Spalio 5-ąją minint Tarptautinę mokytojų dieną, su Irma kalbamės apie mokytojo profesijos iššūkius, būtinybę prisitaikyti prie laikmečio ir jos meilę... pirčiai.
Pačios moters gyvenime nuo pat vaikystės pirtis užima svarbią vietą – pajutusi jos naudą sau, ji nusprendė supažindinti su šia protėvių tradicija ir vaikus. Valstybės finansuojamos „Geros savijautos“ programos rėmuose ji kviečia moksleivius į „Karštas streso valdymo dirbtuves“, kuriose moko senovinių ir modernių streso įveikos būdų.
Moteriai užtenka energijos ne tik profesinei veiklai. Jau šešerius metus šeimoje gyvena globojamas berniukas. Kaip prisipažįsta pati Irma, viena vertus, ji norėjo padėti vaikui, kita vertus, pagalvojo, kad bus puiku, jeigu jaunėlis sūnus turės panašaus amžiaus žaidimų draugą, nes dvi dukros jau buvo užaugusios.
„Pradžioje buvo eurofija – vaikus duoda už dyką Lietuvoje! Vėliau pasirodė viskas ne taip paprasta. Supratau, kad mano euforija ir viltys buvo šiek tiek neadekvačios.
Yra toks posakis: nusipirkai bilietą į Italiją, o nusileidai Antarktidoje. Kai jis pas mus atsirado, jam buvo šešeri, natūralu, kad atėjo jau su tam tikra problemų puokšte, o aš turėjau pripažinti, kad nesu tokia stipri, kaip maniau, kad man nėra taip paprasta priimti jį kaip savo vaikus. Tačiau psichologai nuramino, kad tai normalu – ir nereikia vaikui meluoti, kad myli jį taip pat, nes vaikas jaučia. Reikia paaiškinti, kad jį myli, bet kitaip“, – atviravo pašnekovė.
Pasak Irmos, tai jai buvo ir puiki savęs pažinimo mokykla – ji tapo geriau psichologiškai išprususi, stipresnė. Galiausiai tai bus vienas prasmingesnių jos darbų gyvenime.
– Mokytojo profesija šiandien vertinama nevienareikšmiai. Mokytojai guodžiasi, kad yra nuvertinti, vaikai neretai skundžiasi, kad mokytojai nepatenkina jų lūkesčių. Kaip jaučiatės pati būdama mokytoja?
– Man asmeniškai labiausiai liūdna, kad mokykloje visi vaikai mokomi pagal tą pačią programą, nors jų gabumai gali būti skirtingi. Vienas vaikas gabus matematikai, kitas – kalboms, trečias – dar kitam dalykui. Tačiau, užuot padėjus vaikui vystyti savo gabumus, jis spaudžiamas, verčiamas „pasitempti“ ten, kur negabus, nuolat badomas pirštais. Tai labai neigiamai veikia savivertę, ypač tokiame amžiuje, kai psichika dar tokia trapi.
O pagarbos stokos mokytojo profesijai aš asmeniškai niekada nejaučiau. Ir man tos pagarbos niekada neateidavo į galvą reikalauti. Visuomet pažintį su bet kuria klase pradėdavau nuo susitarimo, kad nereikia atsistoti, kai įeinu į klasę, nors mokyklos taisyklėse dažnai tai būna nurodyta. Pagarba ne tai. Ir dar labiau ne solidus atlyginimas.
Kalbant apie pinigus, gal nuskambės ciniškai, bet, rinkdamasis pedagogo kelią, tu juk žinojai, koks yra mokytojo atlyginimas. Jeigu tavo svajonė turėti daugiau lėšų, tam yra kitos profesijos. Arba jeigu tu jauti pašaukimą dirbti mokytoju, bet atlyginimas tau atrodo neadekvatus, tu blogai dėl to jautiesi, visada yra galimybė užsidirbti lėšų papildomai.
Mano manymu, mokytojams neprideda garbės skundai dėl finansinių dalykų. Aš pati 20 metų po mokyklos eidavau į Vilniaus universiteto biblioteką dirbti papildomai. Visada yra išeitis.
