Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lietuvoje tarnaujantis ukrainietis kunigas – apie buvusį Charkivo grožį ir ten likusią šeimą

Kunigą Tadą, kilusį iš Charkivo, galima sutikti Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje, kur jis laiko pamaldas. Jau kelerius metus Vilniuje gyvenantis kunigas šiuo sudėtingu metu stengiasi visus sušildyti ir palaikyti savo žodžiais ir malda. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje lankosi ne tik ukrainiečiai, bet ir lietuviai, lenkai, baltarusiai ir kitų tautybių žmonės.
Kunigas Tadas (viduryje) pamaldas laiko Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje
Kunigas Tadas (viduryje) pamaldas laiko Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje / Asmeninio archyvo nuotr.

Paklaustas apie savo pašaukimą, kunigas Tadas (Volodymyras Godovanetsas) sako, kad to neapsakysi vienu žodžiu. „Pašaukimas yra lyg Dievo paslaptis. Jaučiu, kad Dievas mane pakvietė tarnauti žmonėms“, – sako jis.

Vienuolyne jis – jau 21 metus, o kunigauja – 12. Kunigas Tadas priklauso Bazilijonų ordinui – Vilniuje yra ir Bazilijonų vienuolynas. Jis pasakoja, kad kas ketverius metus yra pervedamas dirbti vis kitame krašte, šiandien jo pašaukimas – Vilniuje.

„Anksčiau trejus metus dirbau šalia Donecko, o paskui mane perkėlė į Lietuvą“, – sako jis. Tadas šiek tiek supranta lietuviškai, kaip sako, vis tiek jau dveji metai Lietuvoje ir nors pernelyg daug nekalba, bet išmokti lietuviškai labai nori ir žino nemažai lietuviškų žodžių, kuriuos mielai įterpia ir per pokalbį.

Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Tadas (dešinėje) pamaldas laiko Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje
Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Tadas (dešinėje) pamaldas laiko Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje

„Man Lietuva patinka, jaučiuosi čia gerai. Pats esu kilęs iš Charkivo – tai labai didelis miestas, kuriame labai gerai išvystyta transporto infrastuktūra – ten daug metro, tramvajų, troleibusų. Ukrainoje visi miestai gražūs, Charkive buvo labai daug parko zonų – tai žalias miestas, kuris žydėjo visomis prasmėmis – kultūrine, pramogine, poilsine, jame buvo labai daug studentų. Vilnius palyginti yra kur kas ramesnis miestas.

Mano artimieji – mama, brolis, sesuo likę Charkive – jie niekaip negalėjo išvykti. Besislėpdami artimieji pakeitė bent keturias vietas, šiuo metu aš neturiu jokio ryšio su jais ir negaliu susisiekti, nes nėra elektros. Jiems teko slėptis ir metro, ir rūsiuose“, – sako kunigas, kurio širdis pilna nerimo dėl artimųjų, likusių karo zonoje.

– Kas jums labiausiai padeda šiuo metu ir kas jus palaiko?

– Sulaukiu daug skambučių iš Donecko apskrities, Mariupolio, nes turiu ten daug draugų. Viena paskambinusi moteris man pasakojo, kad išvyko su šeima, jiems teko išbūti net penkias dienas be vandens, o tai, ką patyrė, yra baisiau nei pragaras – tai sunku apsakyti.

Dirbau Donecke – ten taip pat yra vienuolynas. Galiu pasakyti, kad ten žmonės labai atviri. Aš manau, kad visur yra visokių žmonių, visi skirtingi, tačiau negalima klijuoti etikečių. Visi turime kūną ir sielą, psichologinius, kultūrinius aspektus, politinius žvilgsnius. Darbas su žmonėmis niekada nėra lengvas, o ypač – esant tokioms situacijoms.

Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Tadas pamaldas laiko Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje
Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Tadas pamaldas laiko Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje

Malda šiuo metu yra labai reikalinga. Ji reikalinga ir tam, kad emocijos neperpildytų mūsų, kad pavyktų jas suvaldyti. Man teko su tuo susidurti anksčiau. Labai sunku būti toli nuo artimųjų, kai vyksta karas. Noriu pasakyti, kad negalima priprasti prie karo. Žmogus negali prie to priprasti. Kai virš jūsų skraido kulkos, sprogsta bombos, griūva namai, kai reikia slėptis rūsiuose, prie to negalima priprasti, tai mitas. Juk jeigu žmogų nuolat muši, argi jis gali priprasti prie skausmo?

Šiuo metu labai sunku matyti tai, kas vyksta. Žmogus tokios būsenos užsiveria, negali nei dirbti, nei valgyti, atrodo, kad esi lyg paralyžiuotas, negali susikoncentruoti, ypač, kai esi toli nuo artimųjų.

Jėzus sako: būkite kaip vaikai. Ką aš noriu pasakyti? Šalia yra privati mokykla ir darželis, ir kai man buvo labai sunku, vaikai pripuolė ir mane apsikabino. Ir dabar visada, kai jie mane pamato, ateina apsikabinti. Tai toks palengvėjimas – apima jausmas, kad Jėzus nori parodyti, jog vilties niekada negalime prarasti.

– Ar padaugėjo žmonių jūsų bažnyčioje?

– Žmonių dabar yra daugiau, bet, jeigu žmogus eina į bažnyčią, jis eis visur. Žinote, juk ne visi ukrainiečiai – praktikuojantys katalikai, tačiau jau antras sekmadienis, kai pas mus daug žmonių. Ateina ne tik ukrainiečiai, bet ir lietuviai, lenkai, baltarusiai. Jie mėgsta, kai dainuoja choras.

– Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie dabar kovoja už Ukrainą?

– Meldžiuosi už kovojančius ir noriu jiems padėkoti. Juk daugelis jų paliko savo gyvenimus ir darbus užsienyje ir sugrįžo į Ukrainą kovoti už savo tėvynę. Tūkstančiai ukrainiečių atvyko palaikyti savo šalį, jie visa širdimi pergyvena ir tai dar labiau juos jungia. Ukrainiečiai yra labai vieningi – šiandien Ukrainoje visi sujungė savo širdis: kariai, taikdariai, gydytojai, kunigai. Aš šiandien visiems meldžiu drąsos gelbstint mūsų šalį.

Žinoma, kad žmonės trokšta taikos – kaip gi jos galime nenorėti? Mes matome, kas vyksta: sugriauti gimdymo namai, vaikų darželiai, apšaudomi taikūs gyventojai, išvykstantys autobusai... Visi meldžiamės, kad greičiau ateitų taika.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais