Operos dainininkė Lina Cavalieri (1874–1944) kažkada buvo neregėtai populiari. Tačiau net ji negalėjo tikėtis, kad po šimto metų jos portretai bus platinami šimtatūkstantiniais tiražais. Ir tuo pasirūpins žmogus, niekada Cavalieri gyvai nematęs.
Mūza
Apie Cavalieri dabar nekalbėtume, jei ne jos tautietis dizaineris Piero Fornasetti (1913–1988). 1952 m. vyrui į rankas pakliuvo XIX a. žurnalas su Linos portretu ir jis reagavo taip, kaip visi pirmtakai, – pametė galvą. Iš pradžių ketino apsiriboti ciklu „Tema ir variacijos“ (šiandien žinomu kaip „lėkštės su veidais“), bet pradėjęs nebegalėjo sustoti.
Per gyvenimą Fornasetti sukūrė 500 Cavalieri veido interpretacijų, jas panaudojo 11 tūkstančių kartų: paveiksluose, tapetuose, ant indų, stalų, kėdžių, pagalvių, žvakių. Tėvo aistrą perėmė sūnus Barnaba ir toliau tiražuoja Cavalieri veidą. Šiandien beveik niekas nežino, kad Fornasetti, miegodavęs po tris valandas, buvo geras tapytojas ir skulptorius, labai įvairiapusis menininkas, – jis tapatinamas tik su Cavalieri. Ir į pavasarį vykusią jo parodą Luvre kvietė afiša su dainininkės atvaizdu.
Šiaip jau Lina Cavalieri nepretendavo į mūzas, nes labai nemėgo pozuoti. Todėl dailininkų, kuriems pavyko ją nutapyti, – nedaug.
Šiaip jau Lina Cavalieri nepretendavo į mūzas, nes labai nemėgo pozuoti. Todėl dailininkų, kuriems pavyko ją nutapyti, – nedaug. Garsiausias jų, Giovanni Boldini, buvo toli gražu ne van Gogh’as, bet tapydavo gražiausias ir kilmingiausias damas, tad patekti į jo studiją buvo neregėtas prestižas. Palankiau žavioji dama vertino kompozitorius, bet ir juos įkvėpdavo ne kultūriniais tikslais.
Jei tikėsime legenda, Cavalieri ryšiai su prancūzu Jules’iu Massenet buvo tiesiog pavyzdinis kūrėjo ir mūzos tandemas. Nors prasidėjo jie abejotinu kompozitoriaus komplimentu: „Jūs tokia graži, kad turite teisę kartais nepataikyti į natas.“
Massenet buvo nejaunas, laimingai vedęs ir neketino apgaudinėti žmonos, bet Linos jam reikėjo kaip oro. Todėl vyras kaip įmanydamas stengėsi, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys – sveikos. Jam atrodė, kad sutuoktinei bus ramu, jei viskas vyks šeimos apartamentuose. Cavalieri ateidavo į Massenet namus ir abu užsidarydavo kabinete. Dainininkė sėsdavo į krėslą ar priguldavo ant kušetės, o maestro žiūrėdavo į ją – dešimt minučių, dvidešimt, valandą, kol galiausiai, it pasiekęs transą, griebdavo popieriaus lapą ir imdavo rašyti natas. Po kelių valandų jis pabučiuodavo moteriai ranką, įteikdavo kokį nors papuošalą ir išlydėdavo namo.
Spauda plyšavo apie „amžiaus romaną“, skelbė, kad kompozitorius skiriasi, o šis tik atsikirsdavo, kad madmuazelė Cavalieri – dorybių dorybė. Ilgainiui Massenet apsėdimas praėjo, juodu taikiai atsisveikino. Lina jau buvo dainavusi jo „Manon“, „Tais“, „Cherubiną“ ir sukaupusi gerą stalčiuką juvelyrikos...
