– Brigita, kada išvykote iš Lietuvos ir kas lėmė tokį sprendimą?
– Mano tėvai važinėjo uždarbiauti į Norvegiją, kai dar buvau vaikas, o ir aš pirmą kartą su tėvais ten atsidūriau būdama keturiolikos.
Baigusi vidurinę nežinojau, ką noriu veikti, visiškai neįsivaizdavau, kur norėčiau mokytis toliau. Todėl išsilaikiau vairavimo teises ir su draugu išvykome į Norvegiją.
Esu be galo dėkinga savo tėvams už suteiktą laisvę rinktis ir daryti, ką noriu. Nebūčiau, ten, kur esu dabar, jeigu jie būtų mane vertę studijuoti tai, ko nenorėjau, kaip vis dar kartais būna.
Norvegijoje su draugu, kuris dabar jau yra mano vyras, praleidome apie dešimt metų. Per tą laiką pakeitėme gal penkiolika gyvenimo vietų. Ši migracija buvo susijusi su darbo pokyčiais – vis ieškodavomės kažko geriau. Taigi turėjau daug įvairiausių darbo patirčių. Kaip ir daugelis moterų, pradėjau nuo namų tvarkymo ir valymo, dažymo, dirbau slauge, vaikų darželyje, restorane, picerijoje, sandėliuose, išsilaikiau keltuvo teises.
Išmokau norvegų kalbą, buvau jauna, turėjau didelę motyvaciją dirbti, tad nebuvo problemų susirasti darbą. Aišku, darbas buvo sunkus, bet tuo metu maniau, kad galiu kalnus nuversti. Dirbdavau po šešiolika valandų, miegodavau mažai. Dabar gailiuosi, kad nesirūpinau savo sveikata.
Maždaug po dvejų metų gavau stuburo išvaržą. Teko priverstinai kuriam laikui sustoti, nes turėjau daug dėmesio skirti sau, lankytis pas kineziterapeutus. Kita vertus, liga paskatino mane giliau susidomėti sportu, kuris tapo mano gyvenimo pagrindu.
Aš visada buvau aktyvi, visada šiek tiek sportavau, nes man tai patikdavo, po sporto tiesiog geriau jausdavausi. Tačiau kai turi stiprinti savo kūną tam, kad tau neskaudėtų, savo fizinės būklės svarbą suvoki visai kitaip.
Po išvaržos požiūrį į darbą šiek tiek pakeičiau, bet realiai ir toliau dirbau daug, tik labiau saugodavau nugarą ir kasdien skirdavau laiko fiziniams pratimams. Po truputį ėmė kilti klausimai, ar teisingai atlieku pratimus, kas vyksta kūne, kai juos darau, kodėl pratimą reikia atlikti taip, o ne kitaip ir pan. Taigi ėmiau gilintis ir į teorinius sporto dalykus.
Tai, kas man labai patiko Norvegijoje, – elementarus mandagumas.
– Kaip jautėtės Norvegijoje ir kuo norvegai labiausiai skiriasi nuo lietuvių?
– Pritapti sunku nebuvo – kai esi pozityvus, mokaisi kalbą, viskas yra gana paprasta ir lengva.
Tai, kas man labai patiko Norvegijoje, – elementarus mandagumas. Kaskart, grįžusi po atostogų Lietuvoje, jausdavau didžiulį skirtumą: gatvėje vairuojant tau niekas nepypsi, parduotuvėse žmonės šypsosi, sveikinasi, mielai tau padeda. Lietuvoje, būdavo, kartais žiūri į žmogų – taip ir norisi prie jo prieiti ir paklausti, kas yra, kodėl jis toks piktas ir surūgęs. Norvegijoje tokių veidų nepamatysi. Žmonės labai tolerantiški ir draugiški vienas kitam.
– Sakote, kad dirbote sunkiai. Ar tas darbas buvo vertas uždirbtų pinigų?
