Juos išskyrė tik mirtis. Tačiau prieš penkis su puse mėnesio palaidojęs nuo vėžio mirusią žmoną, vyras davė pažadą išleisti jos eilėraščių knygą, kurią sovietmečio kritikai atmetė kaip pernelyg jautrią ir intymią, o nepriklausomybės laikais pačiai poetei, galbūt dėl praeities nuoskaudų, knyga atrodė vis dar nepakankamai tobula.
„Teko sulaukti įvairių vertinimų. Vieni stebėjosi, kad su vėžiu sergančia žmona likau iki jos mirties. Ji užgeso man ant rankų. Kiti bandė iš manęs daryti didvyrį. Argi tai didvyriškumas – gyventi su tau artimiausiu žmogumi?“ – svarstė pašnekovas.
Jis prisipažino iki šiol nuolat užsukantis į kolumbariumą, kur stovi urna su Ritos pelenais, ir kalbasi su ja. Nors ir žino, kad mirusiuosius reikia paleisti, jis tik tokiu būdu sugeba gyventi toliau.
Dublis vienas ir dublis du
„Mūsų istorija – nė kiek ne prastesnė už garsųjį rusų filmą „Likimo ironija“. Tik mūsiškė – daug tikroviškesnė, nors taip pat turi dvi serijas. Pirmoji serija – berods, 1976 m. gegužė. Tuo metu dirbau laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ ir daug metų domėjausi cirku. Į Vilnių atvyko gastroliuoti toks iliuzionistas Igoris Kio. Buvome su juo šiek tiek pažįstami, todėl suorganizavau redakcijoje susitikimą su juo. Renginį vedžiau aš pats.
„Man viskas tinka. Bet mano draugei nepatiko. Ji sakė nesuprantanti, kaip galima domėtis tokiais dalykais, ir jai gaila moters, kuriai teks su tavimi gyventi“. Kad ji būtų žinojusi... Tai buvo Rita Dambrauskaitė.
Po renginio paklausiau tuometinės kolegės Almos Karosaitės nuomonės. O ji atsakė: „Aš – linksmas žmogus, man viskas tinka. Bet mano draugei nepatiko. Ji sakė nesuprantanti, kaip apskritai galima domėtis tokiais dalykais, ir jai gaila moters, kuriai teks su tavimi gyventi“. Kad ji būtų žinojusi... Tai buvo Rita Dambrauskaitė.
Po pusės metų antrąją Naujųjų metų dieną man skambina ta pati Alma ir sako: „Mes, trys panos, sutikome Naujuosius metus, susipykome su kavalieriais, nusibodome viena kitai, gal atvažiuok mūsų palinksminti.“ Aš tuo metu jau nemažai koncertuodavau su Jaunimo teatru. Sutikau.
Prisimenu, kaip lygiai trečią valandą dienos paspaudžiu durų skambutį, ir tuo pat metu suskamba šiukšlių mašinos sirena. Atsidaro buto durys ir pasirodo juoda mergina – nuo viršugalvio iki pat žemės. Net išsigandau. Ji ištiesia šiukšlių kibirą ir sako: „Gal galėtumėte išnešti.“ Aš išnešiau ir, kaip parodė praktika, po to nešiojau šiukšles dar 40 metų“, – prisiminė Alvidas.
Lemtingas pasirinkimas, viską apvertęs aukštyn kojomis
Susitikimo pradžia nieko ypatinga nežadėjo, jokios meilės kibirkštys nežaižaravo. Alvidas merginas palinksmino savo humoro programa, bet panašu, kad juokinga buvo tik jo kolegei. Vėliau kažkam į galvą šovė mintis nueiti į restoraną. Po to kompanija vėl grįžo namo. Kai vyras jau susiruošė išeiti, jo kolegė pasiūlė surengti poezijos skaitymo vakarą. Alvidas domėjosi poezija, daug eilėraščių žinojo mintinai, tad jam nebuvo problema juos padeklamuoti.
