Paklaustas: na, ir kaip tie Zarasai?, Modestas sako, kad to tikrojo gyvenimo mažame mieste dar nespėjęs patirti – kai atsikraustė, buvo karantinas, tačiau provincinių džiaugsmų patyrė.
„Negaliu sulyginti dviejų miestų, nes atvykome gyventi į kaimą. Žmonės čia retai susitinka, per karantiną – dar rečiau. Vilniuje gyvenome bute, o čia gyvename name, miesto pakraštyje. Didmiestyje gyvenant visą šį laikotarpį, manau, būtų buvę liūdniau, o čia – gamta, daug ežerų, išeini į mišką visai dienai, ramiai pasivaikštai“, – pasakoja pašnekovas.
Modestas užaugo vienkiemyje ir visada svajojo atsikelti gyventi į Vilnių. Atsikėlė, pragyveno čia 18 metų, o prieš kiek daugiau kaip metus vis dėlto nutarė sostinę iškeisti į gyvenimą arčiau gamtos.
Kitiems gali atrodyti, kad mano gyvenime – netvarka, bet man tokia tvarka yra geriausia.
„Gyvenimas Vilniuje nebuvo ramus. Dvylika metų pradirbau radijo laidų vedėju, aštuonerius metus – renginių organizatoriumi, nuolat supo žmonės, netrūkdavo ir įvairiausių projektų, vėliau dar perėjau į reklamos agentūrą. Atėjo laikas, kai su žmona užsinorėjome ramybės. Zarasai – žmonos gimtinė, pats esu kilęs iš Obelių, kurie nuo Zarasų – tik 40 km. Patiko man šis kraštas, labai gražus, daug pušynų, kurių tiek nėra Rokiškio rajone, daug ežerų, gamtos. Labai faina“, – pasiteiravus, kodėl persikėlė gyventi į Zarasus, sako Modestas.
Jis pirmasis į Lietuvą ir Baltijos šalis atvežė pabėgimo kambarius, jis iki šiol yra vienintelis žmogus, pasiekęs buvimo lede rekordą Lietuvoje – 2020 m. vyras lede išbuvo 45 minutes ir 4 sekundes.
Dabar Modestas Zarasuose rengia neįprastus patyrinius žygius tyloje, veda giluminio kvėpavimo mokymus (tai daro jau dešimtmetį), organizuoja suaugusiųjų stovyklas „disBalansas“, kurių tikslas – žmonėms pabūti savimi, yra sukūręs pažintinį žaidimą šeimoms po Zarasus, kartu su bendraminte savo lėšomis įgyvendina projektą „Zarasų sūpynės“ – nori padaryti kuo daugiau sūpynių mieste, kurios džiugintų zarasiečius ir miesto svečius, norintiems vis dar sukuria pabėgimo kambarių. O, be visų šių veiklų, savo dirbtuvėse dar ir baldus gamina.
Paklaustas, iš kur tiek idėjų ir noro imtis net kelių projektų, veiklų vienu metu, pašnekovas sako, kad tai jam yra gyvenimo progresas, o tas progresas – jo paties variklis:
„Visada turėdavau keletą projektų vienu metu. Jie, papildydami vienas kitą, leidžia man augti kaip asmenybei ir jaustis gerai. Čia, žinote, kai užeini pas kokį žmogų į garažą ir ten – visiška netvarka. Bet čia tik tau taip atrodo, nes tam žmogui jo garaže – visiška tvarka. Paprašysi bet kurio rakto, jis tau iškart jį suras.
Kitiems gali atrodyti, kad mano gyvenime – netvarka, bet man tokia tvarka yra geriausia. Man visada turi būti fizinė, psichologinė veikla ir viena tokia, kuri griežtai viską sustato į ribas, kad aš jų nuolat neperžengčiau.
Ir man patinka naujos patirtys, išmokti naujų dalykų, juos įgyvendinti. Manau, kad visą gyvenimą dirbti tą patį darbą yra per nuobodu.“
Su Modestu kalbamės apie dabartines veiklas, ką įdomaus būtų galima nuveikti atvykus į Zarasus, kokių reakcijų sulaukia iš aplinkinių dėl nestandartinių idėjų ir kaip į tai reaguoja, ką reiškia išbūti lede 45 minutes ir ar kada ketina šį rekordą pagerinti.
