Kaip Marių keitė dešimtmetis Azijoje, kaip jis išmoko prie nieko „neprisirišti“ ir ėmėsi daryti tai, kam ir yra gimęs, sugulė 15min pokalbyje.
– Mariau, į kokį kraštą pasidavėte po radijo epopėjos Vilniuje?
– Tuo metu jutau kūrybos krizę, nenorėjau dalyvauti tame, kas vyko rinkoje, taigi, samoningai padariau pertrauką.
Pirma mano kelionė vedė į Indiją. Joje visko, stebuklų ir meilės istorijų, patyriau. Tuomet sekė kaitavimo etapas Brazilijoje.
Mane jis taip užkabino, kad įvaldęs tai pats, ėmiau mokyti kitus. Tapau instruktoriumi ir labai daug džiaugsmo patyriau.
– Mariau, kas jus paviliojo į Aziją? Regis, jos etapas buvo ilgiausias vis tik?
– Prisimenu, kad pravedžiau naujametinį renginį ir išskridau į Vietnamą su daiktais. Taip prasidėjo mano Azijos epopėja. Dešimt metų nemačiau žiemos. Grįžau tik per karantiną, iki tol Balyje gyvenau.
– Ko nerandate Vilniuje, kodėl gimė tiek daug Azijos?
– Man patinka džiunglės: jose nėra tiek daug reguliavimo, kiek mūsų gyvenimuose čia. Visa mūsų visuomenė pastatyta ant bausmės. Man tai nepriimtina, nes aš laisvas žmogus, todėl ieškau vietų, kur galiu būti kitaip.
Taip, džiunglėse nerasi ligoninės, todėl perkandus šunims koją jos skyles jodu valysi pats, ten ir uodai, ir karštinė... Bet ten ir gyvenimo daug.
– Šiai dienai esate dar ir kvėpavimo praktikų instruktorius Vilniuje. Papasakokite, ko nežino žmonės dar neišmėginę šių praktikų.
– Žmogui kvėpuoti reiškia gyventi. Taigi kvėpuodamas žmogus gali susireguliuoti tiek savo fizinį kūną, tiek savo psichologinę būklę.
Kvėpavimas yra puikus instrumentas, padedantis labai greitai pakeisti savo būsenas, na, ir kūno biochemiją.
Kvėpavimas daugeliui yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Dažnas apie jį nė nepagalvoja. Tačiau nepamirškime, kad tai yra gyvybė. Į šį pasaulį ateiname su pirmu įkvėpimu, o išeiname su paskutiniu atodūsiu.
– Tai, ar esate atsakęs sau, kad jus pripildo gyvenimo prasmės?
– Mano veikla: kvėpavimo praktikos, radijas. Juokaudamas sakau, kad man patinka surfinti žmonių smegenų vingiais.
Kiek save tik prisimenu, mane domino žmogaus gylis ir galimybės, visad artimi buvo psichologiniai dalykai.
Na, ir tie egzistenciniai klausimai, ką mes čia veikiame? Jie mane lydi nuo paauglystės.
– Ar esate sau atsakęs, ko žmogus į tą žemę ateina?
– Gyvenimas yra paslaptis. Matome tik labai nedidelį spektrą to, kas yra aplinkui. Tik tai, ką vadiname savo realybe, ką galime pasiekti savo juslėmis.
Bet, ar viskas baigiasi paskutiniu atodūsiu? Nemanau, bet tai jau multidimensiniai dalykai.
– Kokią pamoką išmokote Azijoje, kuri jų jums labiausiai įsirėžė atmintin?
– Svarbu nepamiršti, kad viskas gyvenime nuolatos kinta. Net ir tai, ką dabar matome, po kažkiek laiko bus pakitę.
– Kiek teko domėtis paties biografija, regis, visad veikėte tik tai, kas teikė malonumą. Kaip to pasiekėte?
