Nors internete surinkus sąvoką „taro kortos“, iš karto išmetami tinklapiai, siūlantys išsiburti ateitį, Lina teigia, kad taro archetipai skirti ne būrimui, o savęs pažinimui. Taigi nesužinosite nieko daugiau – tik dabartį.
Tačiau tai, pasak jos, ir yra svarbiausia, nes kuo aiškiau suvokiame, kas esame ir kame gyvename, tuo aiškiau matome, kuria kryptimi judėti toliau. „Pažink save tokį, koks esi, prisimink savo pradžią. Naudok tai, ką turi geriausia. Būk atviras ir laisvas“, – būtent į tokią kelionę, pasak Linos, kviečia taro kortos ir jos taikomas metodas.
Vieni gali vertinti šią veiklą rimtai, o galima žiūrėti į tai kaip į pramogą, žaidimą.
„Aišku, šimtaprocentės tiesos niekur nėra, nes gyvenimas nuolat keičiasi. Todėl net nenorėčiau, kad žmogus viską priimtų kaip nekintamą tiesą“, – sako pašnekovė.
– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado taro kortos?
– Viduje visada turėjau daug klausimų, kodėl gyvenime viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi.
Mokykloje mokytis nepatiko – buvo neįdomu, nes man atrodė, kad mokė daug nereikalingų dalykų. Tačiau, spaudžiama visuomenėje vyraujančios nuostatos, kad tik aukštąjį mokslą baigęs žmogus yra vertingas, baigiau socialinius mokslus ir socialinį darbą. Deja, ir ten neradau atsakymų į man rūpimus klausimus. Vėliau gyvenimas jų uždavė dar daugiau.
Aišku, šimtaprocentės tiesos niekur nėra, nes gyvenimas nuolat keičiasi. Todėl net nenorėčiau, kad žmogus viską priimtų kaip nekintamą tiesą.
Patyriau dvi skyrybas, nors man atrodė, kad esu tobula žmona, darau viską, kas man priklauso. Vėliau susirgau vėžiu – vėl buvo šokas. Kaip taip gali būti – juk aš gyvenu sveikai, valgau sveiką maistą.
Visi šie gyvenimo įvykiai, kurie mane supurtydavo, privertė ieškoti atsakymų į klausimą, kur slypi visų šių nesėkmių šaknys. Norėdama suprasti priežastis, kodėl man nesiseka gyvenime, pradėjau vaikščioti į įvairius psichologinius, saviugdos, dvasinio augimo seminarus.
Ir galiausiai radau atsakymus – pirmiausiai apie save. Supratau, kodėl vienos ar kitos mano savybės išprovokuodavo tam tikrą artimų žmonių elgesį, taip pat supratau, kodėl susirgau onkologine liga. Visas šis žinojimas atėjo per taro kortas ir jų simbolius.
– Galiausiai pajutote, kad šiomis žiniomis galite dalintis ir su kitais? Reikia daug drąsos mesti patikimą darbą ir užsiimti veikla, kuri visuomenėje vertinama įvairiai. Nebuvo baisu?
– Iš tiesų, apsispręsti mesti ankstesnę veiklą ir pradėti konsultacijas nebuvo lengva. Juk mes gyvename visuomenėje, o joje yra labai svarbu, kas tu toks esi, kokios yra tavo pareigos, profesija. Todėl ėmiau galvoti: man šis įrankis patinka, aš radau atsakymus į sau rūpimus klausimus, bet kas aš dabar būsiu? Būrėja? Ragana? Žiniuonė? Visi šie žodžiai visuomenėje nėra priimtini. Ir tai mane labai stabdė.
Tačiau padėjo vienas įvykis. Kai imi domėtis taro simboliais, ir gyvenime pradedi matyti įvairius simbolius bei ženklus.
Tai įvyko maždaug prieš 6 metus. Buvo Vėlinių diena ir, kaip kasmet, važiavau aplankyti savo mamos kapo – ją palaidojau prieš 18 metų. Pakeliui aplankiau ir tėtį. Jis, aišku, klausinėjo, kaip sekasi, kuo užsiimu. Tai ir pasakiau – pradėjau konsultuoti su taro kortomis. O tėvukas ir sako: „Tu visai kaip tavo mama.“
Labai nustebau, nes niekada nebuvau girdėjusi, kad mama kažką būtų dariusi su kortomis. Tuomet tėvukas man papasakojo, kad pas mamą atvažiuodavo draugės, jos užsidarydavo kambaryje ir kažką ten veikdavo, o kaip tik neseniai jis netikėtai rado būrimo kortas, paslėptas už senovinio veidrodžio. Kai jas pamačiau, negalėjau patikėti. Tai tikrai buvo senovinės lietuviškos būrimo kortos, net instrukcija prie jų buvo pridėta. Man tai buvo ženklas: jeigu net išėjusi mama man neakivaizdžiai perduoda tokią žinią, kokie dar čia klausimai. Turiu daryti, ir viskas.