– Kai išvažiavau, mano tikslas buvo užsidirbti. Tokiu atveju tu tiesiog susidėlioji planą, kaip tu gyvensi, kad sutaupytum pinigų. Jei kitas nusprendžia, kad nori dalyvauti socialiniame gyvenime, koncertuose, renginiuose, eiti į restoranus, į baseiną, sporto klubą, masažus, įsigyti gerą automobilį ir pan., automatiškai daug nesutaupys, tačiau tikrai galės normaliai gyventi. Aš manau, kad bet kurioje šalyje žmogus gali gyventi puikiai, jeigu jis susidėlioja prioritetus ir žino, ko siekia.
– Išvažiavote užsidirbti, bet užsibuvote 10 metų, o vėliau persikėlėte į Ispaniją. Kodėl?
– Kai tu jautiesi pakankamai gerai, turi darbą, stogą virš galvos, turi ką valgyti, pasijauti komforto zonoje. Tarsi nereikia nieko keisti.
Dar būdama maža, kai nebuvau mačiusi jokio užsienio, jau tada svajojau, kad norėčiau gyventi ten, kur šilta. Vyras turėjo tą pačią svajonę. Tačiau visgi turėjo kažkas nutikti, kas paskatintų mus žengti tą žingsnį, nes visada atrodo, kad dar ne laikas, kyla baimė, ar sprendimas pasiteisins ir pan.
Manau, kad bet kurioje šalyje žmogus gali gyventi puikiai, jeigu jis susidėlioja prioritetus ir žino, ko siekia.
Mums tuo įvykiu tapo vaikelio gimimas. Galvoje viskas tarsi pasivertė aukštyn kojomis. Tai, kas atrodė vertinga iki šio įvykio, dabar tapo visiškai nereikšminga. Kiek tu uždirbsi, kokioje vietoje gyvensi – mums tai tapo ne taip svarbu, nes jautėmės labai laimingi sukūrę šeimą ir susilaukę vaiko.
Tai mus privertė susimąstyti, kad gyvenime reikia išnaudoti galimybes, kurias tik „pagauname“, ir nusprendėme, kad nebėra ko laukti. Susilaukę vaikelio tiesiog nebegalėjome gyventi taip, kaip gyvenome iki tol.
Taigi nusprendėme – kaip bus, taip bus, ir be kažkokių ypatingų planų prieš metus persikraustėme. Ir buvome labai laimingi, kad pagaliau darome tai, ką norime daryti. Norvegijoje mes tikrai sunkiai dirbdavome. Bet kai pereini į kitą etapą ir imi suprasti, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsi ir ne tai yra svarbiausia, pradedi tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Įsikūrėme Ispanijos pietuose, netoli Marbellos kurorto. Šią vasarą nusprendėme pakeliauti po Europą. Šia kelione tarsi norėjome sau patvirtinti, kad gyvename tikrai nuostabioje vietoje. Apvažiavome daug šalių, kuriose potencialiai taip pat norėtųsi gyventi, visur pabandėme kurį laiką pagyventi – po savaitę ar dvi, pabandėme susipažinti su kitokiomis vietomis, kitokiomis kultūromis, pasižiūrėti, kokie yra skirtumai. Italijoje užsibuvome net visą mėnesį. Grįžę pasikalbėjome su vyru, kad pasirinkome labai gerai.
– Kuo jus labiausiai sužavėjo Ispanija?
– Man patinka, kad Ispanijoje parduotuvėse yra didelis sveiko maisto pasirinkimas. Italijos virtuvė taip pat labai patiko, bet parduotuvėse sveiko, šviežio maisto mažai, o man tai labai svarbu.
Ispanijoje aš atrandu visko, ko noriu, ir net tokių produktų, kurių nesu mačiusi. Parduotuvėse yra didžiuliai produktų be cukraus, be gliuteno, be laktozės skyriai. Tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje tokių produktų pasirinkimas, palyginti su Ispanija, yra skurdus.