Vėliau Rita prisipažino: „Kol tu juokinai, norėjau, kad greičiau išeitum. Tačiau kai padeklamavai mano eilėraštį, kažkas man šovė – kažkoks žaibas.“
„Kai deklamavau trečią eilėraštį, pamačiau, kad merginos pradėjo keistai žvalgytis viena į kitą. Man baigus Alma paklausė, kieno tas eilėraštis. „Ritos Dambrauskaitės“, – pasakiau. Neseniai radau jį laikraštyje, jis man patiko, tad išmokau mintinai.
„Ar tu ją pažįsti?“ – „Ne, iš kur aš pažinsiu“. _ „Tuomet susipažink – štai Rita Dambrauskaitė“.
Vėliau Rita prisipažino: „Kol tu juokinai, norėjau, kad greičiau išeitum. Tačiau kai padeklamavai mano eilėraštį, kažkas man šovė – kažkoks žaibas.“ Ir iš to buto mes jau išėjome kartu, ir abiem buvo viskas aišku. Stotelėje sustojo pirmasis troleibusas ir nuvežė mus į 40 metų kelionę. Aš jau tvirtai žinojau, kad ją vesiu. Taigi nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien“, – pasakojo Alvidas.
Surengė rimtą išbandymą mylimajam
Tačiau Rita dar turėjo abejonių, todėl, norėdama patikrinti jausmus, surengė jam išbandymą.
„Sutarėme susitikti prie „Skalvijos“ kino teatro (tuometinės „Planetos“). Ateinu su narcizu užantyje, lauke 23 laipsniai šalčio, mano batai plonais padais, striukelė – taip pat plona, kadangi ruošėmės į kiną. Kai mergina vėluoja 15–20 minučių – tai norma. Po pusvalandžio jau nueinu į vidų pasišildyti, paskambinu iš telefono automato jai į bendrabutį paklausti, ar jos ten nėra. Vėl laukiu, šokdamas klumpakojį ir po truputį varvekliu pavirsdamas. Po pusantros valandos, kai aš jau beveik gipsinis, ji pasirodo.
Rita prisipažino važinėjusi troleibusais pirmyn atgal pro kino teatrą, nes norėjo patikrinti, kiek laiko aš išstovėsiu. Kai pamatė, kad iš vaikino liks tik skulptūra, išlipo ir priėjusi pareiškė: „Supratau, kad mes vienas be kito negalėsime“, – toliau dėstė vyras.
Vestuvės – tryliktą, penktadienį, per Mėnulio delčią
Po pusantro mėnesio draugystės pora padavė pareiškimus tuoktis, tačiau laukti reikėjo ne mažiau kaip du mėnesius. Kadangi Rita gimusi sausio 13 d., jie nusprendė tuoktis taip pat 13-tą dieną. Tad ir išsirinko datą – gegužės 13 d. Ritos mama, tai sužinojusi, susiėmė už galvos. Esą 13-ta, penktadienis ir dar delčia... Nieko gera nesitikėk. Tačiau jie paneigė šiuos prietarus, kaip ir astrologų prognozes, kad dviejų Ožiaragių santuoka yra pasmerkta, kadangi šeimoje nebus nė vieno, kuris rūpintųsi namais ir vaikais.
Ši nuotrauka apkeliavo visą pasaulį. A.Sutkus tikina, kad tai viena labiausiai pavykusių jo nuotraukų, ir prisipažino, kad visą gyvenimą vis prisimindavęs ir svarstęs, kur dabar ši mergina, kaip susiklostė jos gyvenimas.
„Kai mes susipažinome, ji dirbo Žemės ūkio ekonomikos institute, nors buvo baigusi anglų kalbą. Aš visada juokaudavau, kad ją visur lydi tokia sėkmė, kad jai tereikia kažkur nueiti ir ji viską gauna. Pavyzdžiui, atvažiuoja iš Radviliškio rajono mergina ir iš karto įstoja į anglų kalbą, nors yra daugybė konkurentų iš geresnių Vilniaus mokyklų. Po pirmo kurso Kernavėje vyksta Rasos šventė ir fotografas Antanas Sutkus ją pagauna čia bėgančią per pievą“, – dėstė pašnekovas.
Ši nuotrauka su parodomis apkeliavo visą pasaulį. A.Sutkus tikina, kad tai viena labiausiai pavykusių jo nuotraukų (žr. žemiau). Kai Alvidas su juo susisiekė, prašydamas leidimo panaudoti šitą nuotrauką knygoje, žymus fotografas prisipažino visą gyvenimą vis prisimindavęs ir svarstęs, kur dabar ši mergina, kaip susiklostė jos gyvenimas.