Karjera
Kas buvo ta dama, vedusi vyrus iš proto? Pradėti reiktų nuo išvaizdos: amžininkai Cavalieri vadino gražiausia pasaulio moterimi. Visa kita buvo statoma ant šio pamato: jos dainininkės karjera, beprotiškas populiarumas, nelabai laimingas gyvenimas, nuolatos ją lydėdavę skandalai. Lina nebuvo grobuonė, manipuliuojanti savo išvaizda, veikiau – Pelenė, kuri svajojo tapti princese. Ir kantriai, žingsnis po žingsnio, artėjo prie sosto, gerai pasverdama, kokie veiksmai jį priartins, kokie – nublokš atgal.
Natalina (toks buvo jos nesutrumpintas vardas, itališkai reiškiantis Kalėdas) gimė gruodžio 25 dieną. Ši graži data buvo vienintelis šviesus momentas jos gyvenime. Cavalieri šeima glaudėsi Viterbo lūšnynuose, iš penkių vaikų Lina buvo vyriausia. Kaip ir reikėjo tikėtis, vos paaugusi, ji turėjo padėti tėvams išlaikyti brolius ir seseris. Mergaitė Romoje pardavinėjo gėles, imdavosi kitų darbų, o kartais apsidairiusi, kur daugiau turtingų sinjorų, jiems dainuodavo negudrias daineles. Ją išgirdo kažkoks muzikos mokytojas, pasiūlė vokalo pamokas.
Trylikos metų ji jau dainavo Romos Navonos aikštės kafešantane ir, baigusi pasirodymą, apeidavo staliukus su skrybėle rankoje. Dainininkė buvo prasta, bet publikos tai nejaudino: žmonės išvis pamiršdavo, kad atėjo pavalgyti, išgerti, – it apkerėti dėbsodavo į angeliškai gražią mergaitę ir negailėdavo jai dovanų bei honorarų. Pastaruosius Lina naudojo, kaip išmanė: mokėjo už vokalo ir šokių pamokas, pirko brangias sukneles, kad atrodytų kaip tikra aktorė, o ne vargo prispaustas vaikas. Karjerą ji darė lengvai. Jau už poros metų dainavo muzikos sostinėje Neapolyje ir žmonės plūsdavo į „Circo delle Varieta“ ar „Eldorado“ vien tam, kad pamatytų ją. Publika, pasidžiaugusi merginos išvaizda, kartais atkreipdavo dėmesį ir į tai, kad ji – puiki šokėja: „Jos judesiai ir gestai labai įtaigūs, jie turi tokio vaikiško paprastumo ir žavesio, kad net pamiršti jų pornografinę paskirtį.“
Kai Cavalieri sukako 23 metai, ji jau buvo europinio lygio žvaigždė. Visas Paryžius buvo išklijuotas jos afišomis, nes dirbo garsiajame „Folies Bergere“. Dainininkė dažnai važinėdavo gastrolių: sukėlė ažiotažą Londone, o Sankt Peterburge bilietai į jos koncertus buvo parduodami iš po skverno ir dešimteriopai brangiau nei kasose.
Modelis
Cavalieri leisdavo dienas dalydama interviu, važinėdama po parduotuves, laisvais vakarais lankydavo teatrus. Juose, Linai pasirodžius, per salę nuvilnydavo atodūsis ir į jos ložę nukrypdavo visi binokliai. Laikraščiai kasdien atsiskaitydavo, ką Cavalieri veikė, ką valgė pusryčiams, kaip jautėsi per pietus.
Šiandien ją pavadintume stiliaus ikona: vyrams ji tapdavo aistros objektu, o moterys iš jos mokėsi – kaip vilkėti, kalbėti, pakelti ranką, pasukti galvą. Net išplito mada lašinti beladoną į akis, kad šios taptų tokios didelės ir drėgnos, kaip Cavalieri. Aišku, dauguma dainininkės gerbėjų niekada jos gyvai nematė, bet atvirukų su ja galėjo nusipirkti net vargingiausios moterys.
Jos nuotraukas, leidžiamas milijoniniais tiražais, žmonės pirkdavo nežiūrėdami kainų, o pasigrožėję atvaizdu mesdavosi ten, kur būdavo galima išvysti originalą.
