Apkeliavo pusę pasaulio
Užsienyje Aušra praleido daugiau nei 12 metų. Po studijų persikraustė į Jungtinę Karalystę, bet pabuvusi kurį laiką, grįžo į Alytų, trumpai padirbo mokykloje, metams įsidarbino savivaldybėje ir jau žadėjo likti, kol, kaip jos mama sako, netapo meilės emigrante.
„Susiradau antrąją pusę, kuri dirbo Kinijoje, tad teko gyventi Azijoje, kol nepradėjau lauktis. Tuomet nusprendėme kraustytis į Europą ir pasirinkome Prancūziją. Ten buvo labai gerai, bet paaugus dukrai, supratome, kad per sudėtinga tiek skirtingų kalbų vienuose namuose.
Aš su ja bendravau lietuviškai, su vyru – angliškai, o dukra darželyje – prancūziškai. Išsikraustėme į Jungtinę Karalystę“, – pasakoja Aušra.
Pirmais metais moteris daugiausia laiko skyrė dukrai, vėliau prisidėjo prie šeimos verslo, bet tuomet prisiminė savo Lietuvoje baigtas matematikos studijas ir nusprendė tapti mokytoja.
„Lietuvoje mokytoja dirbau labai trumpai, paskui – buhalterijos srityje. Teko vėl stoti į universitetą, į išlyginamąsias studijas, kol gavau diplomą ir galėjau dirbti“, – prisimena ji.
Viskas taip būtų ir likę, jei ne A.Paškonytės pusseserė, prieš penkerius metus grįžusi į Lietuvą bei kalbinusi namo grįžti ir giminaitę.
„Su vyru išsiskyriau, visi giminaičiai Alytuje, nieko nėra, milijonų neuždirbau, nusprendžiau grįžti. O dabar net atostogų nesinori važiuoti, taip gera čia“, – šypsosi ji.
Dukros namų darbai negąsdina
Sunkiausia apsispręsti buvo dėl dukros – ji mokėsi septintoje klasėje, tad buvo neramu, ar prisitaikys.
„Galvojau, baigs mokslus, tada grįšime – nesitikėjau, kad sutiks. Pasikalbėjome ir ji mielai sutiko porą mėnesių pabandyti eiti į lietuvišką mokyklą, o tada jau spręsti, kas toliau. Pabandė, liko sužavėta ir apsisprendėme likti“, – džiaugiasi Aušra, kuri su dukra nuo gimimo kalbėjo lietuviškai, tad kalbos barjeras nebuvo didelis.
Mergaitė eina į tą pačią mokyklą kaip ir pusbrolis, tad buvo iš karto drąsiau.
„Jai čia labai patinka mokytis, nes kitokie santykiai su klasės draugais, mokytojais – sako, kad net nesijaučia, jog eina į mokyklą. Aišku, teko priprasti, kad čia kasdien turi atlikti namų darbus, nes Londone tik kokį kartą per savaitę, bet tai tikrai nesumažina jos džiaugsmo“, – šypsosi mama.
Moksleiviams mokslai nerūpi
Pasirūpinus persikraustymu ir dukra, liko išsiaiškinti dėl darbo – A.Paškonytė buvo girdėjusi, kad vienoje Alytaus mokyklų dalis pamokų vyksta anglų kalba, todėl išsiaiškinusi kur, susitarė dėl susitikimo su Šv. Benedikto gimnazijos direktore Loreta Šerniene – ji pasakė, kad nuo rugsėjo bus laisva matematikos mokytojo vieta.
Dabar Aušra jau tris mėnesius moko tarptautinio bakalaureato programos moksleivius matematikos anglų kalba – dalis pamokos vyksta lietuviškai, dalis – angliškai. Labiausiai Aušrą džiugina vietiniai moksleiviai – jie yra visai kitokie nei jos auklėtiniai Londone.
„Dirbau rajonuose, kur mokyklose įvairių rasių moksleiviai su savo skirtingu temperamentu. Lietuviai ramesni, o kalbant apie vaikus, jie paprastesni, nuoširdesni ir santūresni. Net kai išdykauja, man kelia šypseną, nes tie jų išdykavimai kaip diena nuo nakties skiriasi nuo mano matytų Londone.
Alytuje moksleiviams rūpi mokytis, svarbūs pažymiai, kurių Jungtinėje Karalystėje net nėra – ten tik pažymi, atitinka vaikas reikiamą lygį ar ne. O net jei neatitinka, jiems vienodai. Dabar, kai vaikai nesupranta ko nors, eina, teiraujasi, kalbamės. Parašėme kontrolinį, rezultatai nenudžiugino – greitai visi sukruto, nes blogų pažymių nenori gauti“, – džiaugiasi Aušra.
Lietuviai ramesni, o kalbant apie vaikus, jie paprastesni, nuoširdesni ir santūresni.
Net ir santykiai mokykloje visai kitokie – mokytojai gali su moksleiviais kalbėtis laisviau, bet taip pat jaučią pagarbą.
„Londone gali palikti po pamokų, bet tuomet pats turi vaikytis tą vaiką, kad jis sėdėtų. Nors gimnazija didelė, šurmulio nėra, o ten – eina, griūna, nežiūri, lipa ant galvos“, – palygina A.Paškonytė.
Uždirbi daugiau, išleidi dar daugiau
Paklausta, ar iš megapolio grįžus į tokį nedidelį miestą, netrūksta pramogų, Aušra šypsosi, kad jai geriausia pramoga – pasivaikščioti miške, o čia to netrūksta.
„Miestas labai sutvarkytas. Aš kasmet grįždavau, man nebuvo tokio šoko, bet dabar labai gera gyventi. Žmonių ar susibūrimų, kai negali praeiti gatve, nepasigendu – jau atsikandau. Aš ne didmiesčio žmogus, tad man čia labai gera, o koncertai, kultūra vyksta ir čia, nieko netrūksta“, – vardija ji.
Žinoma, daugeliui svajojančių grįžti į Lietuvą, kaip Aušra, rūpi, ar negaila užsienietiško atlyginimo išmainyti į kuklesnę mokytojo algą Lietuvoje.
„Tikrai ne, nes ten uždirbi daugiau, bet ir išleidi daug daugiau. Kainos kyla visur, o Londonas labai brangus, ypač su savo atstumais – vieną dieną pasivažinėti po miestą kainuoja daugiau nei parskristi iš ten lėktuvu į Lietuvą. O dar visokie privalomi draudimai nuo telefono iki šuns“, – moja ranka A.Paškonytė.
Ji pripažįsta, kad jos klasės draugų ar vaikystės bičiulių mieste liko nedaug – daug kas gyvena užsienyje ar kituose Lietuvos miestuose, bet ji dėl to neliūdi.
„Ne tas žodis, kaip širdis dainuoja, kaip džiaugiuosi dėl savo mergaitės, kaip gera pačiai“, – negaili gerų žodžių gimtinei Aušra.