Gyvenimas viską atnešdavo tarsi ant lėkštutės
„Po instituto ji dirbo Knygų bičiulių draugijos respublikinėje valdyboje. Darbo reikalais jai teko vykti į Maskvą – skaitė ten pranešimą. Grįžusi sulaukė skambučio iš Maskvos, kad jai skiriamas žiguliukas“. Tuo metu gauti naują automobilį buvo tikras stebuklas.
Vėliau ji dirbo muzikos leidykloje, kuri 1990 m. bankrutavo, o direktorius su visais dokumentais ir pinigais pabėgo į Ameriką. Rita, likusi be darbo, eina prospektu pro Valstybės kontrolę ir mato ant durų skelbimą, kad ieškomas žmogus, mokantis anglų kalbą. Nors visus tuos metus ji anglų kalbos nevartojo, jau kitą dieną Profsąjungų rūmuose vertėjavo amerikiečių grupei“, – pasakojo vyras.
Taip prasidėjo 20 metų trukęs Ritos darbas Valstybės kontrolėje. Ji buvo atsakinga už ryšius su užsieniu, todėl daug keliavo, bendravo su tokio lygio pareigūnais, apie kokius Alvidas tuo metu galėjo tik pasvajoti. Buvo artimai pažįstama su buvusiu Didžiosios Britanijos premjerės M.Thatcher gynybos ministru, bičiuliavosi su Izraelio valstybės kontroliere. Majamyje didžiuliame kongrese pirmininkavo posėdžiui.
Eilėraščius rašė ant išrašų iš savo ligos istorijos
Alvidas iki šiol stebisi, kaip jo žmona sugebėjo darniai sulieti dvi visiškai priešingas asmenybės puses. Viena vertus, ji buvo trapi, romantiška, poetiška asmenybė, kita vertus, aktyvi, dalykiška ir principinga. Beje, dar kitokia ji buvo šeimoje.
Kai mes susituokėme, man vienas rašytojas pasakė: „Man tavęs gaila, neįsivaizduoji, kokią problemą įsigijai“. Nesupratau, ką jis nori pasakyti.
„Kai mes susituokėme, man vienas rašytojas pasakė: „Man tavęs gaila, neįsivaizduoji, kokią problemą įsigijai.“ Nesupratau, ką jis nori pasakyti. „Žinok, norinčių ją pavilioti bus labai daug“, – paaiškino.
Tai iš tiesų buvo įspūdinga moteris. Kai mes susipažinome, ji jau buvo žinoma poetė. Vingio parke tūkstančiams žmonių savo eilėraščius ji skaitė su P.Širviu, turėjo bendrų projektų su M.Martinaičiu, o apie jos gražią draugystę su J.Baltušiu galima knygą parašyti.
Jau buvo tapusi tradicija, kad ateina Juozukas su rožių puokšte į bendrabutį ir klausia, ar Margarita yra. Paskutinį kartą jis užsuko, kai Rita jau buvo ištekėjusi. Sužinojęs tai literatūros klasikas padėjo puokštę, apsisuko ir tylomis išėjo“, – dėstė Alvidas.
Vaikai daug metų nežinojo, kad mama – poetė
Beje, to skeptiko žodžiai neišsipildė. Rita nebuvo iš tų, kurias įmanoma pavilioti. Ji buvo šeimos žmogus, laikantis ne tik visus keturis namų kampus, bet ir stogą.
„Vaikai daug metų net nežinojo, kad ji poetė. Jiems ji buvo tiesiog mama, kuri jais rūpinasi, maitina, vežioja į būrelius. Aš 15 metų dirbau televizijoje, darbas buvo nenormuotas, filmavimai, montavimai dažnai iki išnaktų, komandiruotės. Todėl visą gyvenimą jaučiausi esantis už Ritos pečių, už jos nugaros, nes ant jos laikėsi namai.
Tiesiog būdavo akimirkų, kai ji susimąsto ir kažkur iškeliauja mintimis. Tuomet stengdavausi jos netrukdyti. Ji niekada nerašydavo iš karto, o po to dar daug kartų taisydavo.