– Niekada nesijaučiau nei žvaigžde, nei išskirtiniu, tiesiog dariau tai, kas man patinka. Esu dėkingas likimui, kosmosui, visatai ir Dievui už tai.
Aš manau, kad arba priimi gyvenimą besąlygiškai: nori jį patirti, elgiesi, kaip laisvas žmogus, arba dirbi kaip robotukas...
Neklijuoju, gink Dieve, niekam jokių etikečių. Tiesiog kiekvienas gyvename taip, kaip norime. Jei žmogus sako, bet... Tai jau jo reikalas. Tai ir yra pasirinkimas, kaip tu gyveni.
– Kas padeda žmogui geriau pažinti save?
– Tikiu, kad pirmiausia žmogui reikia pažinti save, užduoti sau klausimų. Meilė sau ir reiškia bendrauti su savimi ne per protą, o per širdį. Tai vienas pagrindinių dalykų, transformuojančių mūsų gyvenimą.
Kad ir mes dabar, iki šiol mes bendravome remdamiesi I.Niutono fizikos dėsniais, bet visa tai yra ir banga, ir energija. Mes esame ta banga, ta vibracija. Taigi turime atsisukti į save ir padėkoti savo kūnui už tai, kad per jį patiriame pasaulį.
– Ar esate išsiaiškinęs, ko vis tik labiausiai žmonės bijo?
– Pagrindinis visa ko matas yra tai, kad viskas yra nepastovu. Nė vienas nežinome, kas bus dar po kažkiek laiko, nes viskas keičiasi.
Jeigu žmogus laikosi kažko įsikibęs, tai jam taip reikia, arba jis bijo. Tai gali būti ir baimė eiti į nežinomybę, ir baimė žengti į bedugnę.
Bet visada galime laikytis savęs. Mes visada liksime reikalingi patys sau. Todėl draugaukime su savimi. Kiekvienas savo viduje galime surasti bet kokio dydžio kosmosą.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad gyvenime turi būti skarmaluotas jogas, kur aplinkiai klausia, kokia čia valkata?
– Jūsų asmenybėje sutelpa labai platus spektras viso ko: keliautojas, kvėpavimo praktikas, jėgos aitvarų ir kvėpavimo instruktorius, o kur dar radijo balsas... Kaip viską ir sutalpinate savy?
– Prisimenu, kaip vaikystėje mama sakydavo: ką tu čia išsidirbinėji, būk toks kaip visi. O darydavau priešingai nei sakydavo: vaikščiodavau mokykloje dažytais plaukais. Man už tai mažino elgesio pažymį. Už buržuazinės kultūros propagavimą... Na, o mokiausi tik man patikusių dalykų.
Po to sekė medicinos, žurnalistikos, verslo vadybos studijos. Vėlgi ne todėl, kad reikėjo, aš domėjausi. Pradėjau dirbti televizijoje, todėl įstojau į žurnalistiką. Iki šiol patinka su žmonėmis kalbėtis ir jų klausinėti. Čia meilės rūšis (juokiasi). Bet aš maištautojas, į jokius rėmus manęs neįstatysite.
– Man tik smalsu, kaip pats su savimi sutariate?
– Vienas iš mano mokytojų yra pasakęs: žmonija neturi iki šiol sugalvojusi geresnio būdo pažinti save kaip tik popieriaus lapas ir pieštukas.
Aš mąstau vaizdais, todėl paišau ir rašau daug ant popieriaus lapo. Taip pamatau, kam būtent daugiausiai savo dėmesio skiriu. Tada seka darbas su įpročiais.
– Ką vadinate savo mokytojais?
– Mokytojas man yra kiekvienas, kurį sutinku, nes iš kiekvieno kažko tai išmokstu. Pas kai kuriuos mokytojus pats Azijoje mokiausi, jie mane labai įkvėpė savo žiniomis.