Pirmą kartą Lina sulaukė pasiūlymo pozuoti atvirukui būdama 16 metų. O atkakusi į Paryžių pateko pas Leopoldą Reutlingerį. Jis buvo madingiausias miesto fotografas, pirmasis pralobęs iš atvirukų verslo; į modelius imdavo tik gerai žinomas moteris ir pardavinėdavo jų nuotraukas, papuoštas įmantriais art nouveau stiliaus rėmeliais. Su Cavalieri jis pasirašė sutartį ilgiems metams ir šioji gavo fantastišką reklamą. Jos nuotraukas, leidžiamas milijoniniais tiražais, žmonės pirkdavo nežiūrėdami kainų, o pasigrožėję atvaizdu mesdavosi ten, kur būdavo galima išvysti originalą.
Negana to, Reutlingerio fotografijos buvo kopijuojamos ir klijuojamos visur, kur įmanoma, pradedant tabaku ir milteliais nuo blakių, baigiant korsetų reklamomis. „Jei Maskvoje, Abrikosovo konditerijoje, pirkdavote dėžutę saldainių, gaudavote ne tik jos būtiną priedą – cukruotą gabalėlį ananaso, bet ir nedidelę šokolado plytelę, įvyniotą į auksinį popierių su miniatiūrine Linos Cavalieri fotografija“, – tai Iljos Šneiderio citata apie tą metą.
Rusija
1897 m. Cavalieri pasirodė Sankt Peterburge, bet – neilgam. Italė buvo nemaloniai nustebinta: restoranų, kuriuose dainavo, savininkai primygtinai reikalavo, kad ji vakarieniautų su klientais, provokuotų juos pirkti šampaną ir brangiausius patiekalus. Dainininkė susikrovė lagaminus, jos impresarijai per teismą išreikalavo kompensuoti sutarties nevykdymą, bet prarasti pinigai tapo gera investicija.
Grįžusi į Paryžių, Cavalieri visiems dalijo interviu apie baisius rusų papročius, išgarsėjo kaip ori, principinga mergina, o jos reitingai ir honorarai šoktelėjo į nepasiekiamas aukštumas. Tačiau Lina jau ėmė dvejoti, ar toli eis su tokiu darbu.
Kaip tik tada Paryžiuje ji susipažino su kunigaikščiu Aleksandru Bariatinskiu. Jis buvo tikras svajonių jaunikis: Riurikų dinastijos palikuonis, caro Nikolajaus II vaikystės draugas, be to, labai įspūdingas vyras. Liną jis įsimylėjo iš karto, vos pamatęs, ši irgi neliko abejinga. Bet nuo pat romano pradžios kunigaikštis ėmė daryti užuominų, kad jam nedera bendrauti su kafešantanų artiste: gal Lina galėtų mesti sceną ar bent jau tapti operos dainininke? Cavalieri pagalvojo, kad antrasis variantas ją tenkina, kunigaikštis sumokėjo už jos belkanto pamokas pas garsią italę Maddaleną Mariani Masi, ir 1899 m. Cavalieri debiutavo Lisabonoje, „Pajacuose“.
Merginos pažintis su Aleksandru prasidėjo keistokai. Kažkokiame baliuje, kur visi šoko, kunigaikštis sėdėjo atokiai ir rijo Liną akimis, o šioji skersakiavo į atsiskyrėlį. Todėl iškart pamatė, kaip tas vyras staiga išblyško ir prarado sąmonę. Tarp svečių buvęs karo gydytojas konstatavo širdies priepuolį, kunigaikštis buvo išneštas į tylesnes patalpas. Lina metėsi iš paskos. Atsigavęs vyras pirmiausia paklausė: „Ar galėčiau jus pamatyti dar kartą?“
Jų romanas buvo audringas, bet paliko daug mįslių; net sūnaus Aleksandro, kuris gimė iš šio ryšio, veik niekas nemini. Sankt Peterburgo spauda blaškėsi kaip pašautas paukštelis: tai skelbė vedybas, tai jas atšaukdavo.