Ruošdamas knygą, radau eilėraščių, rašytų ant Santaros klinikos išrašų, kai kurie taisymai – trim aukštais. Kai kurie eilėraščiai mane grąžino į praeities prisiminimus. Atsimenu, grįžome nuo jūros ir nuleido padangą. Kol ją keičiau, ji su vaikais nuėjo prie gražios gyvatvorės netoliese. Pamačiau, kad grįžo ji jau susimąsčiusi. Pasirodo, už tos gyvatvorės ji rado ramunių pievą ir įspūdis buvo toks stiprus, kad jį sudėjo į eilėraštį“, – prisiminė Alvidas.
Vienas iš R.Dambrauskaitės eilėraščių:
apglėbk mane
išsiskyrimo valandai išsaugok
Nesikartos jau niekada
nei tau nei man šio ryto saulė
jei dar kada sugrįžtum čia
jau tų klaidžių kelių nerasi --
šiandien pavasaris
kaip paprastas
ištikimybės pažadas – šviesa
širdis tokia sunki joje nuskęsta
skaitau ugnies žilose akyse
išeinančiojo laiko raštą --
apglėbk mane
kaip obelį žiedai – apgobki
išsaugoki pavasariui kitam
tylus kantrusis drauge
vienišume --
Gyvenimas, kuriame poezijos mažai
Per laidotuves jos seserims pasakiau – pasaulyje nebuvo kito tokio vyro, kuris jūsų seserį būtų taip mylėjęs.
Pasak vyro, jų gyvenimas iš tiesų niekuo nesiskyrė nuo visų kitų. Kasdieniame gyvenime poezijai yra mažai vietos. Kartais ir pasipykdavo, buvo ir nekalbadienių, tačiau jie abu buvo per daug užimti, kad turėtų laiko rimtiems konfliktams, ir per daug gerbiantys vienas kito laisvę, kad juos sureikšmintų. Kai vyras išvykdavo į komandiruotę, žmona viena likdavo su dviem mažais vaikais. Kai išvykdavo į komandiruotę žmona, vyras į savo nenormuotą darbo režimą turėdavo įtalpinti vaikų priežiūrą.
„Sūnus kažkada yra pasakęs – mes jūsų po vieną neįsivaizduojame. Turbūt tai tiesa. Daugeliu klausimų mūsų požiūriai sutapo – ir į politiką, ir į meną, ir be teatro abu negalėjome gyventi. Nors aš pats labiau sukausi pramogų srityje, gyvendamas su tokia žmona nori nenori tapsi protingesnis. Nebijau prisipažinti, kad ji mane auklėjo. Ji be galo daug skaitė, puikiai išmanė politiką, bet niekur nesireiškė.
Per laidotuves jos seserims pasakiau – pasaulyje nebuvo kito tokio vyro, kuris jūsų seserį būtų taip mylėjęs. Iš pradžių pats išsigandau šios frazės. Tačiau iš tiesų taip, jei suprasime, kad tai, ką vadiname meile, greičiau yra įsimylėjimas, kuris trunka metus ar du. Vėliau atsiranda reikalingumas, kad tas žmogus būtų šalia, ir pagarba vienas kitam. Dabar žmonės labai greitai linkę skirtis, jei „nesutapo charakteriai“. Tačiau meilė yra darbas. Charakteriai niekada nesutaps, jeigu nesistengsi“, – svarstė pašnekovas.
Medikų buvo nurašyta nuo pat pradžių, bet išgyveno 17 metų
Septyniolika jų bendro gyvenimo metų buvo paženklinti vėžiu. Visi gydytojai stebėjosi, kad Rita sugebėjo taip ilgai išgyventi. Ji buvo „nurašyta“ jau vos nustačius diagnozę.
„Ją ilgai gydė nuo osteoporozės, nes lūždavo kaulai, o kai visai susmuko ir atsidūrė ligoninėje, vienas gydytojas, neurochirurgas, neturintis nieko bendra su onkologija, diagnozavo ligą.
Kraujo vėžys buvo gerokai pažengęs. Jos kraujo rodikliai buvo tokie, kad Santaros klinikos netgi atsisakė ją priimti, nes atrodė beprasmiška pradėti gydymą. To paties gydytojo pastangų dėka vis dėlto jai pavyko ten atsidurti. Po pirmosios chemijos namo Rita grįžo savo kojomis“, – prisiminė Alvidas.