Be to, čia labai graži gamta – kalnai, kuriais aš labai žaviuosi, jūra, smėlis, daugybė palmių, tvarkingos gatvės. Nenorėčiau gyventi netvarkoje, tarp šiukšlių gatvėje, o kitose šalyse tai matėme. Žmonės yra gana šilti, kalba labai graži, lengva ją išmokti. Klimatas geras visus metus, kasdien šviečia saulė, todėl ir vaikas gali laiką aktyviai leisti lauke. Žaidimo aikštelės labai gražios – niekur kitur tokių gražių nematėme. Taigi matome labai daug privalumų gyventi būtent čia.
– Kaip išsprendėte darbų klausimą?
– Mano vyras dirba internetinėje prekyboje, taigi gali dirbti iš bet kur. Aš taip pat esu asmeninė trenerė, dirbanti nuotoliniu būdu. Savo veiklą pradėjau jau Norvegijoje, beje, jau tapusi mama. Iš pradžių nemokamai užsiėmiau su savo draugėmis, tiesiog jaučiau poreikį pasidalinti su jomis savo patirtimi. Mano dėka sesė, dviejų vaikučių mama, šiandien atrodo geriau nei prieš gimdymą ar net tuomet, kai jai buvo aštuoniolika.
Tiesa, iš pradžių nemaniau, kad tai taps mano profesija. Nors buvau baigusi asmeninės trenerės kursus, mokiausi juose ne dėl profesijos, o norėdama atsakyti į sau kylančius klausimus. Ir dabar aš nuolat mokausi, gilinu savo žinias, nes man tai įdomu.
Užsiimti tuo profesionaliai pastūmėjo vyras. Tuo metu jis manimi labiau tikėjo nei aš pati, nors žinojau, kad viską darau tinkamai, nes žmonės jaučiasi puikiai, progresuoja, jų kūnai keičiasi ir pan.
Taigi parašiau apie savo paslaugas Norvegijos lietuvių moterų klubo feisbuke. Susidomėjimas buvo milžiniškas. Atsimenu, kai įkėliau savo žinutę į tą grupę, po valandos sėdėjau išvertusi akis kampe su telefonu rankose ir nesupratau, kas darosi, nes žinučių buvo per šimtą ir jos vis ėjo.
Kai įkėliau savo žinutę į tą grupę, po valandos sėdėjau išvertusi akis su telefonu rankose, nes žinučių buvo per šimtą ir jos vis ėjo.
Asmeninė trenerė, kuri sudaro sporto ir mitybos programą, nėra jokia naujiena. Tačiau aš įkėliau moterų, su kuriomis dirbau, asmenines istorijas, kurias jos pačios parašė. Jos pasakojo, kaip pasikeitė jų gyvenimas. Tai natūralu – žmogus tampa sėkmingesnis bet kurioje veikloje, kuria užsiima, jeigu jis gerai jaučiasi savo kūne, jeigu jis myli save ir skiria sau laiko.
Kai pradėjo daugėti moterų, vėlgi vyro pastūmėta įkūriau savo feisbuko grupę „Stay fit with Petrule“, kurioje pradėjau dalintis pasiektais klienčių rezultatais, istorijomis, sveiko maisto receptais, po to atsirado uždara grupė moterims, kurioje taip pat gausu informacijos apie mitybą ir sportą, paskyra instagrame.
Taigi po truputį veikla labai išsiplėtė. Dabar turiu didžiulę internetinę erdvę, kurioje dirbu, ir darbą, kurį dirbdama galiu gyventi bet kur. Tai turbūt pats geriausias dalykas gyvenime, kita vertus, tai be galo sunkus darbas.
– Kas yra sunkiausia jūsų darbe?
