikuojančio gydytojo ortopedo, klubo sąnariai keturkojams dažniausiai keičiami – kaip ir Šarkos atveju – esant įgimtai klubų sąnario displazijai.
Klubo sąnario displazija galinėje kojoje, pasak K.Vainalavičiaus, priskiriama tarp trijų dažniausiai pasitaikančių šunų ligų. Tiesa, negalavimų, kurių gydymui reikalingas klubo sąnario implantas, yra ir daugiau – pavyzdžiui, įgyta klubų sąnario displazija, sudėtingas lūžis ar trauma klubo srityje, kurios gydymas kitais metodais nėra veiksmingas.
Veterinaras pastebi, kad ne visais atvejais, esant klubo sąnario displazijai, reikalinga keisti sąnarį – tai taikoma vėlesnėse ligos stadijose. Tačiau būtina žinoti, kad klubo sąnario displazija itin klastinga – ji progresuoja lėtai, todėl dažniausiai ir yra diagnozuojamos vėlyvesnės stadijos, kai kiti gydymo variantai nebegali duoti tokių rezultatų kaip protezavimas.
„Displazija yra lėtinė problema, prasidedanti anksti ir progresuojanti lėtai, todėl gyvūnai turi laiko adaptuotis prie problemos. Šuo pradžioje nerodo jokių apčiuopiamų simptomų, nešlubuoja, tad šeimininkas dėmesį atkreipia tik atsiradus stipriam šlubavimui“, – pasakoja K.Vainalavičius.
Pasak veterinaro, pagrindiniai indikatoriai, kad keturkojui gali vystytis klubo displazija, kaip ir Šarkos atveju yra vengimas naudotis galinėmis kojomis, šlubavimas, žymus nepatogumas kojoje. Taip pat būtina reaguoti, jeigu šuo pradeda šuoliuoti panašiai, kaip tai daro kiškiai, vienu metu dedant abi galines kojas arba trumpesnius žingsnelius viena iš dviejų galinių kojų. Esant šiai ligai, kitas dažnai pasitaikantis simptomas – tai, kad šuo ima sėdėti jam iki tol nebūdingoje pozoje, laikant užpakalines kojas ne po savimi, bet „išneštas“ į šoną.
Visa tai identifikuoja, kad problema stipriai progresuoja, t. y. nyksta galinių kojų raumenys, o mažėjant apimčiai jie nebeturi tonuso, dėl to tampa minkštesni.
„Ligai stipriai progresuojant, medikamentinis gydymas gali prislopinti simptomus, bet priežasties jis nepanaikina. Protezavimas indukuotinas tada, kai nėra kito alternatyvaus gydymo metodo, kuris būtų efektyvus. O tokiam jaunam šuniui kaip, pavyzdžiui, Šarka, tai buvo vienintelis variantas, galintis duoti ilgalaikį rezultatą“, – pasakoja K.Vainalavičius.
O kas gi nutinka, jeigu stipriai progresuojant keturkojo ligai, šeimininkai nesiryžta chirurginiam gydymui? Scenarijus, pasak veterinaro, liūdnas: šuns šlubavimas progresuoja, jam tampa sudėtinga atsistoti ir nueiti į lauką pasituštinti. Palikus keturkojį likimo valiai, ateis diena, kai šuo visiškai nebeatsistos.
Pooperaciniu periodu prašo apsišarvuoti kantrybe
Teksto herojė Šarka šiandien jaučiasi gerai, laksto ir vėl gyvena pilnavertį šunišką gyvenimą. Vis dėlto, pasak jos šeimininkės V.Gustaitienės, operacija lemia tik pusę paciento atsigavimo sėkmės. Likusi dalis – šeimininko rankose.
„Po operacijos Šarkai taikiau narvo režimą – kad ji būtų ramybėje su maksimaliai apribotais judesiais. Taip pat saugojau nuo laipiojimo laiptais ir šokinėjimo iš automobilio. Griežtas ramybės režimas tęsėsi maždaug pusantro mėnesio. Vėliau pradėjome vaikščioti, su laiku – ilginti pasivaikščiojimų trukmę, jų atstumus. Paskutinė rentgenograma, daryta praėjus beveik keturiems mėnesiams po operacijos, parodė, kad viskas tvarkoje – tada jau lipome į kalnus, leidau Šarkai laisvai bėgioti. Pagrindinis mano patarimas šiai operacijai ruošiamų keturkojų šeimininkams – turėti kantrybės laikantis narvo ir pavadžio režimo, – pabrėžia V. Gustaitienė. – Pamatęs savo atsigavusį augintinį supranti, kad investuoti į savo šeimos nario gerovę buvo labiau nei verta.“
V.Gustaitienei antrina ir klubo sąnario keitimo operaciją atlikęs „Kaivanos“ klinikos vadovas K.Vainalavičius: „Jeigu žmogus supranta, kad po klubo sąnario keitimo jis turi elgtis atsargiai ir ramiai, tai su keturkoju sudėtingiau. Pakeitus klubo sąnarį – pagrindinę priežastį, dėl ko šuniukui skaudėjo, jis pats jau po dviejų savaičių jaučiasi sveikas ir nori bėgioti su visa jėga. Tačiau būtina laikytis specialios programos kaip, kada ir ką atlikti, kiek krūvio duoti. Taip per keturis mėnesius krūvis po mažu atstatomas į įprastą.“