Ir kuo daugiau konsultuoju žmonių, tuo man darosi aiškiau, kad tai yra nerealus savęs pažinimo įrankis.
– Visuomenėje visgi kortos asocijuojasi su burtais ir ateities spėjimu, tačiau jūs pati griežtai atsiribojate nuo tokio vertinimo. Kas jums yra šis metodas ir kaip vyksta konsultacija?
– Jokių burtų čia nėra ir ateities tikrai nespėju. Iš esmės dirbu analitiko darbą. Tarkime, visi žinome astrologus. Jie pagal žmogaus gimimo datą paskaičiuoja, kaip tuo metu buvo išsidėsčiusios planetos ir kaip jos paveikė žmogaus charakterį, savybes ir pan.
Aš taip pat naudoju žmogaus gimimo datą, tik atsiranda ne planetos, o taro kortos su savo simboliais, arba archetipais, kurie pasakoja apie žmogaus prigimtines savybes, jo talentus, pagrindines gyvenimo užduotis, baimes, kompleksus, ydas ir pan.
Kortos nekrenta atsitiktine tvarka, jos išdėliojamos remiantis sudėtinga schema – vienus gimimo datos skaičius sudedant, kitus – atimant.
Taigi kortos nekrenta atsitiktine tvarka, jos išdėliojamos remiantis sudėtinga schema – vienus gimimo datos skaičius sudedant, kitus – atimant. Taigi yra labai daug matematikos, kol galiausiai į kiekvieną poziciją, kuri yra už kažką atsakinga, atsiranda tam tikra korta. Tokiu būdu gaunamas psichologinis žmogaus portretas. Mano tikslas – paaiškinti toje kortoje pavaizduoto archetipo pliusus ir minusus.
Pavyzdžiui, į konsultaciją atėjusiai moteriai iškrenta korta su valdovo archetipu: sėdi išdidus valdovas, vyriškos lyties, su karūna, jo rankose – valdžios skeptras. Jaučiu, kad moters dominuojanti energija – būtent tokia, o jos užklausa – nesiseka su vyrais. Tačiau akivaizdu, kad moteris, kuri turi labai daug vyriškos energijos, noro valdyti, vadovauti, negali būti namų šeimininkė, nes tuomet jos vieninteliais pavaldiniais tampa vyras ir vaikai.
Ir vyras imasi už galvos, nes energetiniame lygmenyje jaučia konkurentą – kitą vyrą. Iš pradžių jis bando priešintis, po to pradeda gerti, ir viskas baigiasi skyrybomis. Ir taip ne vieną kartą. Tokiai moteriai tiesiog būtina dirbti vadovaujantį darbą didelėje įmonėje. Tuomet, realizavusi savo energiją darbe, namuose ji vadovauti jau nebeturės poreikio.
Taigi mano tikslas parodyti dabartį ir supažindinti žmogų su jo savybėmis, duotybėmis, energijomis, o žmogus jau pats sprendžia, ką su tuo darys. Aišku, šimtaprocentės tiesos niekur nėra, nes gyvenimas nuolat keičiasi. Todėl net nenorėčiau, kad žmogus viską priimtų kaip nekintamą tiesą.
Konsultacijos metu taip pat mėgstu pasitelkti koučingą, kurio mokiausi. Aš klausiu žmogaus – ką šis simbolis jam reiškia gyvenime. Juk ta pati saulė vienam asocijuojasi su šviesa, kitam – su šiluma, trečiam – su džiaugsmu. Ir žmogus pradeda suprasti, kad tas simbolis jį lydėjo visą gyvenimą, siuntė jam tam tikrus ženklus, bet jis nematė ir negirdėjo.
– Taigi pagrindinė idėja, kad nereikia savęs keisti, o reikia teisingai save nukreipti?
– Būtent. Svarbu atpažinti savyje vyraujančias energijas, prisiminti, kur teko su jomis gyvenime susidurti, ir rasti sprendimą, ką toliau daryti.
Pavyzdžiui, žmogaus psichologiniame portrete yra transformacijos korta – giltinė su dalgiu. Klausiu žmogaus, kaip jam patinka šis paveiksliukas. O jis sako: „Visą gyvenimą slaugau onkologinius ligonius, juos laidoju.“ Klausiu – ar jam patinka? „Ne, nes nieko daugiau negaliu dirbti.“
Nėra taip, kad mūsų gyvenimas nulemtas iš anksto – bus taip ir ne kitaip. Mes turime laisvą valią, todėl visada galime rinktis.
Šiuo atveju žmogus turi labai galingą transformacinę energiją, kuri verčia jį kažkuo rūpintis, gydyti, slaugyti. Jeigu jis dirbtų mediku, būtų labai paprasta – įdarbintų šią transformacinę energiją gydydamas. O kai ji nenaudojama, tuomet vienas artimasis suserga, kitas, ir žmogus juos visus slaugo, užuot pakreipęs savo gyvenimą kita linkme, pasirinkęs profesiją, kurioje turėtų galimybę realizuoti tą savo energiją. Tai nebūtinai medicina, rūpintis galima daug kuo – augalais, gyvūnais ir pan.