Per tuos metus jai teko ištverti daugybę chemoterapijos ir radioterapijos kursų, atokvėpiai ilgiau metų niekada netrukdavo. Nuolat lūžinėjo kaulai – stuburo slanksteliai, šonkauliai, jai pavojinga būdavo net į staktą atsiremti. Tačiau vyras turi savo versiją, kodėl ji taip ilgai išgyveno.
Laimingiausi paskutiniai 4,5 mėnesio
„Dažnai sakoma: „Aš kovoju su vėžiu.“ Mes visiškai nekovojome. Į vėžį pas mus buvo toks požiūris – kas augina šuniuką, kas katę turi, kas – žuvyčių, o mes turime vėžiuką. Mes labai artimai su juo bendraujame – nevejame, nebarame, bet taikomės prie jo.
Ji dažnai kartojo, kad nebijanti mirties. Tik labai išgyveno, kad dėl silpnų kaulų negali į rankas paimti anūkų. Ilgą laiką sirgdama ji dirbo, namie visus darbus taip pat nuveikdavo pati. Didesnis krūvis man teko tik paskutinį pusmetį, kai ji nebegalėjo vaikščioti. Niekada nesiskųsdavo, kad jai skauda, tiesiog mums nematant išgerdavo vaistų nuo skausmo.
Paskutinius gyvenimo mėnesius ji praleido slaugos ligoninėje. Apie pabaigą nekalbėjome, nors man tiesiai buvo pasakyta – mėnuo arba du. Tačiau taip jau būna – nors tu žinai tiesą, visada tikiesi stebuklo. Tačiau galiu drąsiai sakyti, kad iki ligoninės pusketvirto mėnesio man buvo laimingiausias laikas gyvenime. Viską susitvarkęs aš atsiguldavau šalia, ir mudu valandų valandas kalbėdavomės.
Pasirodo, vienas apie kitą nežinojome daugybės dalykų. Juk ir ji daug važinėjo, ir aš turėjau aktyvių veiklų, tačiau buities rutinoje įspūdžiai užsivelia, nėra kada juos pasakoti. O dabar turėjome tam daug laiko. Prisiminėme daugybę dalykų iš savo gyvenimo.
Pagaliau – ar gali būti vyrui didesnė laimė, kaip nešioti savo moterį ant rankų? Kadangi ji nevaikščiojo, po namus ją visur nešiojau aš pats. Nepaisant to, iki pat paskutinės akimirkos ji buvo miela, maloni ir stipri moteris“, – pasakojo Alvidas.
Knygoje – visos ašaros, visos uogos ir grybai
Jis apgailestauja, kad jos eilėraščių knyga išėjo tik po mirties. Vyras mano, kad tai susiję su jos stipriu orumo jausmu. Mat Rita buvo parengusi knygą dar sovietmečiu, bet recenzentui užkliuvo religiniai motyvai (tokie, kaip kalėdiniai atvirukai ar angelo sapnas), taip pat jis pareikalavo knygą papildyti politinio visuomeninio pobūdžio eilėraščiais, kadangi knyga per daug lyriška ir intymi. Po šios nesėkmės, ne kartą įkalbinėjama pakartoti bandymą, Rita knygą vis atidėliodavo.
„Kai pradėjau pats tvarkyti jos tekstus, nemaniau, kad bus taip sunku. Ne fiziškai, bet psichologiškai. Visos mano uogos, visi grybai per vasarą į tą knygą sudėti. Jei tai būtų ne klaviatūra, o popieriaus lapas, nežinau, kiek popieriaus būtų reikėję. Ašaros bėgo tiesiog upeliu, nes kiekvienas taškelis, kiekvienas kablelis, kiekvienas žodelis buvo tarsi peiliu per širdį“, – atviravo vyras.
Alvydas tiki, kad jo atliktas darbas nebuvo veltui, kad žmonės, paėmę į rankas šią knygą ir, pasinėrę į trapų jo žmonos pasaulį, atras šiems laikams neįprastai lyriškos ir intymios poezijos grožį.