– Kas yra svarbiausia šiandieniniams vaikams ir ką jie norėtų gauti mokykloje?
– Man vaikai visuomet atrodydavo pati geriausia visuomenės dalis. Prisipažinsiu, kad per Mokytojų dieną visada sveikinu savo mokinius su šia švente, stengiuosi juos pavaišinti, dar kaip nors pamaloninti ir pasakyti, kad nei iš profesūros, nei iš knygų tiek neišmokau, kiek iš savo mokinių. Žavi jų smalsumas, jų imlumas, lankstumas, jų gebėjimas vieną akimirką verkti, o jau kitą – juoktis.
Tiesa, šiandien vaikus labai sudėtinga sudominti. Atsimenu, kai dar dirbau valstybinėje mokykloje, susitariau su Dariumi Kuoliu (literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras – red.), kad jis mano mokiniams, kaip dažnai mėgstama netaisyklingai sakyti, pravestų pamoką apie Martyną Mažvydą.
Tikrai nėra paprasta mokyklos smegenis susieti su gyvenimo smegenimis.
Jis pravedė net tris pamokas, po jų būdavo visas šlapias, bet jos tikrai buvo fantastiškos: pradėjo nuo klausimo, kokia buvo pirmoji mokinių knyga, ką apie ją prisimena, parodė elektroninę knygą ir tik tada perėjo prie Mažvydo. Tačiau, kai po kelių mėnesių mokiniams daviau atlikti tekstą, net patys geriausieji neatsiminė, nei kur ta knyga parašyta, nei kas joje rašoma, nes vaikams tokios informacijos nereikia.
Mūsų smegenys paprastai atsimena tik tai, kas joms aktualu išgyvenimui. Tačiau mokytojai yra programų vergai ir turi mokyti to, ko reikia, nors tikrai nėra paprasta mokyklos smegenis susieti su gyvenimo smegenimis. Ne veltui privalomos literatūros sąrašai vadinami juodaisiais. Aš asmeniškai bandau suktis iš situacijos leisdama patiems vaikams pasirinkti knygą, kurią jie nori skaityti, svarbu, kad ji būtų meniškai vertinga. Tiesa, tai galiu leisti tik jaunesnėms klasėms, o gimnazistus privalau paruošti egzaminui.
Ko gera, iškiliausi šalies ekspertai programas kūrė žiūrėdami į savo ir savo aplinkos žmonių vaikus, kurie yra gabūs, bet nematė realių vaikų. Pavyzdžiui, vaikai iš lenkiškų rajonų nežino elementarių žodžių. Kaip jie gali suvokti tekstą? Tuomet kyla tokios kurioziškos situacijos: skaitome Šekspyrą, tekste rašoma – „vyras gražus kaip bijūnas“. Klausiu – kas tas bijūnas, o jie atsako – tas, kuris bijo.
– Dažnai pabrėžiama, kad vaikų kalba tapo labai skurdi dėl technologijų. Ar pastebite tokią tendenciją?
– Kalbos skurdumą siečiau ne su technologijomis, nes tikrai yra vaikų, kurie nuolat „sėdi“ telefonuose, bet jų kalba nėra skurdi, nes jie skaitantys. Tai susiję su vaikų ir jų šeimos kultūriniu lygiu. Žinoma, jeigu nėra jokios kultūrinės alternatyvos telefonui, kalba iš tiesų tampa primityvi – tam tikras baigtinis žodžių rinkinys vartojamas bet kokiose situacijose.
Mūsų mokykloje ši problema sprendžiama prieš pamokas surenkant iš vaikų telefonus, kad jie per pertraukas bendrautų, jiems pasiūlyta daug įvairių žaidimų.
Prisimenu, kartą vaikai manęs užklausė, kaip jaučiuosi būdama kalbos, kuri greitai išnyks, mokytoja. Todėl iš tiesų pajuokauju, kad gal jau laikas prisistatyti kaip nykstančios kalbos mokytoja.