Ne vien kursuose ir universitetuose sutinkame mokytojus, kai kurie jų tampa gyvenimo mokytojais, su jais susitinkame tiesiog pokalbiams. Praktinių pokalbių metu taip pat labai daug vieni iš kitų gauname.
Vieni kitiems esame mokytojai, o tuo pačiu visi mes vienas kitam ir draugai, ir priešai.
– Minėjote, kad nemažai jūsų laiko pavagia socialiniai tinklai, kaip save stabdote?
– Socialinių tinklų mano gyvenime nemažai dėl po visą pasaulį išsibarsčiusių draugų.
Man tai bendravimo kanalas: skambinamės per messengerį, siunčiamės video. Toks bendravimas įtraukia, todėl labai sveika padaryti detoksus, pasidėti telefoną į šalį, o ant popieriais susidėti sau varneles, kiek kartų per dieną ranką link telefono tiesiasi. Paskaičiavę suprasite, kiek priklausomas esate.
– Santykis su draugais ir bičiuliais jums vis dar labai svarbus?
– Aš nuolatos kontakte su jais, bet tuo pačiu ir labai savyje.
– Kas padeda keistis, vystytis ir eiti toliau? Naujos patirtys ar kas?
– Kaip yra pasakęs tyrinėtojas Marco Polo, tu privalai keliauti, nes tai pirmas vaistas nuo depresijos.
Paauglystėje, kai būdavo blogai, sėsdavau ir važiuodavau per miestą. Vaizdai keisdavosi, o aš nežiūrėdavau į vieną tašką.
Kiekvienas mes unikalūs, todėl universalių patarimų nėra. Kartais pakanka kokios frazės nuotrupos ir ten, viduje. viskas susikonstruoja. O šiaip kiekviena diena yra kaip didžiausias stebuklas.
– Minėjote, kad žurnalistai į jus kreipiasi dėl pokalbių ir receptų apie amžėjimą?
– Na, neslėpsiu, pirmi kartai buvo šokas. Mano paties santykis su savimi toks, kad nesiruošiu suaugti. O kai aplinkiniai sako, kad vis tik reikėtų, atsakau sau: nesuauk, nes tai spąstai! Nenoriu: niekada neasocijavau savęs su vyresniu žmogumi. Aš vis dar 25-erių (nors pasas rodo kažkiek ten po 50, – aut. past.) ir tai mano pasirinkimas.
– O kaip tie kiti dalykai, besišliejantys prie amžėjimo: sveikata ir mityba, ar jau pavyzdiniai šiai dienai? Tik nerūstaukite, nes švelniai erzinu.
– Kategoriškai ne, nes aš esu lygiai taip pat žmogus. Žinau, kaip imtis pavyzdinio gyvenimo, kitiems patariu, bet pats ne visada laikausi ir tai yra normalu.
– O kaip gi radijas? Ar grįš dar į jūsų gyvenimą?
– Radijas niekur nedingęs, tiesiog šiuo metu sėdi tyliai kamputyje ir laukia. Aš jame nuo 1998 m. Pradirbau iki 2011 m., o tuomet dariau pertrauką.
Anksčiau žmonėms jis buvo bene pagrindinis informacijos ir edukacijos šaltinis. O suteikti žmonėms vis kažką naujo man atrodė vienas iš pačių svarbiausių dalykų.
Pats jame atsiradau, nes buvau lyg vaikščiojantis radijas, draugai Matas ir Kryžius iš EXEM juokaudami klausdavo, ar kada užsičiaupiu?
Visada norėjau į radiją: muzika man svarbi nuo vaikystės. Nuo penkiolikos metų vesdavau diskotekas, šešiolikos breiką šokau.
– Dovana kalbėti kaip radijui, iš kur? Ar esate išsiaiškinęs?
– Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Esu girdėjęs, kad į savo senelį panašus esu, bet pats nepažinojau, tai tik iš fotografijos spręsti galiu.
– Dėkoju už pasitikėjimą ir pokalbį.