Šiuo pavyzdžiu noriu parodyti, kad nėra taip, kad mūsų gyvenimas nulemtas iš anksto – bus taip ir ne kitaip. Mes turime laisvą valią, todėl visada galime rinktis.
Žmogaus psichologinis portretas – tarsi kambarys arba kino žanras. Tarkime, žmogus išgyvena dramą, tačiau jis gali pasirinkti – išgyvens ją sąmoningai, darys tikslingus sprendimus ar elgsis nesusivokdamas. Renkamės mes patys. Ir tai vyksta per dieną daugybę kartų, tik mes nepastebime, kiek daug kartų per dieną renkamės – net ant kurio šono norime užmigti. Taigi psichologinis portretas „iš kortų“ tiesiog suteikia žmogui aiškumo – kas aš esu ir ką galiu su savo duotybėmis nuveikti.
Iki šiol atsimenu vieną konsultaciją. Paskambino merginos mama. Nors paprastai atsisakau, jeigu neprašo pats žmogus, šiuo atveju mane įtikino, kad labai reikia pagalbos.
Mergina iš tiesų buvo labai užsisklendusi. Kurį laiką ji negyveno pas tėvus, buvo išvykusi į užsienį. Nors ji ten vyko tarsi mokytis, pasirodė, kad pagrindinis jos motyvas buvo pabėgti iš tėvų namų. O tėvai labai norėjo, kad dukra eitų tuo pačiu keliu, kaip ir jie. Todėl ir užklausa buvo veiklos sritis bei realizacija.
Konsultacijų metu dažnai naudoju intuicijos metodą – žiūrėdama į gautą portretą sakau tai, kas man pirmiausiai ateina į galvą. O atėjo striptizo šokėja. Stojo tyla, ir po kurio laiko mergina pravirko. Ji prisipažino, kad to norėjo visą gyvenimą, bet niekada negalėjo sau to leisti dėl tėvų padėties.
Tačiau striptizo šokėja yra tik tam tikros energijos realizacijos išraiška, kuri visuomenėje aiškiausiai suprantama per striptizo šokėjos įvaizdį. Pirmiausiai merginai reikėjo suprasti, kodėl ji norėjo būti striptizo šokėja: ji savyje turėjo labai daug aistros, ugnies, labai gražų kūną ir labai norėjo dėmesio. Tačiau šiuos poreikius galima realizuoti ir per kitas sritis. Taigi tas noras tapti striptizo šokėja nebūtinai tikras. Kai žmogus tai suvokia, jis tampa įgalus pasirinkti teisingiausią ir priimtiniausią kelią.
– O kaip ši metodika pakeitė jūsų pačios gyvenimą?
– Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbau draudimo versle, o tai iš esmės darbas su skaičiais: skaičiuoji, analizuoji, vertini žmogaus poreikį. Galiausiai man tai pasidarė nebeįdomu.
Tačiau visai neseniai supratau, kad dabar darau lygiai tą patį, tik su kitu instrumentu. Aš gaunu labai daug skaičių, žiūriu į juos, analizuoju ir vertinu situaciją. Taigi savo prigimtinę savybę – analitiko gebėjimus – perkėliau ant kitų bėgių.
Aš analizuodavau visą gyvenimą, tik kol neradau praktinio šios savybės pritaikymo, ji mane erzindavo, nes vertindavau nuolat ir viską: gražu – negražu, ryšku – neryšku, dabar reikia suskaičiuoti, kiek turime pinigų, kiek išleidome, koks yra mūsų biudžetas... Tačiau akivaizdu, kad analizuoti man visada patiko.
Kita savybė, kuri man trukdė visą gyvenimą, buvo jautrumas. Labai daug metų dėl jo kentėjau. Dar mokykloje kartais neidavau atsakinėti prie lentos, nes man būdavo labai gėda, kad nemoku pakankamai gerai. Buvau pasiruošusi gauti dvejetą, negu raudonuoti prieš visą klasę. Ir vėliau daug dalykų gyvenime atsisakydavau dėl kitų žmonių vertinimų ir kritikos.
Kai savyje atpažinau šį jautrumą, nuo kurio vis bėgau, supratau, kad yra Dievo dovana būti jautriam, t. y. matyti ne tik tai, kas fiziškai matoma, bet ir jausti žmogaus energiją, emociją. Šią savybę dabar puikiai pritaikiau savo veikloje.
Kalbant apie materialų lygmenį, pasikeitė mano gyvenamoji vieta – iš miesto išsikrausčiau į kaimą, nes supratau, kad norint išlikti jautriam, visgi reikia nuo visuomenės triukšmo izoliuotis gamtoje – gamta pati savaime gydo, harmonizuoja. Ir šis sprendimas tikrai pasiteisino.
