Likusi našle su dviem vaikais, Rasa ėmėsi švaros verslo: kad uždirbo pirmą milijoną, suprato „atsitiktinai“

Rasa Petrovė šiandien vienos didžiausių valymo paslaugas teikiančių įmonių „Vitaresta“ vadovė, kurios apyvarta siekia per 11 mln. eurų. Jos žinioje – per tūkstantį darbuotojų. Tačiau nei prieš 20 metų, kai moteris pradėjo savo verslą nuo valytojos ir direktorės viename asmenyje, nei dar po dvejų metų, kai jau norėjo viską mesti, ji net neįsivaizdavo tokios sėkmės. Pati pašnekovė tikino, kad visa tai padarė todėl, kad neturėjo kitos išeities: po vyro mirties likusi su dviem mažais vaikais turėjo jais pasirūpinti.
Rasa Petrovė
Rasa Petrovė / Mariaus Vizbaro / 15min nuotr.

Verslą pradėjote virsmo metais, kai apskritai verslas Lietuvoje dar žengė pirmus žingsnius. Kaip viskas vyko tais laikais?

– Iš tiesų tai buvo virsmo metai. Mes visi, sovietiniai inžinieriai, praėjome pro tą patį malūną. Prasidėjus nepriklausomybei, fabrikai pradėjo užsidaryti. Dirbau Janonio popieriaus fabrike technologe ir mačiau, kad greitai liksiu be darbo, nes jau tuo metu daugiau nedirbdavome nei dirbdavome. Dar taip sutapo, kad mirė mano vyras, ir aš likau su dviem mažomis dukrytėmis bendrabučio kambarėlyje, o bendrabučius taip pat aplink pradėjo pardavinėti.

Kad užsidirbčiau pinigų butui, metams išvažiavau į Ameriką. Tuo metu ten gyveno mano sesers draugė, ji man padėjo gauti vizą. Kitokios galimybės įsigyti butą tuo metu nebuvo, reikėjo kažko griebtis. Bet veltui tie metai nepraėjo.

Nors Amerikoje tikrai sunkiai dirbau, būtent iš ten atsivežiau mintį apie savo verslą – valymo paslaugas, kurios tuo metu ten buvo labai populiarios. Grįžusi dar metus padirbau vienoje įmonėje apskaitininke, o po metų ryžausi pradėti savo verslą.

Mačiau, kad greitai liksiu be darbo, dar mirė vyras; likau su dviem vaikais bendrabučio kambarėlyje.

Pradžia buvo, aišku, sunki, viskas vyko ne taip, kaip įsivaizdavau. Su bičiule, kuri patikėjo šia idėja, nusipirkome bendrą siurblį ir apie metus vaikščiodavome po namus ir valydavome. Paprastai mus kviesdavosi vienkartiniams darbams, kurių patys žmonės nenorėdavo daryti: valydavome kilimus, baldus, langus.

Po metų supratome, kad taip toli niekur nenuvažiuosime, reikia daryti kitą žingsnį. Pradėjome ieškoti informacijos, važinėti po parodas, ieškoti tiekėjų ir kontaktų su įmonėmis. Taip verslas pradėjo įsivažiuoti, nors dabar taip verslo pradėti turbūt būtų neįmanoma, kaip mes darėme: be žinių, be patirties, be planų. Dabar jau reikėtų prieš tai labai gerai pasiruošti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rasa Petrovė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rasa Petrovė

Taigi verslą pradėjote pati dirbdama valytoja?

– Taip, pradžioje buvau ir valytoja, ir direktorė viename asmenyje. Buvo tikrai sunku, nes valymo darbai dažniausiai vyksta naktį, anksti ryte ar vėlai vakare, t. y. tuo metu, kai kiti nedirba.

Iš pradžių pati valiau, po to vadovavau valytojoms, nes kol neturėjau pakankamai patirties, kuria galėčiau pasidalyti, visur dalyvaudavau pati. Todėl praktiškai nebūdavau namuose. Tik vėliau atsirado vadybininkai, kurie dirbdavo su valytojomis vietoj manęs.

Tačiau pats procesas man buvo labai įdomus. Tuo metu kaip tik ėmė dygti prekybos centrai. Tekdavo atlaikyti ne vieną iššūkį: aštuntą ryto didelio prekybos centro atidarymas, ir tu turi vieną naktį padaryti taip, kad jis spindėtų, nors dar nebaigti statybos darbai, kraunamos atliekos ir pan. Nėra paprasta tokį valymą teisingai suplanuoti.