Kita vertus, kažką pakeisti dirbtinai turbūt neįmanoma. Faktas, kad ilgesnis lietuviškas naujadaras niekada nenukonkuruos iš anglų kalbos atėjusio trumpesnio termino ar žodžio.
– Kokie šiandieninėje mokykloje mokytojų ir vaikų santykiai?
– Turbūt daug kas priklauso ir nuo mokytojo asmenybės. Ne veltui sakoma, kad jeigu tau pavyksta suvaldyti klasę, užtikrinti drausmę, tau pavyks ir visa kita. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima būtų dirbti, kai tavęs kasdien neklauso. Tačiau reikia sutikti, kad tai pavyksta ne visiems. Egzistuoja tam tikri universalūs dalykai – kuo garsiau mokytojas kalba, tuo garsiau klasė rėkia. Arba jeigu įpykęs pasakei, kad parašysi tris pastabas, jas ir turi parašyti.
Vis dėlto mokytojų, kurie padarė įtaką vaikų gyvenime, buvo jiems švyturiai, ko gera, nėra daug. Mano manymu, pirmiausia mokytojas, krepšinio terminais, turi vaiką „apžaisti“, pasakyti ir parodyti tai, ko vaikas nežino, kas jam įdomu ir atrodo reikalinga gyvenime. Vaikai tikrai mielai mokosi dalykų, kurie, vaikų manymu, gyvenime bus pravartūs, pavyzdžiui, kalbėjimo meno.
Jie mokosi paklausti, ar yra klausimų, padėkoti už klausimą, kad laimėtų laiko sugalvoti atsakymui, ir kitų bendravimo gudrybių. Bet mokytis rašybos nemėgsta, nes žino, kad kompiuteriai dabar ištaiso visas klaidas.
Po nuotolinio mokymosi ypač sunku juos motyvuoti rašyti ranka į sąsiuvinius. Ir man tai natūralus ėjimas su laiku. Jeigu pradėčiau labai priešintis, tai būtų kova su vėjo malūnais, nors neuromokslininkai pasakytų, kad rašymas ranka lavina smegenis.
Keletą metų dėsčiau mokėjimą mokytis, todėl man atrodo labai svarbu, kad mokytojas parodytų, kaip įsiminti, išmokti, t. y. kaip įvaldyti tam tikras technikas, kurios bus naudingos ir ateityje.
Visada kyla iššūkis, kai atsiranda „kitokių“ vaikų, kurie išdrįsta nesimokyti, pasipriešinti, klausti, kam to reikia. Mokytojo darbas man tuo ir įdomus, kad čia nėra rutinos. Tu eini į darbą ir nežinai, kas tavęs laukia: tave „pasiųs“ ar „nepasiųs“, priims ar nepriims... Ir apima didžiulis džiaugsmas, kaip pavyksta įgyvendinti savo sumanymą.
Mano manymu, mokytojas apskritai per daug kalba. Jis turėtų daugiau klausytis, nors nėra lengva persiorientuoti iš vienos pedagogikos, kurioje stengiamasi perduoti žinias, į kitą, kai dėmesio centre atsiduria ne mokytojas, o vaikas.
– Papasakokite, kaip gimė streso įveikos programa pirtyje? Ar nebuvo baisu, kad mokyklos jos nepriims – juk pasiūlymas iš tiesų labai neįprastas?
– Pirtis mano gyvenime yra nuo pat vaikystės. Pati esu suvalkietė, o mano tėtis – aukštaitis. Kai jis „nutekėjo“ į Marijampolę, sakydavo, kad suvalkai prausiasi savo pamazgose. Čia nuo seno buvo tokia tradicija – pirma į vonią eina vaikai, po to močiutė, po to – senelis į tą patį vandenį ir t.t. O tėtį mama nuo vaikystės vesdavosi į Radviliškio viešąją pirtį. Todėl lygiai taip pat ir savo šeimą jis vesdavosi į Marijampolės viešąją pirtį.
