Savaitgalį į nemalonią situaciją Klaipėdoje patekusi Ieva Krivickaitė su savo šuniuku-vedliu Fėja patyrė tai, ko nesitikėjo.
Norėdama pasiekti namus ji įlipusi į autobusą su šuniu vedliu iš autobuso vairuotojo išgirdo rusišką raginimą išlipti su šuniu lauk.
Situacija komplikavosi, nes socialiniuose tinkluose savo patirtimi pasidalinusi mergina, rusų kalbos nemokėjo ir nesuprato, ko buvo prašoma.
Apmaudžiausia, kad jai negelbėjo ir šalia buvę keleiviai. Jie tenorėjo, kad ji greičiau išlipti, o autobusas galėtų pajudėti. Tiesa, palikti autobusą mergina atsisakė ir neišlipo, bet ką tuo metu patyrė ir išgirdo, nė vienas, matyt, pakartoti nenorėtume.
Kaip susiklosčiusią situaciją reikėtų vertinti 15min paklausė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos viceprezidento Vilmanto Balčikonio.
– Kaip vertinate savaitgalį uostamiestyje susiklosčiusią situaciją, kuomet mergina su šunimi vedliu buvo prašoma palikti transporto priemonę?
– Tai visiškas žmogaus teisių pažeidimas, kuris įtvirtintas ne tik Jungtinių tautų konvencijoje, bet ir Asmens su negalia teisės apsaugos pagrindų įstatyme. Jame yra punktas apie šunis pagalbininkus. Vadinkime tai kaip norime: šuo vedlys, šuo asistentas. Ievos istorija tame autobuse yra visiškas teisių pažeidimas.
– Nors Ieva asmenine istorija pasidalijo socialiniuose tinkluose nuo žiniasklaidos atsiribojo, ar mėginote su ja susisiekti?
– Su ja ryšį palaikome, mus pasiekė informija ir per feisbuką. Komentuoti šios istorijos viešai ji nėra linkusi, kol nesulaukė atsakymo iš Klaipėdos autobusų parko. Bet mes savo ruožtu esame dėkingi, kad ji asmeninę istoriją paviešino.Tai vėlgi yra proga dar kartą žmonėms paaiškinti, kad tokių situacijų būtų mažiau. Bet taip, tokia situacija yra nemaloni, žeminanti ir gluminanti... taip, tai yra skaudi patirtis. Bet, matyt, kiekvienas didesnių ar mažesnių panašių patyręs esame.
– Ar dažnos tokios istorijos neregių kasdienybėje?
– Įprastai tokios situacijos geranoriškai išsisprendžia. Pats taip pat pažįstu ne vieną asmenį su šuniu vedliu, tai yra pasakoję, kad tenka jiems visuomenę edukuoti. Ankstesni kartai sąmoningesni nei šįkart buvo.
Bet visko pasitaiko ir tokioje šalyje, kaip Britanija, kuri turi ilgą šunų vedlių tradiciją. Ten vyksta ir daug viešų kampanijų, tarkime, jie renka pinigus šunims vedliams, nes ten jie finansuojami tų aukų pagrindu. Kiek yra tekę domėtis, ir ten panašių atvejų būna.
Deja, nesame apsaugoti nuo aplinkinių neišmanymo ar negeranoriškumo ir faktas, kad visko gali nutikti.
Tai į taksi automobilį neįleidžia, nes atsiras plaukų, tai į parduotuvę apsauginis neįleido... Tai nuolatinio visuomenės švietimo klausimas. Įprastai ramiai paaiškinus situaciją viskas stoja į vietas.
– Kaip patartumėte tokioje situacijoje elgtis? Ar išties, kaip Ieva ir norėjo, reikėtų policijai skambinti, ar bandyti savo teises patiems atstovėti?
– Man apmaudu, kad taip vis dar nutinka, kita vertus, tai yra puiki proga dar kartą visuomenei priminti šią teisę. Ne veltui šunys vedliai yra brangūs (jų paruošimas nemažai atsieina tiek sąnaudų, tiek laiko prasme): jie apmokomi, kaip elgtis viešojoje erdvėje, autobuse, parduotuvėje, lėktuve, kad nesukeltų rūpesčių aplinkiniams.
O dėl patarimo, kaip elgtis tokioje situacijoje, galiu tik žmogiškai pasakyti - vieno recepto nėra, susidūrę su tokiomis situacijomis, kaip Ieva, stengiamės paaiškinti, kodėl tas šuo turi teisę būti viešoje vietoje.
Tai nėra žmogaus susigalvotas dalykas, įnoris, jam tai gyvybiškai svarbu. Jei prireikia, nurodome ir įstatymą, tai yra žmogaus su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuriame yra įtvirtinta ši teisė.
Taip pat parodome, kad tas šuo turi specialių pavadėlį, kartais jis ir paženklintas būna, taip pat šeimininkas turi dokumentą įrodantį, kad šuo yra treniruotas. Čia tokie jau kraštutiniai variantai, įprastai pakanka paaiškinti, kad aš esu neregys, šuo vedlys yra mano pagalbininkas. Deja, nesame apsaugoti nuo aplinkinių neišmanymo ar negeranoriškumo ir faktas, kad visko gali nutikti.
– O kaip sau vairuotojo elgseną paaiškinote? Dar kartą neišmanymas koją pakišo?
– Interpretuoti galime labai įvairiai. Man norisi tikėti, kad žmogus taip pasielgė ne iš piktos valios. Gal rūpinosi keleiviais, nors neatrodė tas mažas Ievos šuo grėsmingai... O gal laikėsi labai griežtai tų paviršutiniškų taisyklių, kad gyvūnui autobuse ne vieta, nenorėdamas gilintis į situaciją.
Peržiūrėjo kameros įrašus ir pateikė paaiškinimą
15min žurnalistei susisiekus su „Klaipėdos keleivinio transporto“ įmone, direktoriaus pavaduotojas Andrius Samuilovas teigė, kad jam ši situacija žinoma.
Pradėtas tyrimas. Įvertinti situaciją bus galima objektyviai – autobuse yra įrengtos kameros. Paklaustas, ar Klaipėdos autobusuose yra įdarbinta vairuotojų iš trečiųjų šalių, kurie negeba kalbėti lietuviškai, jis pažymėjo, kad pavežėjimo paslaugas teikia atskiros įmonės.
„Pajūrio autobusų“, aptarnaujančių maršrutą nuo Melnragės, vadovas Leonas Šiaulys teigė, kad visa ši istorija yra nesusipratimas.
„Mergaitė įlipo į autobusą per galines duris su šuniu ir atsisėdo. Tuo metu keleiviai ėmė piktintis, kad autobuse yra šuo. Liepė vairuotojui aiškintis. Jis nuėjo pakalbėti su keleive, priminė, kad šunys negali būti vežami autobusu. Ji atsisakė išlipti. Jis paskambino į įmonę. Liepta išsiaiškinti. Problemos nebūtų buvę, jei ji būtų parodžiusi pažymėjimą šuns. Kodėl ji išsyk to nepadarė – neaišku. Vairuotojas yra gruzinas, jau vyresnio amžiaus. Lietuviškai supranta, tik sunkiau kalba. Malonus žmogus. Mes atsisukom kameros vaizdus. Matome, kad viskas truko apie 3,5 minutės. Jei ji būtų išsyk parodžiusi pažymėjimą – nieko nebūtų buvę“, – kalbėjo l.Šiaulys.
Anot jo, ši visa istorija – gera pamoka. Apie šunis – vedlius bus kalbama ir su kitais vairuotojais.