– Viena paslaptingiausiai skambančių jūsų veiklų – patyriniai žygiai. Kas tai yra?
– Šie žygiai vyksta gamtoje, tyloje. Daugiausia juose gali dalyvauti 15 žmonių, dažniausiai būna apie 10. Žmonės suvažiuoja iš visos Lietuvos. Vadinamųjų bilietų į šiuos žygius nelieka labai greitai. Tie, kurie kartą apsilanko žygyje, antrą kartą jo eiti negali. Kadangi žmogus žino, kad eis tik vieną kartą, jam yra paskata susirinkti visas patirtis.
Per žygį kas kažkiek laiko žmogus praranda vieną savo gebėjimų pajausti aplinką: uoslę, klausą, regą, tam, kad per kitus pojūčius sustiprintų gamtos pajutimą. Skamba tikriausiai labai šamaniškai, bet viskas yra kur kas paprasčiau (šypsosi).
– Galite atskleisti, kokiais būdais žmogus prarandą tuos savo gebėjimus?
– Viena mano organizuojamų žygių taisyklių – žmogus niekada nežino, kaip tai vyksta. Kaip ir į suaugusiųjų stovyklą keliaujantys žmonės nežino jos programos. Čia daug paslapties, bet aš mėgstu žmones nustebinti ir duoti jiems šansą patirti dar vieną nuotykį.
Per žygį kas kažkiek laiko žmogus praranda vieną savo gebėjimų pajausti aplinką: uoslę, klausą, regą, tam, kad per kitus pojūčius sustiprintų gamtos pajutimą.
– Kodėl sumanėte rengti būtent tokio pobūdžio žygius?
– Žygiai dabar labai populiarūs. Yra daug organizacijų, kurios juos rengia. Bet viskas yra labai komerciškai. Kažkada su kolega į Lietuvą ir Baltijos šalis atvežėme pabėgimo kambarius. Kai tikrinome šią idėją tarp draugų, visi mums sakė, kad esame kaušai. Nes koks žmogus norės mokėti pinigus už tai, kad būtų uždarytas kambaryje ir kad galėtų iš jo išeiti. Bet pabėgimo kambariai tapo pačia populiariausia pramoga visur, kur ji atsirasdavo.
Su žygiais lygiai tas pats: galvoju, ko man trūksta, ir manau, kad nesu vienas toks visam pasauly, kuriam tų dalykų trūksta. Man patinka daryti tai, ko žmonės nedaro, o šiuo atveju idėja ir buvo leisti žmonėms labiau pajusti mišką. Žygiai dažniausiai vyksta tyloje, mobilieji telefonai yra išjungti ir padėti giliai kuprinėje.
– Kaip sakoma, tyloje galima daugiau pastebėti, išgirsti ir užuosti.
– Būtent!
– Užsiminėte apie pabėgimo kambarius. Ar šia veikla dar užsiimate?
– Kažkada turėjome didžiausią pabėgimo kambarių tinklą Lietuvoje, paskui savo dalį aš pardaviau. Dar darau pabėgimo kambarius, tiesa, nebe sau, bet esu vienintelis žmogus šalyje, kuriam paskambinus galima užsakyti, kad pagaminčiau pabėgimo kambarį arba sukurčiau scenarijų.
– Jei reikėtų labai trumpai nupasakoti žmogui, nieko apie tai nežinančiam, kas yra pabėgimo kambarys ir kokią patirtį žmogus ten gauna?
– Tai yra loginis žaidimas, per kurį tu išsprendi kito žmogaus sugalvotą užduotį. Turi būti labai nuoseklus, atidus, suprasti, kas vyksta. Smagu tai, kad pabėgimo kambarį gali praeiti ir visas užduotis įveikti neturėdamas specifinių žinių, tarkime, apie istoriją. Viskas, kas yra kambary, yra užkoduota. Žmogus gali atrasti ir viską išsišifruoti.