Taip pat man buvo įdomu mokytis verslo ir stebėti, kaip jis auga. Kai pradėjome, nieko neišmanėme nei apie vadybą, nei apie pardavimų procesą, visko mokėmės eigoje. Ir klientų ieškodavome pačios – matai, kad statomas naujas centras, eini ir siūlaisi.

Apie tai, kad pasiekėme pirmą milijoną apyvartos, pastebėjome atsitiktinai. Norėjome dalyvauti konkurse, tarp kurio sąlygų buvo turėti milijoną metinės apyvartos. Tuo metu mes dar nelabai ir skaičiuodavome, buvau tikra, kad iki milijono mums dar toli. Pasiimu popierius, paskaičiuoju ir matau, kad mes milijoną jau pasiekusios. Buvo staigmena.

Nebuvo baisu mesti stabilų darbą su stabiliu atlyginimu? Juolab kad turėjote du mažus vaikus.

– Kai tu dirbi samdomą darbą, gauni algą ir žinai, kad ji visada tokia ir bus. Aš pagalvojau, kad galiu daugiau ir turiu daugiau ambicijų. Todėl grįžusi iš Amerikos pirmiausia nusipirkau butą, o kitą dalį pinigų investavau į savo verslą.

Aš pagalvojau, kad galiu daugiau ir turiu daugiau ambicijų.

Mano šeimoje verslininkų nebuvo ir tuo metu, reikia prisipažinti, manęs niekas nepalaikė – nei tėvai, nei draugai. Visi griebėsi už galvos – ką aš darau. Tik mano minėta bičiulė Jovita, su kuria iki šiol dirbame, tuo metu neturėjo darbo, taip pat augino mažus vaikus ir kažkaip patikėjo, kad mums gali pasisekti.

O iš tiesų šis sprendimas man buvo didelis iššūkis, nes aš ėjau prieš visus, pora metų buvo labai sunkūs, pinigų nebuvo... Tačiau niekas nepasidaro per vieną dieną.

Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė su kolege Jovita
Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė su kolege Jovita

Ir nė karto nesinorėjo visko mesti ir grįžti į saugų darbą?

– Pradžioje buvo visko. Tai, ką uždirbdavau, reikėjo investuoti, nes kai pradedi dirbti, matai, kad tau reikia dar ir kitokių siurblių, įvairių įrankių, visko. Pradžioje net biuro neturėjome. Tikrai buvo ir nepriteklių, bet kai pasiekėme lūžio tašką, kai pasidengė pastovios išlaidos, maždaug po 4–5 metų pradėjome uždirbti.

Tiesa, po dvejų metų jau atrodė, kad nieko neišeis, norėjau viską mesti ir vėl vykti užsidirbti į Ameriką, bet ačiū JAV ambasadai, kad tuo metu nedavė man vizos. Teko pasilikti ir vėl rimtai kibti į darbus.

Kai badas tau žiūri į uodegą, nori nenori – viską padarai.

Per tuos metus ir mokėmės daug, skaitėme, lankėme seminarus, nes tokį verslą suvaldyti nėra paprasta. Kai pradėjau verslą, buvau labai nedrąsi. Turbūt niekas tuo dabar nepatikėtų, nes visi tie kompleksai išnykę. Juk turėdavau pati pardavinėti savo paslaugas, o perlipti per save, kai turi atidaryti duris ir užeiti arba skambinti ir siūlyti savo paslaugas, nebuvo lengva.

Mūsų kartai, išaugusiai sovietmečio sąlygomis, tai tikrai buvo sunkiai priimtina. Mes buvome nepratę siūlytis. Turbūt tai man buvo didžiausias iššūkis. Tačiau turėjau du nepilnamečius vaikus, kuriuos reikėjo išlaikyti. Kai badas tau žiūri į uodegą, nori nenori – viską padarai.

Ar dukros nepriekaištavo, kad jūsų nuolat nėra name? Kaip pati priėmėte šį faktą?

– Iš esmės geriausia motyvacija judėti į priekį man ir buvo vaikai. Kadangi žinojau, kad niekas iš šalies man nepadės, turėjau jais pasirūpinti pati. Mergaitės užaugo geros, baigė mokslus, dabar turi savo šeimas, bet, aišku, mano bendravimas su dukromis nukentėjo, negalėjau paauglystėje joms tiek dėmesio skirti, kaip galbūt kitos mamos.