Cavalieri savo memuaruose („Mano tiesos“, 1936 m.) rašė, kad ištekėjo už kunigaikščio: asmeninėje Bariatinskių cerkvėje Aleksandras ją vainikavo karališkąja karūna. Bet to nepatvirtina jokie dokumentai. Net jei pora susituokė, santuoka buvo greitai anuliuota: pats caras Nikolajus II pasirūpino, kad neaiškios kilmės šansonetė neterštų garbingos giminės ir dingtų iš Rusijos. Aleksandras 1901 m. vedė nesantuokinę caro Aleksandro II dukrą, o Cavalieri išvyko.
Vėliau atsiminimuose ji pasakojo, kad kunigaikščio širdis buvo sudaužyta, jis ėmė gerti, versdavo žmoną vilkėti taip, kaip vilkėdavo Lina, pirkdavo jai tuos pačius kvepalus. „O aš tuo metu buvau toli Amerikoje, kur vaidinau „gražiausią pasaulio moterį“.“
Amerika
Atrodo, kad Cavalieri širdis buvo sudaužyta labiau nei Aleksandro. Keletą metų ji ignoravo vyrus ir stengėsi įrodyti, kad nėra „kažkokia šansonetė“. Pasirašė sutartį su „Metropolitan Opera“, gastroliavo Italijoje, Anglijoje, nuolat lankydavosi Rusijoje, tarsi laukdama, kada jai plos Nikolajus II, nes visi kiti tiesiog isteriškai ją dievino. Dainavo Violetos, Toskos, Karmen, Mimi, Fedoros ir kitas pagrindines partijas; buvo scenoje su Enrico Caruso ir Fiodoru Šaliapinu ir už spektaklį gaudavo nepalyginti daugiau nei jie. Vokalo pamokos nenuėjo veltui: įrašuose, kurių galima paklausyti ir šiandien, Cavalieri balsas neatrodo unikalus, bet yra šiltas, minkštas, ji tikrai „pataiko į natas“.
1910 m. Lina sužinojo, kad Aleksandras mirė nuo širdies smūgio, ir pasijuto išlaisvinta. Vyrų, kurie pretendavo į jos ranką ir širdį, buvo daug. Ji pasirinko Robertą Winthropą Chanlerį, iš anksto žinodama, kad tai – nesąmonė. Iš tiesų, jų santuoka buvo absurdiška: pora nutraukė santykius vos prasidėjus medaus mėnesiui.
Chanleris buvo freskų tapytojas, tačiau labai neprastas vaikinas, nes priklausė turtingiausiai Amerikoje Astorų ir Dudley-Winthropų giminei. Jis taip stipriai geidė Linos, kad pasirašė vedybų sutartį, kuria visą nekilnojamąjį turtą (keletą namų Niujorke, kelias rančas etc.) skyrė mylimajai. O medaus mėnuo nuėjo velniop, kai giminė sužinojo apie Roberto dosnumą. Chanleris mikliai dingo iš akiračio, jo vietą užėmė advokatai. Derybos truko porą metų. Baigėsi tuo, kad Cavalieri grąžino visas dovanas mainais už 80 000 JAV dolerių ir prarado sutartis su Amerikos operos teatrais: šie išsigando, kad neteks mecenatų, kurie visi draugavo su Astorais.
Grožis
Cavalieri, noriai bendravusi su žurnalistais, dievagojosi, kad niekada nebetekės. Bet po metų tapo garsaus prancūzų tenoro Lucieno Muratore žmona. Ir vėl buvo daug medžiagos paskaloms, nes Lucienas iki pažinties su Lina buvo vedęs, turėjo vos gimusią dukrelę. Padėtį komplikavo ir tai, kad buvusi jo žmona, teatro primabalerina, toliau šoko scenoje, kurioje dainavo Lina ir Lucienas. Gal kaip tik šioji aplinkybė privertė keturiasdešimties sulaukusią dainininkę mesti operą, juolab gimė duktė Helen.