– Esate minėjęs, kad jūs – vienintelis pabėgimo kambarių kūrėjas Lietuvoje, kuris nėra buvęs pabėgimo kambaryje. Kodėl?
– Manau, kad neinu į kitus pabėgimo kambarius, jog pasąmonėje neužsifiksuotų koks nors sprendimas, klausimas, užduotis, o tai labai lengvai nutinka. Aš nenoriu kopijuoti kitų, man patinka tai, ką pats darau. Mano temos, žaidimai yra originalūs, užduotys – mano paties sugalvotos.
– Kita jūsų įgyvendinta veikla – pažintinis žaidimas po Zarasus. Kuo jis įdomus?
– Tai tarsi didelis pabėgimo kambarys šeimoms po atviru dangumi, per kurį tu vaikštai ir susipažįsti su Zarasais. Jis vadinasi „Milžinų taku“. Dvi dienas buvau užsidaręs bibliotekoje ir skaičiau padavimus apie milžinus. Sukūriau istoriją apie milžinus, kurie gyvena Zarasuose. Sekdamas jų istoriją susipažįsti su realiais objektais, kurie dabar yra mieste.
– Atsikėlęs į Zarasus atidarėte dirbtuves ir ėmėte gaminti baldus. Kada kilo tokia idėja ir kur išmokote tai daryti?
– Dar gyvenant Vilniuje buvau pasiekęs ribą, kai supratau, kad persistengiau – persidirbau, tad sumaniau du mėnesius nieko neveikti ir žiūrėti „Youtube'ą“, o per tą laiką sumanyti, ką noriu veikti toliau. Ir kartą visiškai netyčia prie paštomato susipažinau su vienu žmogumi – baldų gamintoju. Aš, visiškai neturėdamas patirties, pateikiau jam pasiūlymą, kurio jis negalėjo atsisakyti: pasisiūliau pas jį pusmetį padirbėti, kad jis mane visko išmokytų, o tada sakiau, išeisiu ir atsidarysiu savo baldų dirbtuves.
Jis manęs perklausė, ar tikrai siūlau jam mane visko išmokyti, mokėti man algą, o paskui išėjęs atsidarysiu savo ir tapsiu jam konkurentu? Atsakiau, kad taip (šypsosi). Jis pasijuokė ir tąkart viskas tuo baigėsi. Tačiau po dviejų savaičių paskambino ir sako: kadangi sužaidei tokia sąžininga korta, dar nemačiau, kad kas gyvenime taip žaistų, privalau duoti tau šansą. Taip ir įvyko: pusmetį padirbau pas jį, pasimokiau gaminti baldus, atvažiavęs į Zarasus atsidariau savo baldų dirbtuves ir dabar būtent tai ir darau.
– Atrodo, kad jums nieko nėra neįmanomo. Kaip manote, kodėl jūsų gyvenime vis atsiranda naujų veiklų? Jums greit pabosta tai, ką darote ir vis ieškote įdomumo? O gal taip vis ieškote savęs? Lenkiu prie to, kad yra daug žmonių, kurie visą gyvenimą tiesiog dirba tą patį darbą, toje pačioje srityje ir nieko nekeičia.
– Manau, tiems žmonėms, kurie visą laiką dirba tą patį darbą, kad ir koks jis būtų mylimas, kada nors turėtų atsibosti. Turėtų žmogus susimąstyti, ką kita jis galėtų veikti gyvenime. Man visa tai yra mano gyvenimo progresas, o tas progresas yra mano variklis. Man patinka naujos patirtys, išmokti naujų dalykų, juos įgyvendinti, o jei dar išgirstu, kad vienas ar kitas dalykas nėra įgyvendinamas, kaip tik to imuosi. Man tai yra faina.
Man atrodo, kad visą gyvenimą dirbti tą patį darbą yra per nuobodu, per didelė kankynė sau.
