Ant sienų kabo akvarelės paveikslai, kuriuos nuliejo pati Eugenija, gausu mozaikos darbų, o ant langų esantis spalvotas vitražas – tai lyg užuolaidos: „Kaip gražiai apšviečia kambarį, jūs neįsivaizduojate“, – juokiasi linksmuolė, meniškos sielos moteris, mėgstanti dekoruoti įvairius interjero daiktus ir juos atnaujinti.
Štai spalvotame, savo rankomis sukurtame name, moteris daiktus prikelia antram gyvenimui – vieną plytų sieną ji apklijavo bulvių maišais ir nudažė švelniai žalia spalva, kitur – duris padarė iš lovos atkaltės ir apklijavo gobelenu, dar kitur – iš spintos bei išpaišė dailiais piešiniais. Fantazijos ir idėjų jai tikrai netrūksta!
Kilusi iš bajorų ir turi šeimos herbą
Eugenija – menotyrininkė, dirbusi dešimtį metų Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejuje: „Širdyje aš vis tiek esu muziejininkė“, – sako moteris, kuriai darbą palikti teko dėl neįgalios dukros Eleonoros (37 m.).
Iš viso Eugenija turi tris vaikus. „Dar prieš gimstant Eleonorai, laiko kurti nebuvo – šeima, mokslas, darbas. O šiaip juokaujame su Kačerginėje į mūsų moterų klubą „Menų studija“ susirenkančiomis damomis, kad visai laiko neturime, nieko nespėjame, stebimės, kad anksčiau per tą patį laiką daug daugiau nuveikdavome“, – juokiasi Eugenija.
Pasakoja, kad greitai šis klubas, kuriame moterys mokosi meno, švęs dešimtmetį. Nepamiršta ji ir muziejaus laikų – per Tarpautinę muziejų dieną visada leidžiasi į muziejus, kad pasimėgautų ir pasidžiaugtų prisiminimais apie savo darbą.
Ant sienos jaukioje moters svetainėje kabo daugybė paveikslų – vienas jų užima garbingą vietą. Tai Eugenijos portretas, tapytas šį pasaulį jau palikusio Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Petro Stausko. Taip pat ant sienos galima pamatyti ir moters šeimos herbą. Ji pasakoja, kad pradėjo domėtis šeimos istorija ir atrado, kad yra kilusi iš bajorų šeimos, jos protėviai – tamplieriai.
„Mano tėtis buvo išvežtas į Sibirą, o mama mirė. Gyvenau vaikų namuose, kol neišsirinkau sau mamos. Viena moteris buvo nusižiūrėjusi rusaitę, tačiau aš pribėgau prie jos, kaip ji pasakoja, storulė mėlynakė, apsikabinau kojas ir nepaleidau, šaukdama „mama, mama“. Ir ji mane pasiėmė.
Gyvenau su ja iki ištekėjau. Ji buvo Dono kazokė, labai grubi moteris, mušdavo mane. Tačiau išmokė kelių pamokų, kuriomis vadovavausi ir vadovaujuosi visą gyvenimą, net jeigu tai pridaro bėdų, – tai niekada neimti to, kas ne tavo, ir visad sakyti teisybę. Niekada netyliu, jeigu kas nors įžeidinėja“, – apie vaikystę pasakoja Eugenija.
Kūryba gimė iš nevilties
„Man patinka tikri daiktai – tikras medis, tikras porcelianas, sidabras. Labai nemėgstu plastiko. Sakau, kad kurti pradėjau iš nevilties, kai gimė dukra ir išsiskyriau su vyru. Taip nutiko, kad likau viena su trimis vaikais, tad gyventi man buvo labai sunku. Vaikai padėjo surasti kitus namus čia, Kačerginėje, ir persikraustėme. Viską namuose kuriu savo rankomis. Tačiau kol supratau, kaip gyventi kaime, praėjo 20 metų – nieko nemokėjau“, – juokiasi moteris, liejanti akvarelę, tapanti ant šilko, kurianti vitražus, mozaikas, dekoruojanti įvairius daiktus, kuriuos dažnai prikelia antram gyvenimui.
Jos namuose labai daug įdomių interjero detalių, baldų, o viską vainikuoja Eugenijos dirbiniai. Štai ant apvalaus stalo stovi įspūdinga vaza su mėgstamomis moters rožėmis, sienos nukabintos ir ryškiomis mėlynomis lėkštėmis, puikuojasi 1926-ųjų metų bufetas.
„Ar žinote, kodėl bufetas? Čia viršuje būdavo sudėti gėrimai, o po apačia išsitraukdavo toks padėklas“, – demonstruoja Eugenija ąžuolinio, istorija alsuojančio paveldėto bufeto galimybes.
Juokiasi, kad dailias lėkštes ant sienos įsigijo sendaikčių turguje ir tikina, kad dažnai pardavėjai nežino, ką parduoda, prašydami už originalų ir įdomų daiktą nedidelių pinigų. „Pavyzdžiui, šių lėkščių brangiausia man atsiėjo vos 5 litus – o juk čia tikras porcelianas!“ – džiaugiasi moteris.
Išsiskirti su sukurtais meno kūriniais – sunku
Paklausta, kas labiausiai patinka iš sukurtų daiktų, moteris sako, kad sunku išskirti, nes patinka viskas, o štai išsiskirti su savo meno kūriniais – sunku, kai įdedi visą širdį.
Visgi moteris rengia parodas, tad galime ne tik pasigrožėti jos darbais, bet ir įsigyti. „Pavyzdžiui, atsibodo man užuolaidas kabinti, tad paėmiau ir padariau vitražą, kuris uždengia beveik pusę lango. Tačiau koks džiaugsmas akims, kai saulė šviečia! O parodose rodytis man buvo taip nesmagu, gėda, bet kai supratau, kad žmonėms patinka, tai atsirado daug daugiau drąsos“, – pasakoja menininkė.
Ji sako, kad niekada neatkartoja nė vieno savo darbo, todėl jie yra vienetiniai, nebent kas nors paprašo, tačiau ir tuomet tas darbas nesigauna toks pats.
Naujausias projektas – veranda
Pro šalį praeinantys praeiviai atkreipia dėmesį į Eugenijos verandą – daili, balta, gėlėmis apkaišyta. Verandos pagrindą padaryti padėjo darbininkai, o visa kita kurta jau Eugenijos rankomis.
Šis projektas – tai tam tikra prasme išsipildžiusi menininkės svajonė, be to, daugelis daiktų prikelti naujam gyvenimui. Moteris pati pasidarė stalą, atnaujino kėdes, kurias papuošė pagalvėlėmis, papuošė sienas savo kurtomis mozaikomis.
„Sakau, kad nemoku aš tų darbų dirbti, tačiau darau taip, kaip išeina. O kaip išeina, taip gerai – ant savęs nepykstu, – juokiasi Eugenija, visą gyvenimą svajojusi apie baltą verandą, kurioje puikuojasi pamerktos rožės. – Dabar galiu gerti kavą, džiaugtis rožėmis, pabūti su dukra“, – džiaugiasi moteris, kurios galvoje sukasi begalė kūrybinių idėjų, kurios tik ir laukia, kada bus įgyvendintos.
