Saulius Matusevičius – ne tik nuoširdus, atviras, bet ir labai paprastas, o apie plaktukus pasakoja su tokiu užsidegimu!.. Esu aplankiusi nemažai muziejų, tačiau su tokiu tikėjimu ir pozityvumu nei vieno muziejaus darbuotojo nesu mačiusi. Atrodo, kas jau čia įstabaus, – tik plaktukai. Bet tai yra plaktukai.
Bet apie viską nuo pradžių.
Kaip viskas prasidėjo
Muziejus savo veiklą pradėjo prieš kiek daugiau nei metus – 2018 m. birželio 20 d. Tais pačiais metais agentūra „Factum“ užfiksavo, kad šiame muziejuje yra surinktas gausiausias plaktukų rinkinys – 533 plaktukai.
Dabar kolekcininkas yra sukaupęs 845 plaktukus, ir skaičius kiekvieną dieną auga. Degučių kaime įsikūrusį muziejų per šių metų pusmetį aplankė beveik 500 lankytojų.
Įkūrėjas Saulius sako, kad jau laiko nebeturi, vos spėja priimti visus norinčius. Nieko keisto, juk Plaktukų muziejų Lietuvoje yra tik du, o šis – didžiausias.
Kartais pagalvoju, jeigu tą dieną įvykių eiga būtų kitaip susidėliojusi, greičiausiai nebūčiau įkūręs šito muziejaus.
– Taigi, nuo ko prasidėjo tas plaktukų rinkimas?
– Saulius, mano bendravardis amatininkas, padėjo man statyti pavėsinę. Tą lemtingą vakarą jis labai skubėjo ir paprašė, kad jam paduočiau plaktuką. Aš griebiau tą, kuris buvo po ranka. O jis buvo išteptas tepalais. Saulius neėmė jo iš manęs, aš jį visaip kalbinau, bet jis nuėjo į automobilį, kad ir kaip skubėjo, pasiėmė savo plaktuką ir užbaigė darbą. Nesupratau tokio jo poelgio.
Tačiau kitą dieną, mes susitikome ir jo paklausiau: „Sauliau, kas tame plaktuke tokio stebuklingo, kad netiko tas, kurį daviau? Mano uošvis su juo visą gyvenimą kalė, o tu čia taip įsivaizdini.“
Tada Saulius nuėjo į dirbtuves, atsinešė plaktuką. Parodė jį ir paaiškino, kad kiekvienas iš jų yra skirtingas ir skirtingoms situacijoms tinkamas. Mane tai suintrigavo, pradėjau domėtis plaktukais, atsirado susižavėjimas.
Kartais pagalvoju, jeigu tą dieną įvykių eiga būtų kitaip susidėliojusi, greičiausiai nebūčiau įkūręs šito muziejaus.
– Kada supratote, kad jau laikas atidaryti muziejų?
– Mano sūnus sako, kad tas plaktukų kolekcionavimas prasidėjo nuo dviejų lentų. Kluone tokias paprastas lentas susikaliau, galvojau, va, plaktukus kabinsiu. Kai atvažiuos draugai, giminės į svečius, parodysiu, visi džiaugsimės. Tuo metu turėjau sukaupęs 50 plaktukų.
Kai bakstelėjo man ta mintis į galvą, atėjau, atsimenu, vakare į kambarį, žmonai sakau: „Žinai, nusprendžiau muziejų atidaryt.“
Būtumėte matę žmonos veidą, sako: „Ką tu dar sugalvosi? Kas eis pas tave tų surūdijusių plaktukų žiūrėt?“ Normalu, kad buvo palaikančių šią mintį ir kreivai žiūrinčių.
Muziejuje – kalinių pagaminti plaktukai
– Na, o jeigu dabar pakalbėtume apie pačius plaktukus. Kurie labiausiai išsiskiriantys? Kaip atrodo jūsų kolekcijoje pats didžiausias ir pats mažiausias plaktukas?
– Tai šie plaktukai (žr. žemiau). Sunkiausias ir didžiausias kūjis sveria 20 kg, lengviausias ir mažiausias yra vyndarių plaktukas – 20 g. Toks įdomus sutapimas: 20 kg ir 20 g.
– Kuris jūsų plaktukas atkeliavo iš tolimiausio taško?
– Tolimiausias yra iš Australijos, tačiau jis pagamintas Japonijoje. Tai prieskonių plaktukas, metalinis. Net žmona norėjo jį pasisavinti, tačiau neleidau (šypsosi).
– O kurie plaktukai jums įdomiausi?
– Visi įdomūs. Tačiau su išskirtine istorija būtų plaktukai, pagaminti Marijampolės pataisos namuose.