Man atrodo, kad visą gyvenimą dirbti tą patį darbą yra per nuobodu, per didelė kankynė sau, rutina, nes eini į darbą ir kiekvieną dieną žinai, kas ten bus. Kai kuriems žmonėms, matyt, tiesiog nereikia iššūkių, viskas gerai, stabilu. O man reikia, ir reikia emocijų, pakilimų, nuopuolių, net iškilti labai aukštai ir nukristi labai žemai, kad pasijusčiau gyvas, įgyvendinčiau, atrasčiau. Man tai yra pagrindinis gyvenimo tikslas.
– Bendraujant su jumis tikriausiai neišvengiama tema apie šaltį. Grūdinatės jau daug metų. Koks šiuo metu jūsų santykis su šalčiu?
– Su šalčiu susitinkame kasdien. Nesame patys geriausi draugai, nes su šalčiu niekada nebūsi draugas. Dešimt metų nenaudoju šilto vandens, prausiuosi tik po šaltu. Žiemą su šalčiu susitinkame daugiau: bėgioju su šortais, praėjusią žiemą buvau nusprendęs su šalčiu pakontaktuoti artimiau – nenešiojau striukės, visur vaikščiojau su marškinėliais.
– Pernai pasiekėte buvimo lede Lietuvos rekordą – išbuvote ten 45 minutes ir 4 sekundes. Ką reiškia žmogui tiek laiko išbūti lede? Kaip jautėtės tada ir po to?
– Pagrindinė žinutė, kurią norėjau perteikti žmonėms šiuo rekordu, – kad mūsų smegenys yra toks galingas agregatas, kuris sukuria iliuziją, jog mes ko nors negalime padaryti. Aišku, yra žmogiškosios ribos, kurios nebeatlaiko: lūžta, trupa kaulai, trūksta sausgyslės ir pan. Bet aš kalbu apie tą ribą, kurią užbrėžia protas. Yra geras posakis: jei padarei maksimumą prisitraukimų, visada gali padaryti dar vieną. Tai yra tiesa.
Tas rekordas ir buvo dar vienas įrodymas, kad paprastas žmogus – net ne sveikuolis, nes aš toks nesu, man sveikuolių požiūris į gyvenimą per griežtas, gali tai padaryti. Aš iš tiesų mėgstu tokius netradicinius dalykus, kurie netelpa į žmogaus rėmus.
Taigi viena žinutė čia buvo žmonėms, kad gali padaryti daugiau, nei mano, kita – pačiam sau – buvo įdomu, ar nugalėsiu save, nes nėra sunkesnės kovos, todėl, kad prieš save negali sukčiauti.
Kalbant apie pojūčius, tikrai buvo šalta. Žmonėms atrodo, kad tam reikia labai daug fizinės ištvermės. Jos iš tiesų reikia, ir pasitreniruoti reikia, bet ji čia eina greta su psichologija. Tai nėra tik tai, kad turi iškęsti šaltį. Tu 45 minutėms užsidarai vienas su savimi ir tvarkaisi savo psichologiją, junginėji laidelius į jiems skirtas skylutes. Galvoje – chaosas, bet, jei sugebi tą chaosą nuraminti, sugebi ir daugiau pasiekti.
Kai pasineri į ledo šaltį, galvoje vyksta chaosas. Kai visos tos mintys išsiskraido, lieka tyla, kurioje labai sunku išbūti, nes nuolat esame apsupti informacinio srauto.
Yra daug kvėpavimo, meditacijos technikų, esmė – kad turi kažkur pasinerti. Vienos teorijos sako, kad, kai pradedi medituoti, turi apie nieką negalvoti. Aš esu kitos teorijos šalininkas – leidžiu mintims skrieti taip, kaip jos nori.
Kai pasineri į ledo šaltį, galvoje vyksta chaosas. Pradeda suktis vaikystės prisiminimai, paskui – jogurtai, vėliau – autostrada, kur kažkada buvai, kur norėtum būti ir t. t. Kai visos tos mintys išsiskraido, lieka tyla, kurioje šiaip labai sunku išbūti, nes nuolat esame apsupti informacinio srauto. Bet, kai leidžiu tam triukšmui ištekėti, galiu susikoncentruoti į ramesnį save.