Moteris nesėdėjo be darbo. Rašė mados žurnalams, filmavosi. Net ryžosi tokiai avantiūrai, kaip operos „Manon Lesko“ ekranizacija (1914 m.), nors anuomet filmai buvo begarsiai. Tačiau žiūrovai nutarė, kad geriau vieną kartą pamatyti tą „neprilygstamąją“, nei šimtą – išgirsti, ir plūdo į kino teatrus. Na, o pastarųjų savininkai mokėjo vilioti: „Herojės kostiumai – „Paquin“ firmos. Ekrane matyti asmeninė Cavalieri vila. Jos perlų vėrinys kainavo 2 milijonus frankų, o šinšilų apsiaustas – 205 tūkstančius...“
Iki Pirmojo pasaulinio karo Cavalieri dar spėjo atidaryti savo kosmetikos saloną ir išleisti knygą „Mano grožio paslaptys“, kuri akimirksniu tapo bestseleriu.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Cavalieri dar spėjo atidaryti savo kosmetikos saloną (vėliau – jų tinklą) ir išleisti knygą „Mano grožio paslaptys“ (1914 m.), kuri akimirksniu tapo bestseleriu. Nenuostabu – Lina sąžiningai padirbėjo: ji daug metų studijavo egiptiečių grožio paslaptis, kitus senovės receptus, o ir savos patirties turėjo per akis.
Įdomu, kad knygoje dalijami patarimai aktualūs ir šiandien: „Reikia kuo dažniau būti lauke, daug vaikščioti, miegoti ne mažiau kaip 10 valandų... Kūną trinkite šiurkščia kempine arba raskite gerą masažuotoją... Kaklą riebiai tepkite kremu ir 10 minučių apsukite drėgnu šiltu rankšluosčiu... Jei norite sveikų, blizgančių plaukų, trinkite galvą kiaušinio tryniu...“
Deimantai
Cavalieri vis dar buvo labai graži, sekiojama godžių žvilgsnių. Tik su savais vyrais nesisekė. Lucienas buvo neištikimas (net turėjo dukrą su kita moterimi) ir galiausiai Lina jį paliko.
Jos trečia (ketvirta?) santuoka su garsiu lenktynininku Giovanni Campari irgi neatnešė laimės. Giovanni ne tik trankėsi automobiliais – jis visiems gyrėsi, kad jei ne aistra mašinoms, būtų tapęs operos dainininku, ir tikrai turėjo malonų baritoną. Bėda, Alfredo ariją iš „Traviatos“ (vienintelę, kurią mokėjo) Giovanni dažniausiai traukdavo ne Linai, o kitoms moterims... Tik paskutinė Cavalieri santuoka su rašytoju Arnaldo Pavoni buvo rami. Juodu grįžo į Italiją, apsigyveno Linos viloje netoli Florencijos ir dainininkė, vyro padedama, sėdo prie memuarų.
Cavalieri mirtis logiškai užbaigia legendą apie gražiausią planetos moterį. Vyrai žinojo, kad tokios damos brangiai kainuoja. Dainininkė per gyvenimą sukaupė gerą skrynią unikalių papuošalų. Neatsispirsime pagundai pacituoti Rusijos spaudą: „Sankt Peterburgo juvelyrai K.A.Ganas ir K.Bokas kunigaikščio užsakymu pagamino komplektą su smaragdais, kainuojantį 150 tūkstančių rublių, rubinais – už 60 tūkstančių: juos įteikė Cavalieri per jos benefisą „Akvariume“...
Bariatinskis dovanojo mylimajai tris eiles rečiausių Carlo Faberge suvertų perlų, kurie kainavo 180 tūkstančių... Charkovo teatre Cavalieri dainavo „Traviatą“; jos Violeta buvo apkibusi brangenybėmis, kurių vertė – per 3 milijonus...“
Tą 1944 m. vasario 7 dieną, išgirdę oro pavojaus sireną, Lina su Arnaldo ir jų tarnai išbėgo į netoliese buvusią slėptuvę. Bet staiga Cavalieri prisiminė, kad namie paliko brangenybes, ir grįžo jų; vyras metėsi paskui žmoną. Papuošalus juodu spėjo paimti, bet, likus keletui žingsnių iki pogrindžio, sprogo bomba. Abu žuvo. Jei kada nors apie Liną Cavalieri būtų sukurtas filmas, jo paskutiniai kadrai galėtų atrodyti taip: net po mirties – tobula moteris, o aplinkui – ištaškyti deimantai, perlai, smaragdai.