Kiekvienas kalinys kaip uždarbį padarydavo, kad gautų arbatos, maisto, cigarečių, kažko tokio. Ir kiekvienas kalinys, sėsdamas prie staklių, įjungdavo savo vaizduotę. Kiekvienas plaktukas yra unikalus, antro tokio nerasi.
Turiu draugą iš Turkijos, kuris yra sukaupęs per 4 000 plaktukų. Jis manęs klausia: „Iš kur juos gavai?“ Sakau, kad pas mus juos gamino.
Mano draugas renka plaktukus nuo 1986 metų. Jis tokių plaktukų mėsai nematęs. Jūs pažiūrėkit, kiekviena rankena unikali – jie visi kitokie, - rodo muziejaus įkūrėjas.
Papasakojęs šią istoriją Saulius dar prideda, kad jeigu kažkas turi tokį unikalų plaktuką, jis mielai priglaustų savo muziejuje.
Plaktukas, dėl kurio gavo į kailį
S.Matusevičius užsimena norįs papasakoti įsimintiną istoriją:
„Nuvažiavom į pieninę su žmona. Jau buvau atidaręs muziejų, kaime gyvenantys žmonės žinojo. Ir šitą plaktuką specialiai man atnešė kaimo gyventojas.
Atsimenu šitą įvykį labai ryškiai, nes man padovanojęs šitą plaktuką vyras, vardu Juozas, pasakė: „Vaikeli, kiek aš už šitą plaktuką mušt gavau...“ Jis kai man po to viską papasakojo, aš supratau, kame reikalas. Juozas patikslino, kad paėmęs šį plaktuką be leidimo, gavo mušti nuo tėvelio.
Jam dabar yra, berods, 73 metai. Ir jo tėtis gimęs 1906 metais. Šitas plaktukas yra jo tėvuko. Nežinau tiksliai, kuriais metais gimęs jo tėvukas, bet jau tėvukas perdavė to žmogaus tėčiui šitą plaktuką, kaip vertybę. Iš vario Rusijoje buvo kalami pinigai.“
Nebėra vietos
– Matau, kad pas jus jau ant sienų vietos mažėja. Ką darysite, kur kabinsite kitus plaktukus?
– Tas „kur kabinsit?“ mintyse atsiranda labai dažnai. Ir šitas klausimas yra labai skausmingas. Priėjau prie to liūdnesnio momento, kada reikia kažką daryti. Yra minčių, nėra finansinių galimybių. Labai daug ieškau, žiūriu, galvoju.
Smagu, juk visai neseniai suėjo muziejui vieneri metai, šiemet jau jaučiasi – 400–500 žmonių jau esu įleidęs. Autobusais važiuoja. Jau pernai, pats pirmas autobusas atvažiavo – buvo labai didelis įvykis. Tie žmonės, kur seniai gyvena Degučių kaime, gal net neįsivaizdavo, kad turistų autobusas į Degučius gali kažko užsukt. O dabar užsuka, specialiai dėl šito muziejaus atvažiuoja.
Dėl to būtų smagu plėstis, nes jau pradėjau plaktukus kabinti ir ant ketvirtos dienos. Norėtųsi, kad kaip ir su tuo pirmu plaktuku viskas susidėliotų – gal kas padės, parems. Susidomėjimas didelis, kolekcionuoju ir toliau, tik gaila, jeigu nebebus kur daugiau jų kabinti.
– Užsiminėte apie sūnų. Ar jis taip pat užsikrėtęs plaktukų liga?
– Ne, jis serga kita liga – labai mėgsta piešti. Piešia paveiksliukus, graffiti ant drobės. Dabar buvo išsikėlęs sau tikslą – 100 dienų be pertraukos piešti paveiksliukus iš mėgstamiausio vaikystės filmuko. Pasakojo man, kad buvo dienų, kai nesinorėjo piešti ar buvo pavargęs po mokyklos, bet vistiek – užsispyrė ir siekia tavo tikslo. Šiandien kaip tik jis pieš 100 paveiksliuką.
– Na, o ką jūs veikiate, be plaktukų kaupimo muziejui?
Aš kaip garvežys – visada į priekį, su savom mintim, siekiu savo tikslo.
– Aš žmogus konservatyvus, seniai dirbu operatoriumi vienoje įmonėje. Turiu ir dirbu tai, kas patinka, ir tuo džiaugiuosi. Ir iš esmės, aš kaip garvežys – visada į priekį, su savom mintim, siekiu savo tikslo.
Saulius mielai priima visus norinčius apsilankyti savo muziejuje, įsikūrusiame Degučių kaime. Taip pat muziejaus įkūrėjas yra užsibrėžęs ypatingą tikslą – pastatyti didžiausią Plaktukų muziejų Europoje. Jeigu norite prisidėti bet kokia pagalba, susisiekite su Sauliumi Matusevičiumi čia.