– Ar greit po to atšilote?
– Neskaičiavau, kiek to laiko praėjo. Yra tam tikrų pratimų, kuriuos dariau, kad greičiau atšilčiau. Būnant tiek laiko lede nušąla oda, sušąla raumeninė sistema, viskas pereina į kaulus ir eina gilyn iki čiulpų. Tas atšilimas nėra staigus. Jei iš ledo iškart bėgtum į pirtį, tave ištiktų šalčio pagirios – kai kūnas per greitai sušyla ir dar varinėja šaltą kraują, pradedi drebėti ir gali kalatotis visą parą. Dėl to yra tam tikros taisyklės, kaip reikia tai padaryti iš lėto, nesukeliant organizmui dar vieno šoko.
– Kalbant apie sveikatą ir savijautą – kaip jautėtės po to eksperimento? Apskritai kokios naudos jums yra atnešęs grūdinimasis?
– Nepamenu savęs sergančio. Aš šiuo atžvilgiu randu tik pliusus. Žinau, kad senosios kartos gydytojai po straipsniu pakomentuos, kad manęs laukia prostatos problemos, man susuks sąnarius ir t. t. Aš jau tai girdėjau. Manau, kad tiesiog svarbu jausti ribas. Jei pažiūrėsime, kiekvienas dalykas turi savo teigiamą ir neigiamą pusę, ir tu pasirenki, kas tau labiau tinka. Man šiuo atveju labiau tinka šitaip.
Jei žmonės sako, kad dėl to turėsiu prostatos problemų – gal ir turėsiu, bet dabar neturiu, jaučiuosi labai gerai. Jau daug metų tai darau, galbūt ir dar tiek pat darysiu, nes man patinka. Visi turi savo požiūrį ir nuomonę, anksčiau dar stengdavausi įtikinti savo tiesa, o vėliau tiesiog supratau, kad vienos visiškos tiesos nebūna.
– Kokių aplinkinių nuomonių sulaukiate dėl tokių savo sumanymų?
– Jei paskaitytumėte komentarus internete, pamatytumėte, kad nemažai manančių, jog aš tiesiog neturiu, ką veikti gyvenime, todėl imu ir užsišaldau lede. Arba sugalvoju, kad reikia žmonėms pabėgti iš kažkokių kambarių. Arba sumąstau keistus patyrinius žygius. Dar yra sakančių, kad esu žmogus be normalaus darbo. Nuomonių yra įvairių, ir tai yra gerai.
– Kaip į tai reaguojate? O gal išvis esate išmokęs į tai nekreipti dėmesio?
– Manau, kad tie, kurie sako, jog neskaito komentarų arba jiems nesvarbu, ką galvoja kiti, yra melagiai. Kažkiek vis tiek svarbu. Tik labiau pasirenku galvoti apie tai, kuriems žmonėms sukeliu teigiamas emocijas. Ir vienas žmogus, kuriam buvo faina, mane džiugina labiau, nei liūdina 50 ar 100 tų negatyvių.
Nemažai manančių, jog aš tiesiog neturiu, ką veikti gyvenime, todėl imu ir užsišaldau lede.
Visaip būna – tos nuomonės kartais prajuokina, kartais nuliūdina, aš į tai reaguoju natūraliai. Žmogus turi teisę pasisakyti bet kokiu klausimu, jeigu jis tai argumentuoja. Bet jei parašo tiesiog „kaušas“, tai klausimas, kam tada jis dar savo laiką gaišta.
– Tikra tiesa. Kaip manote, ar dar kada ryšitės pagerinti savo buvimo lede rekordą?
– Naujam rekordui nesiruošiu. Bet nesiruošiau nei pirmam, nei antram. Aišku, kai nutariau tai daryti, ruošiausi. Bet dabar to sąraše nėra. O prižadėti, kad ką nors tikrai darysi ar nedarysi ateityje – labai rizikinga (šypteli).
– Ačiū jums už pokalbį ir sėkmės kuriant dar vieną įdomų projektą!