Kadangi mano gyvenime pirtis yra savaime suprantamas dalykas, jau seniai norėjau ir vaikus atvesti į pirtį. Mes mokome vaikus galybės taisyklių, kemšame į jų galvas žinias, šiuolaikiniai vaikai tikrai „aria“ kaip arkliai. O kas juos pamokys poilsio, atokvėpio meno, parodys, kaip ilsėtis kokybiškai?
Iš pagarbos mokytojas dažnai užkeliamas ant pjedestalo, tačiau, mano manymu, tai autoriteto neprideda.
Suprantu, kad gali atrodyti, jog mokytojas ir mokiniai pirtyje – du nesuderinami dalykai. Iš pagarbos mokytojas dažnai užkeliamas ant pjedestalo, tačiau, mano manymu, tai autoriteto neprideda.
Teko lankytis Danijos mokykloje. Kiekviena diena joje prasidėdavo bendru renginiu: akompanuojant fortepijonui visi – mokytojai kartu mokiniais – dainuodavo ir šokdavo. Man toks pats kaukės nusimetimas – ėjimas kartu į pirtį. Pirtyje per protėvių ritualus mes galime perimti daug gražių dalykų, kurie skatina bendrystę, susitaikymą, mažina agresiją, patyčias. Mokykloje vis dar būna patyčių dėl kūno formų, tačiau pirtyje galima kalbėtis apie tai, kad kūnai gali būti labai įvairūs ir gal svarbiau turėti ne madingą kūną, bet naudingą talentą.
Gana ilgai tai buvo tik svajonė, tačiau kai šiemet sužinojau apie „Geros savijautos“ programą, kilo mintis rašyti paraišką ir rinkti komandą. Laimėjusi nepaprastai džiaugiausi!
„Geros savijautos“ programa apima daugybę projektų – kiekvienas vaikas per metus gali pasirinkti ir sudalyvauti bet kuriame iš jų. Nors nerimavau, ar mokytojams užteks drąsos ateiti su klase į pirtį, ar bus susidomėjimas, jau turime nemažai užsakymų iš visos Lietuvos.
– Kas vyksta šios programos metu?
– Buvo reikalavimas, kad vaikus reikia užimti 8 valandas. Mes šį laiką skeliame į dvi dalis – teorinę ir praktinę, o pačioje pirtyje atskiriame mergaites ir berniukus, kad jie nesigėdytų vieni kitų. Yra pirtininkas, kuris dirba su berniukais, ir atskirai dirbama su mergaitėmis. Kadangi tema yra stresas, pasitelkiame įvairius jo įveikos metodus – kalbame apie emocijas, prisimename liaudiškus streso įveikos būdus, šokame pagal tam tikrą metodiką, dainuojame, „užkalbame“ stresą geru tekstu ir netgi taikome dramos elementus.
Pirtyje taip pat vyksta edukacija – vyksta pirmo garo procedūra, kai visi palinkime vienas kitam gerų dalykų, susikimbame rankomis, išbandome aromaterapiją, aptariame augalus, kurie naudojami pirtyje, pasimokome savęs vanojimo technikos, galiausiai, klausydami ramios muzikos, pabūname apmąstymuose su savimi. Merginoms dar pridėtos kosmetinės procedūros – kaukės, veido masažas ir pan.
Vaikai supažindinami su savo šaknimis, senąja protėvių pirties kultūra ir išeina labiau susidraugavę.
Mano manymu, taip pasiekiamos kelios naudos – vaikai įgauna įgūdžių, kaip susidraugauti su stresu, pamato, kas yra sveikas poilsis, nes tą dieną prašome ir valgyti lengviau, draudžiame atsivežti nerekomenduojamų maisto produktų (saldžiųjų gėrimų, bulvių traškučių ir pan.), vaikai supažindinami su savo šaknimis, senąja protėvių pirties kultūra ir išeina labiau susidraugavę.
Be to, pirtyje pasigamina laimės hormonų, kurie stiprina imunitetą, o tai šiandien ypač aktualu. Ne veltui senovėje pirtis žmones gelbėdavo sunkiausiais momentais. Šiandien tai patvirtina ir ne vienas mokslinis tyrimas.
