„Pasididžiavimo balsų“ renginyje Lordas Michaelas Cashmanas dalinsis savo ilgamete patirtimi ginant LGBT žmogaus teises Jungtinėje Karalystėje ir Europoje. Šiandien mes apžvelgsime kai kuriuos ryškiausius Lordo Michaelo Cashmano karjeros momentus.
– 1989 metais kartu su Seru Ianu McKellenu ir Lisa Power įkūrėte LGBT teisių labdaros organizaciją „Stonewall“. Ar galėtumėte mūsų skaitytojams plačiau papasakoti apie šį laikotarpį? Koks buvo socialinis klimatas LGBT asmenų atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje devintajame dešimtmetyje?
– Ianas McKellenas, Lisa Power ir kiti įkūrė „Stonewall“ 1989 metais kaip atsaką konservatorių vyriausybei, kuri, vadovaujama Margaret Thatcher, 1988 metais pateikė homofobišką įstatymo projektą. Mes vykdėme kampaniją, bandžiusią sustabdyti šio įstatymo priėmimą. Tačiau jis buvo priimtas, tad mes įkūrėme „Stonewall“ kaip nepartinę politinę grupę, kurios Valdyboje moterų ir vyrų būtų po lygiai, tam, kad skatintume teisinę lygybę ir socialinį teisingumą LGBT asmenims Jungtinėje Karalystėje. Tuo metu nekėlėme klausimų, susijusių su translyčių žmonių teisėmis, nors džiaugiuosi, kad „Stonewall“ tai daro dabar.
– Kokį poveikį jūsų įkūnytas „BBC“ televizijos serialo „EastEnders“ personažas Colinas Russelas, dalyvavęs pirmojo homoseksualaus bučinio britų muilo operoje scenoje, turėjo LGBT bendruomenei Jungtinėje Karalystėje?
– Kai prisijungiau prie „EastEnders“ 1986 metais, tai buvo pirmas kartas, kai homoseksualus personažas buvo pavaizduotas tokiame svarbiame ir populiariame seriale. Mano vaidinamas personažas Colinas Russellas, neatitiko žiniasklaidoje pateikiamo stereotipinio gėjaus įvaizdžio – jis buvo eilinis žmogus, grafikos dizaineris, susitikinėjantis su jaunu darbininkų klasės vaikinu. Reikia prisiminti, kad tuo metu buvo daug isterijos ir homofobijos, ypač kalbant apie homoseksualius ir biseksualius vyrus, kadangi AIDS ir ŽIV populiariojoje žiniasklaidoje, ypač bulvarinėje spaudoje, buvo vaizduojamos kaip „gėjų maras“.
Tad mano personažas padėjo išsklaidyti šį mitą, parodyti buvimą homoseksualiu kaip paprastą dalyką, ir nors tai sukėlė aršias diskusijas populiariojoje žiniasklaidoje, tai reiškė, kad apie mus kalbama, ir kad žmonės žinojo, kad mums yra vietos populiariausiame „BBC“ seriale. Tai pakeitė žmonių mąstymą ir nuostatas, ir, be abejo, suteikė vilties jauniems LGBT žmonėms, augusiems Jungtinėje Karalystėje.
– Esate ir politikas, ir žmogaus teisių aktyvistas. Europos Parlamente buvote Leiboristų partijos atstovas žmogaus teisėms ir jungtinės grupės LGBT klausimais prezidentas. Ar galite mums plačiau papasakoti apie savo darbą LGBT žmogaus teisių advokacijos srityje Europos Sąjungoje?
- Nuo „Stonewall“ įkūrimo ir galimybės naudotis savo pozicija Jungtinėje Karalystėje viešai pasisakyti už lygybę ir įvairovę, bei pripažinimo, kad žmogaus teisės yra lygios mums visiems ir universalios, kad ir kur būčiau, naudojausi galimybėmis prisidėti prie žmogaus teisių pažangos. Man ypač pasisekė būti Europos Parlamento jungtinės grupės LGBT klausimais pirmininku – tai buvo efektyviausia ir didžiausia grupė per 15 metų mano darbo šioje institucijoje.
Ir Europos Sąjungos veikloje, kai ją sudarė 15 valstybių narių, ir ES plėtros iki 28 valstybių proceso metu, atidžiai stebėjome ir skatinome žmogaus teisių progresą ES viduje, užtikrinome, kad šios teisės būtų įgyvendintos šalyse kandidatėse ir reikalavome, kad būtų priimti papildomi LGBT ir kitų asmenų apsaugą nuo diskriminacijos užtikrinantys teisiniai pakeitimai. Šiaip ar taip, Europos Sąjungos šalys yra lygios, tad ir asmenys, gyvenantys visose valstybėse narėse, turi būti lygūs.