– Aš bendrauju su moterimis kiekvieną dieną. Paprastai su vienu žmogumi dirbu dvylika savaičių, kai kurios šį laiką prasitęsia net iki pusmečio. Per tą laiką su kiekviena kliente susipažįstu, kartu su ja siekiu užsibrėžto tikslo ir viską kartu su ja išgyvenu. Aš turiu jas suprasti, priimti, žinoti, kada pastumti, motyvuoti, o kada kaip tik sakyti, kad pailsėtų. Daugelis moterų teisinasi, kad neturi laiko, netgi tos, kurios namuose būna su vaikais. Aš, pati būdama mama, galiu joms sudėlioti rutiną ir patarti, nes pati esu viską praėjusi. Ir žinau, kad viskas yra įmanoma, kai nori.
Tačiau psichologiškai kartais būna labai sunku, prisipažinsiu, buvo ne vienas kartas, kai norėjau viską mesti. Per dieną parašau per šimtą žinučių ir bendrauju su daugiau nei šimtu moterų. Per dvejus šios veiklos metus nesu turėjusi nė vienos laisvos dienos nuo savo darbo.
Buvo ne vienas kartas, kai norėjau viską mesti. Per dieną parašau per šimtą žinučių ir bendrauju su daugiau nei šimtu moterų.
Kas man padeda? Sportas – jame pasikraunu energijos ir iškraunu tai, kas susikaupę. Kita vertus dabar, kai gyvename ten, kur yra gražu ir šilta, atsipalaiduoti nėra sunku. Kai jaučiuosi perdegusi, mano galva nuo visko plyšta, o telefone matau 50 neatsakytų žinučių, važiuoju prie jūros. Man užtenka penkiolikos minučių, kad atsigaučiau.
Didžiausia motyvacija nesustoti – moterų atsiliepimai. Aš matau, jų pažangą, skaitau jų atsiliepimus, kuriuose jos rašo, kad tapo laimingesnės. Ir nesvarbu, kurioje šalyje jos gyvena – dabar turiu moterų iš Norvegijos, Anglijos, Lietuvos, Vokietijos, Italijos, Amerikos, Japonijos.
Mano tikslas parodyti moterims, kad savimi rūpintis reikia nuolat. Dažna klausia – kiek čia viskas truks, kiek laiko reikės laikytis dietos. Tai, ką aš siūlau, nėra dieta, moterys gali valgyti, ką nori, bet svarbu, kad tai būtų sveikas maistas. Aš neverčiu sverti suvalgomo maisto gramais. Aš mokau sveikai maitintis visą likusį gyvenimą. Naujus įpročius svarbu paversti įprasta gyvenimo rutina. Antraip rezultato nebus.
Naujus įpročius svarbu paversti įprasta gyvenimo rutina. Antraip rezultato nebus.
– Nuo ko siūlote pradėti moterims, norinčioms kažką keisti savo gyvenime?
– Labai svarbu kasdieniame gyvenime turėti rutiną – keltis visada tuo pačiu metu ir geriausiai anksti, net ir savaitgalį, pusryčius valgyti visada tuo pačiu metu ir bent dvi valandas per savaitę užsiimti fizine veikla. Jei niekada nesportavote, galite pradėti nuo 15 min. aktyvaus vaikščiojimo lauke. Taip pat svarbu eiti miegoti tuo pačiu metu. Tuomet organizmas pripranta prie tokios rutinos ir jaučiasi gerai.
Pradėjus keltis šeštą ryto pirmą savaitę atrodys, kad trūksta miego, bet po truputį organizmas pripras. Ir diena taps ilgesnė. Kiek reikia miego, kiekvienas turi pajausti pats. Man asmeniškai reikia septynių valandų, nes labai aktyviai sportuoju. Pažįstu žmonių, kurie miega tik šešias valandas, kitiems reikia aštuonių.
Taisyklingoje rutinoje reikia išbūti mažiausiai dvi savaites, kad organizmas priprastų ir nebesijaustų pavargęs. Tuomet atsiranda kur kas daugiau energijos.