Tačiau kartą aš uždaviau savo dukroms klausimą – kaip joms geriau: aš daug dirbu, mes mažai matomės, bet nuperku kompiuterį, mes galime išvykti atostogauti. Paklausiau: „Kaip jūs norėtumėte – man mažiau dirbti ir daugiau laiko praleisti su jumis ar geriau taip, kaip yra dabar?“ Jos pagalvojo ir pasakė, kad visgi geriau taip, kaip yra dabar. Supratau, kad vaikams neužtenka vien tik bendrauti, jos nori ir apsirengti, ir turėti tuos pačius daiktus, kuriuos turi bendraamžiai, ir pakeliauti.

Visgi aš visada žinodavau, kuo jos gyvena. Mes turėjome tradiciją susėsti vakarais atsigerti arbatos ir pasikalbėti. Beje, arbatos gėrimo tradicija išliko iki dabar – kai dukros pas mane ateina, visada geriame arbatą ir kalbamės.

Kai buvo paauglės, jos labai laukdavo šio laiko. Grįždavau „nusikalusi“ iš darbo, jos padarydavo arbatos ir mes sėsdavome pasikalbėti. Per tuos pokalbius aš pati atsipalaiduodavau, atitrūkdavau nuo darbo reikalų, nes kai įsisuki į verslą, galva visą laiką verda. Ir tu negali atsikratyti tų minčių. Kai pradedi gilintis į kitokius, šeimos, vaikų reikalus, nori nenori tave atitraukia nuo verslo.

Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė su dukromis
Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė su dukromis

Ar nejautėte nuoskaudos, kad beveik neturite laiko asmeniniam gyvenimui?

– Kiek reikia to laiko sau, tiek randi. Aš iš prigimties esu darboholikė. Man verslas yra ir mano hobis. Man patinka įveikti iššūkius, kažką nauja sugalvoti. Negaliu ramiai gyventi.

Kai prieš porą metu supratau, kad pakankamai ramiai gyvenu (komanda suformuota, verslas juda sklandžiai), atsirado programėlė, pagal kurią galima išsikviesti namų tvarkytoją pas save į namus. Turbūt įsivaizduojate, ką reiškia mano metuose užsikrauti IT paremtą verslą (juokiasi).

Taigi aš tokia – man nepatinka ramiai gyventi. Ir skriaudos dėl asmeninio gyvenimo stokos nejaučiu, juolab kad viskas su juo gerai – susiradau antrą vyrą, turiu šeimą, taigi viską suspėjau. Atvirkščiai, manau, kad gyvenimas man labai daug davė gerų dalykų. Jaunystėje niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad galiu turėti verslą, drįstu sakyti, pakankamai sėkmingai dirbti tame versle ir uždirbti.

Ar nuo verslo pradžios labai pasikeitė klientų poreikiai ir reikalavimai?

– Pokyčiai šiame versle didžiuliai. Pirmieji valymo paslauga reguliariai pradėjo naudotis prekybos centrai. Dabar kuo toliau, tuo labiau klientai atsisako savo valytojų ir pereina prie valymo paslaugų, nes tai iš tiesų daug žinių reikalaujantis verslas. Taip tik atrodo, kad viskas čia paprasta. Mano manymu, šis verslas nepelnytai neįvertintas.

Man patinka įveikti iššūkius, kažką nauja sugalvoti. Negaliu ramiai gyventi.

Tiesa, valyti dabar yra lengviau nei anksčiau, nes yra labai daug technikos, įrankiai daug patogesni, bet žinių reikia tikrai daug, nes atsiranda naujos technologijos, nauji valikliai, nauja įranga, plovimo mašinos. Ir kiekvienas klientas yra unikalus – turi prisitaikyti prie konkrečių jo poreikių. Nėra dviejų prekybos centrų, kuriuos galima valyti taip pat.

Minėjote, kad valymas namuose labai skiriasi nuo valymo įmonėje. Kuo?