– Tapote Lordų Rūmų nariu. Ar galėtumėte papasakoti apie šią patirtį? Kokį poveikį jums turėjo šis statusas?
– Buvimas Lordų Rūmų nariu man yra puiki galimybė suteikti balsą žmonėms ir klausimams, kurie kitu atveju nebūtų išgirsti. Pasisakyti prieš diskriminaciją, kad ir kur ji pasitaikytų, ir užtikrinti, ypač dabar, nors ir galimai paliksime Europos Sąjungą, kad nepaliksime žmogaus teisių ir įvairovės šeimos. Man pasisekė, kadangi pirma turėjau galimybę tai daryti kaip tarptautinis Leiboristų partijos pasiuntinys, o dabar tai darau kaip nepriklausomas Lordų Rūmų atstovas, atstovaujantis Leiboristų partijai. Esu laimingas, kad galiu pasisakyti daugeliu klausimų. Tai – vienas iš buvimo Lordų Rūmuose privalumų: jiems sunku mus nutildyti!
Šiaip ar taip, Europos Sąjungos šalys yra lygios, tad ir asmenys, gyvenantys visose valstybėse narėse, turi būti lygūs.
– Ar galite išsamiau papasakoti apie liūdnai pagarsėjusį 28-ąjį straipsnį, draudusį bet kokį „tyčinį homoseksualumo propagavimą“ ir „mokymą apie homoseksualumą kaip galimą šeiminį santykį bet kokioje vietinės valdžios finansuojamoje mokykloje“? Kaip šis teisės aktas paveikė LGBT jaunimą Jungtinėje Karalystėje? Ką manote apie Lietuvoje galiojantį įstatymą prieš „homoseksualumo propagandą“ (Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas), aktyviai varžantį vietos LGBT bendruomenės saviraiškos laisvę? Ar manote, kad normalu, jog panašūs įstatymai veikia vienoje iš ES valstybių narių? Kaip manote, kokių veiksmų galima imtis, norint panaikinti šio įstatymo diskriminuojančio pobūdžio nuostatas?
– 28-asis straipsnis buvo pavojingas, nes iš esmės juo bandyta priversti lesbietes ir gėjus slapstytis, juo buvo norima pasakyti, kad apie mūsų šeimas ir patirtis negalima kalbėti viešai, ir kad mūsų mokyklos bei vietos valdžios institucijos negali apie mus kalbėti ar palaikyti LGBT žmonių. Tai, kad šis įstatymas buvo pritaikytas kitose pasaulio šalyse, tokiose kaip Rusija ir Lietuva, tikrai kelia nerimą. Kaip civilizuotos visuomenės turėtume skatinti žmones būti savimi, remti vaikus ir jaunimą kurti savo unikalią tapatybę ir priimti juos į tautos šeimą bei šeimų bendruomenes. Tai padaro valstybes stipresnes, o ne silpnesnes.
– Jau esate lankęsis Vilniuje 2007 metais „ILGA-Europe“ konferencijos metu ir 2010 metais, kai dalyvavote pirmosiose „Baltic Pride“ eitynėse. Kaip apibūdintumėte šias savo patirtis? Ar manote, kad „Baltic Pride 2019“ eitynės bus kitokios?
– Man buvo malonu aplankyti Vilnių 2007 metais, „ILGA-Europe“ konferencijos metu, ir sudalyvauti pirmosiose „Baltic Pride“ eitynėse 2010 metais. Tai buvo nuostabios patirtys, ir nors susidūrėme su nemažai priespaudos ir net bandymais įbauginti, tai parodė, kad mūsų bendruomenė – stipri, kad kiti buvo solidarūs su mumis, ir kad mes ir toliau judėsime pirmyn kovoje už lygybę ir įtrauktį. Esu tikras, kad „Baltic Pride 2019“ bus visiškai kitoks – stebėjau, kaip šis judėjimas Baltijos šalyse auga ir plečiasi, ir nepaprastai juo didžiuojuosi.
– Ketinate išleisti savo memuarų knygą „Vienas iš jų“ 2020 metais. Ar svarstysite galimybę juos išversti į lietuvių kalbą?
– Mano memuarus 2020 metais išleis „Bloomsbury Press“ leidykla, ir, be abejonės, norėčiau, kad jie būtų išversti į lietuvių kalbą. Tai man suteiktų daug džiaugsmo.
– Kokią pagrindinę žinutę norėtumėte perduoti Lietuvos LGBT bendruomenei savo vizito Lietuvoje metu?
– Mano pagrindinė žinutė Lietuvos LGBT bendruomenei bus tokia: mes švenčiame įvairovę, mes švenčiame savo šeimas, savo bendruomenes, bet labiausiai švenčiame tai, kad neturėtume būti diskriminuojami, kad kiekvienam iš mūsų turi būti užtikrintos lygios teisės ir galimybė būti savimi. Mes laimime kartu, tik kartu.
