– Geležinkeliai nėra labai tipinis profesinis pasirinkimas, kaip jūs čia atsiradote? Ar kaip nors yra čia įsivėlusi traukinių romantika, nostalgija ar svajonės?
– Iš pradžių, galiu pasakyti atvirai, tai buvo „Nothing personal, just business“ (angl. nieko asmeniško, tik verslas), o dabar, aišku, man rūpi geležinkelių ateitis.
Tuomet, kai gavau pasiūlymą prisijungti prie geležinkelių, mano karjera kitoje įmonėje, susijusiose su audito konsultacijomis, ėjo į pabaigą. Pradirbau ten apie 17 metų ir dairiausi kitos stotelės. Gavau pasiūlymą iš geležinkelių, kai įmonės vadovams reikėjo pagalbos. Iš pradžių dirbau kitoje pozicijoje, vėliau buvo pasiūlyta vadovauti ir sutikau, taip ir bėga čia jau septinti metai.
– Ar dar prisimenate, kuo svajojote tapti būdamas vaikas? Studijos, dabartinė pozicija turi ryšių su tuo?