Dalį moterų, kurios kreipiasi, kamuoja pogimdyvinė depresija, tačiau sportas ir sveika mityba, laiko sau skyrimas yra geriausias vaistas. O kai laiminga moteris, laiminga visa šeima. Jei moteris laiminga, patenkinta savimi, ji visiškai kitaip elgiasi, yra daug pozityvesnė, neniurzga, nezyzia.
Moteris gali sveikai maitintis, bet neteisingu metu valgyti sveikus, neteisingus produktus.
– Kodėl moterys kartais sako, kad sportuoja, sveikai maitinasi, bet svoris nekrenta?
– Moteris gali sveikai maitintis, bet neteisingu metu valgyti sveikus, neteisingus produktus. Pavyzdžiui, jeigu norite numesti svorio, neturėtumėte vakare valgyti angliavandenių, pavyzdžiui, košės, kuri puikiai tinka pusryčiams ar pietums. Vakarienei tinka baltyminis maistas – pieno produktai be pridėtinio cukraus, mėsa, žuvis, jūrų gėrybės, kiaušiniai, daržovės, sojos produktai, pavyzdžiui, aš pati labai mėgstu tofu sūrį.
Kalbant apie mitybą, svarbiausia atsisakyti baltų miltų ir cukraus. Kita vertus, yra begalė sveikų alternatyvų – jeigu norisi blynelių, juos kepti galima iš kukurūzų, kokosų ar migdolų miltų. Taigi galima maitintis labai skaniai, jeigu moki ieškoti alternatyvų.
– Daug kalbėjome apie tai, kas jums svarbu. O kokios vertybės svarbiausios jūsų šeimoje?
– Šeimoje man svarbiausia supratingumas ir palaikymas. Kadangi daug metų esame kartu, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, užtenka pažiūrėti į akis, ir viskas aišku, todėl labai svarbu nepamiršti sudaryti sąlygas vienas kitam turėti laiko sau. Reikia nebūti savanaudžiu ir nebandyti kito žmogau padaryti tokio, kad šalia jo būtų patogu gyventi.
Kiekvienas turime išlikti savimi ir suprasti, kad abu esame skirtingi. Pavyzdžiui, aš stengiuosi eiti miegoti iki vienuolikos, o vyras kartais gali dirbti visą naktį. Man tai nepatinka, bet jis mėgsta nakties tylą, jam patinka ilgai sėdėti naktį. Jeigu jam gerai, kodėl turėčiau jam priekaištauti dėl to? Nereikėtų stengtis vienas kito pakeisti.
O jis pastebi, kada aš jaučiuosi perdegusi, ir perima vaiko priežiūrą mane išleisdamas pasportuoti. Jis žino: jeigu darausi pikta, vadinasi, kurį laiką nebuvau sportuoti. Taigi turime vienas kitą pastebėti ir suprasti, kas darosi. Jeigu aš matau, kad jam reikia pabūti su savimi, leidžiu jam dieną planuotis taip, kaip jis nori, o aš su vaiku darau ką nors kita.
Kai buvome kelionėje, tris mėnesius buvome kartu 24 valandas per parą. Buvo visko – ir pykomės, ir verkėme, ir taikėmės, ir juokėmės apsikabinę. Tačiau per tą kelionę labai daug supratome, kas yra mums svarbu. Ir pastebėjome, kad būtinai reikia skirti laiko sau. Pavyzdžiui, mums abiem būtinas sportas – privalome pasportuoti bent tris–keturis kartus per savaitę, kad normaliai vyktų bendravimas.
Dar vienas svarbus dalykas šeimoje – atvirumas. Turbūt visiems pažįstama situacija, kai tu sėdi be nuotaikos, tavęs klausia, kas yra, o tu sakai: „Nieko.“ Tokio atsakymo neturi būti, nes jis nieko nesprendžia ir nekeičia. Reikia pasakyti, kas nutiko, nes kai tu garsiai pasakai problemą, ji atrodo daug mažesnė. Šeimoje būtina kalbėtis.