– Jeigu tu užsisakai taksi paslaugą, sėdi į vairuotojo erdvę – į jo mašiną. Viena mašina gali būti geresnė, kita – blogesnė, bet galiausiai tave atveža ir tu išlipi. Šiuo atveju žmogus tvarkytoją įsileidžia į savo asmeninę erdvę, todėl svarbi ne tik darbo kokybė, bet ir vadinamosios biosrovės, kurios turi sutapti. Kai jos sutampa, net jei kokį kampuką tvarkytoja palieka neišvalytą, nieko tokio, šeimininkė tiesiog paprašys kitą kartą atkreipti dėmesį. Bet jeigu biosrovės nesutampa, gali daryti ką nori, niekada neįtiksi.

Iš tiesų tai labai atsakingas darbas, o lietuviai yra labai reiklūs. Mes turime moterų, kurios dirbo Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, jos tai patvirtina. Taip pat jos sako, kad ten žmonės dėkingesni už darbą.

Kaip pasakojo viena moteriškė: „Mane ten „lady“ vadino, vis lankstydavosi ir dėkodavo, o čia į mane žiūri iš aukšto, niekas net „ačiū“ nepasako.“ Aišku, tikrai ne visi tokie klientai, bet vis dar yra požiūris, kad jeigu aš samdau valytoją, už tuos keliolika eurų ji turi keliais šliaužioti. Taip nėra, iš tiesų gera valytoja kainuoja pakankamai brangiai.

Ar atsakomybė neslegia?

– Per tiek metų įpranti būti atsakingas. Jeigu jau prisiimi iššūkį būti vadovu, žinai, kad už viską ir atsakai, kas vyksta įmonėje. Aišku, būna, kad susikaupia nuovargis, kartais nežinai, kaip išspręsti problemą, tada, kol gimsta sprendimas, kuris, kai gimsta, visiems atrodo labai paprastas, būna ir nemigos naktų.

Man genialiausios mintys kyla, kai vairuoju mašiną ir kai atsigulu miegoti. Dieną nėra kada susikaupti. Tačiau viena nieko nebūčiau padariusi. Man kažkaip sekėsi pritraukti gerus žmones.

Dejuoti galime visi, bet prasmingiau patiems valdyti savo likimą.

Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė
Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė

Jaučiatės dabar laiminga?

– Taip, aš dabar jaučiuosi laiminga. Iš verslo pusės galiu džiaugtis, kad dirbame pakankamai sėkmingai. Kas dar svarbu moteriai? Aišku, šeima. Čia irgi viskas gerai. Dukros, nepaisant mano didžiulio įsitraukimo į darbą, užaugo tikrai puikios.

Aš visada esu optimistė. Buvo metas, kai galėjau užsiverkšlenti, kokia esu nelaiminga, bet juk pats esi savo likimo kalvis ir tik nuo tavęs paties viskas priklauso. Aš nelinkusi dejuoti ir man nepatinka tie, kurie nuolat skundžiasi ir dejuoja. Net blogoje situacijoje stengiuosi pirmiausia matyti gerus dalykus, pavyzdžiui, kokia puiki tai buvo pamoka, nors gal ir labai brangi.

Tie, kurie nuolat dejuoja ir skundžiasi, dažniausiai nieko ir nepasiekia gyvenime. Dejuoti galime visi, bet prasmingiau patiems valdyti savo likimą. Svarbiausia ką nors daryti, o kai darai, kažką vis tiek padarai.

Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Rasa Petrovė su šeima

Deja, yra daug moterų, kurios nepatenkintos esama situacija, bet keisti kažką savo gyvenime nedrįsta..

– Daug tokių sutinku. Visgi verslui reikia turėti vieną savybę – turi būti truputį avantiūristas. Kai mes pradėjome, turėjau pakankamai gerai tuo metu apmokamą darbą, įmonė buvo stabili, vadovas mane gerai vertino. Galėjau sau ramiai dirbti. Tačiau avantiūrų troškimas, noras kažko siekti labiau nusvėrė.

Be drąsos rizikuoti nieko nepadarysi. O po to, kaip sako mano kolegė Jovita, jau pats darbas rodo, kaip jį reikia daryti. Kai tu susiduri su problema, ieškai, kaip tą problemą išspręsti. Svarbu turėti idėją. O toliau, jeigu padarei pirmą žingsnį, natūraliai gimsta antras žingsnis.

Ir jeigu tu moki skaičiuoti, kas yra labai svarbu, neišleisti daugiau negu uždirbai, verslas juda. Gal paaiškinau labai primityviai, yra ir sudėtingesnių dalykų, bet pradžia tokia. Ir nemanau, kad tai neįmanoma.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis