Festivalio „Mėnuo Juodaragis“ vadovas U.Liogė nuo kovo pabaigos savanoriauja „Maisto banke“. Ir tai išties nėra niekuo ypatinga žinia, nes Ugnius – vienas iš šimtų ar net tūkstančių tų, kurie prie gerų iniciatyvų prisidėjo tada, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas.
Tačiau šioje – eilinio žmogaus paprastoje iniciatyvoje – yra svarbi emocija. Ar žinia. Ypač ji verta apsvarstyti tiems, kurie savo asmenines ir visos šalies kovas kovoja kitapus kompiuterių ekranų.
Iš Ugniaus įrašo feisbuke
Papasakosiu, kaip viskas vyksta, rasi, kam bus įdomu ir paskatins veiksmui. Reali veikla šiuo metu labai įtikrovina ir teigiamai veikia pakitusio gyvenimo suvokimą. Kartu susitelkę piliečiai gali labai daug, žiauriai daug. Daugiau, nei kokia nors valdžia ar dar kas nors iš dangaus nusileidęs.
Pamenu, padarė momentinę įtaigą Beno Šimkaus postas, kad kiekvienam reiktų pasistengti būti ne problemos dalimi, o jos sprendimo įrankiu. Prisidėti, kad ir mažu, kad ir labai nedideliu pagal galimybes, bet praktišku veiksmu. Tiesiog veikti, bent porą valandų per savaitę ką nors nuo savęs paaukoti bendram labui. Tai daug geriau nei tauzijimas feisbuke, nuolatinis apokaliptinių žinių skaitymas (užtenka to kartą ar du per dieną), o tuo labiau politikavimas pandemijos metu (kas išvis yra apgailėtina). Išvalo galvą nuo visokių psichodelinių neadekvatumų.
Nereikia reikalauti ir laukti, kol pas tave pasibels Veryga ir paduos kaukę, ar dar ką nors atneš ir išspręs. Visi svarbiausi sprendimai – mūsų pačių rankose.
***
Savanorystę Ugnius iki šiol pažinojo iš kitos pusės. Kai vykdavo festivalis „Mėnuo Juodaragis“, jam tekdavo vadovauti čia dalyvaujančiai savanorių komandai.
„Pas mus jų daug ir buvo įdomu pačiam pabūti savanoriu. Anksčiau dirbau organizacinėje komandoje, spręsdavau įvairius klausimus: kaip savanorių darbą organizuoti, kaip daryti, kaip surasti, kaip motyvuoti, kokios yra idėjos ir panašiai. Tad ši patirtis yra ir sena, bet ir nauja“, – sako U.Liogė.
O dabar viskas kitaip. Atvažiavęs į „Maisto banką“ Ugnius gauna sąrašą žmonių, kuriems maisto produktus tądien reikia išvežioti. Tada sėda į savo automobilį ir išvažiuoja.
„Kas mane motyvuoja? Pats veiksmas, kai yra užduotis, kurią reikia atlikti. Dabar, kai visuomenė šiek tiek sutrikusi, šiek tiek mobilizuojasi, kažko bijo, manau, kad pačiai visuomenei nereiktų laukti, kol kažkas tarsi nuleis potvarkį, atvažiuos tarnybos, padarys.
Žmonės, padėdami vieni kitiems, gali išspręsti daugelį iššokių, kurių kyla šioje naujoje situacijoje.
Mane motyvuoja, kad gali būti savanoriu ir esi pasiryžęs daryti, ką reikia. Jei reikia – vežioti produktus. Jei reikia – plauti indus. Tai yra buvimas būsenoje, kuri yra visiškai praktiška. Yra užduotis, tu ją gauni ir padarai kaip gali gerai. Tuomet ramu, jautiesi bent kažką atlikęs“, – svarsto U.Liogė.
Iš Ugniaus įrašo feisbuke
Pamaniau, na, ok, aš galimybių nupirkti medikams priemonių neturiu. Gal herojiškiau būtų stovėti fronto linijoje kur nors oro uoste ar ligoninėj? Bet „Maisto banko“ savanoriai irgi tam tikra fronto linija, kad ir nematoma – susitelkę padėti tiems, kas yra didžiausioje rizikos grupėje, žmonėms, kurie vieniši ir negali išeiti iš namų. Ir tegu neina.
Užsiregistravus https://stipruskartu.lt/ – gauni nukreipimą, kur reikia savanorių. Kadangi automobilis dar važiuoja – „Maisto banke“ praėjau trumpą instruktažą ir pirmyn.
Senoliams į namus paketai paruošiami iki 14 val. Sekmadieniais nevežama. Aš važiuoju 2 arba 3 kartus per savaitę. Kasdien yra apie 100–200 gavėjų, tas kiekis nuolat auga, todėl vairuotojų poreikis vis didėja. Paketuose – ilgo galiojimo produktai, kuriuos paaukoja gamintojai arba prekybos centrai. Nieko ypatingo, bet vis šis tas tiems, kas turi mažai.
Atvažiavęs gauni 12–15 gavėjų sąrašą su adresais, telefonais, pastabomis. Taip pat duodama apsauginė kaukė, pirštinės, dezinfekcija – viskas, kas reikalinga saugumui. Maršrutus stengiamasi paskirstyti Vilniaus rajonais, su aplinkiniais sodais. Iki pietų visiems šimtams gavėjų „Maisto banko“ savanoriai perskambina, įspėja apie atvykimą. Išvežiojimas užima apie 3–4 valandas. Nuvažiuoji apie 30–40 kilometrų, kartais ir daugiau. Degalus apmoka patys savanoriai.
***
Nuvežti maisto produktus nėra sudėtinga. Sėdi ir važiuoji – tarsi kurjeris. Tačiau pirmą kartą tą darančiam ir Vilniaus daugiabučių rajonų tarsi savo kiemo nepažįstančiam vairuotojui tai gali tapti iššūkiu.
Kartą, nerasdamas namo, Ugnius paskambino telefonu žmogui, kuriam produktus ir vežė. Šis paaiškino, kaip rasti, ir paklausė Ugniaus, kada atvyksiąs.
„Po 4–5 minučių“, – pasakė U.Liogė.
Tačiau užtruko, mat prireikė laiko ir atrasti kiemą, ir pasistatyti automobilį. Tada suskambo jo telefonas. „Jau praėjo šešios minutės. Tai kame reikalas?“ – klausė maisto produktų laukęs vyras.
Ir tikrai. Žmonių šiame darbe sutinki pačių įvairiausių. Kantrių, supykusių, tylių ar tokių, kurie tave, atvežus jiems maisto, palaimina: „Net popiežius taip nepalaimintų.“
Kartą su vienu garbaus amžiaus vyru Ugnius telefonu kalbėjosi apie 40 minučių. Paskambino jam vėliau, jau po prekių nuvežimo, paklausti, ar nieko netrūksta.
„Jis man tiek pasakojo apie savo gyvenimą... Savanorystė išties yra tam tikra terapija“, – kalba U.Liogė.
Ugnius sako pastebėjęs, kad nemažai problemų galėtų išspręsti kaimynai. Paprasčiausiai nupirkdami prekių ir jas atnešę vienišam žmogui. Tačiau gal jie nežino?
„Kartais laiptinėje pakabinu skelbimus apie tai, kad čia gyvena vienišas žmogus, kuriam reikia tokios pagalbos. Ir tai veiksminga. Man skambina žmonės ir klausia, kam iš kaimynų reikia pagalbos. Galbūt kitaip viskas vyksta mažose bendruomenėse, miesteliuose, kur žmonės vieni kitus žino“, – sako Ugnius.
O daugiabučiai nėra sodybos ar nedidelės miestelių bendruomenės. Jie – ir susvetimėjimo sienos. Daugiabučių getai. Tokia frazė atėjo galvon U.Liogei.
Iš Ugniaus įrašo feisbuke
Daugiausiai laiko užima ne važinėjimas, o patekimas į laiptines, susiskambinimai su senukais, įskaitant visus žavius nesusipratimus ir tai, kad dalis jų negirdi nei telefono, nei domofono. Taip pat didžiausias „gėris“ – Vilniaus naujųjų rajonų kiemai, kur jeigu įvažiuosi, tai niekad nežinai, kaip pavyks iš to klaustrofobinio labirinto išvažiuoti.
Pažinau daug naujų savo gimtojo miesto pusių, rajonų, kuriuose nesu buvęs. Nykiausią įspūdį visgi palieka Naujininkai. Nuostabių, nematytų Vilniaus vietelių irgi atradau, nors ten paramos gavėjai nedažnai gyvena.
Dauguma paramos gavėjų – seni ir ligoti žmonės, kokių 90 proc. iš jų senutės (gauni įsitikinti, kad jos tikrai už vyrus gyvena ilgiau). Vieniši savo butuose daugiaaukščių getuose. Šių dienų situacijoj tie didieji miegamieji rajonai atrodo tarsi spąstai.
Atvejų būna įvairių. Kai kurie iš tų senelių net pamiršo, kad prašė pagalbos, kai kas pasako, kad jiems nebereikia, kad atvežei ne tuos produktus, kurių jie norėtų. Didelė dalis senų žmonių yra žiauriai įsibaiminę. Viena bobutė niekaip nenorėjo davinio priimti, galiausiai įkalbinėjama prisipažino, kad bijo net duris atsidaryti ir prie bet ko prisiliesti, tačiau galiausiai sutiko, sakydama: na gerai, palaikysiu tą maišelį balkone kokią savaitę, gal nudvės ta zaraza?
Paduodam davinius, žinoma, be kontakto – palieki prie durų arba lauke ant suoliuko. Bet nemažai senolių nori pasikalbėt, pasidalinti baimėmis, papasakot apie savo gyvenimą (nes gali būti, kad nebeturi kam, kai nebegali net su kasininke pasimatyti). Kai kurie pademonstruoja, kad viruso jie nebijo, nes „kaip Dievas duos, taip ir bus“, patys veržiasi į kontaktą, kad tenka trauktis.
***
Savo dienose rasti po kelias valandas savanorystei, kad ir ne kasdien, nėra sudėtinga, sako Ugnius. Tiesa, mes visi esame tik žmonės – iki banalumo girdėta frazė. Ir taip jau nutinka: mus suvienija tai, kas sukrečia, kas išgąsdina, kas sudrumsčia įprastą gyvenimą.
„Kai išgirdau apie šią iniciatyvą, kur kviečiami prisijungti savanoriai, užsiregistravau tą pačią minutę. Pamenu, atsirado nuotaika, kad reikia iš karto imti ir daryti, jei tik turi galimybę.
Bendros nelaimės ir iššūkiai, o ne geri dalykai žmones labiausiai suvienija. Taip jau yra“, – sako Ugnius.
O viešos iniciatyvos, kurių yra ne viena, yra paveikus būdas kviesti kitus. Parodyti, kad ir nedideli dalykai gali tapti geraisiais mūsų milžinais.
„Svarbus bendras žmonių supratimas ir savęs suvokimas kaip bendruomenės dalies. Daug žmonių daro tarsi nematomus darbus, kad ir tame pačiame „Maisto banke“, ten atliekama daug stiprių darbų, – kalba U.Liogė.
Kalbėdamas apie patirtį „Maisto banke“, Ugnius sako pats supratęs tai, apie ką jau kurį laiką kalbama tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje: apie senyvus žmones, kurie jaučiasi vieniši.
„Keistas jausmas. Susimąstai, kiek už namų langų ir durų yra vienišų žmonių. Kaip jie jaučiasi? Buitinės sąlygos jiems mieste lyg geresnės, bet ar emocinės sąlygos yra geresnės? Įdomus jausmas ir yra apie ką pamąstyti“, – sako „Maisto banko“ savanoris.
Portale 15min startavęs „Audimo“ inicijuotas projektas „Vardan tos“, skirtas papasakoti apie didelę širdį turinčius žmones. Jie neturi kada nuobodžiauti ir niurzgėti, nes ieško būdų, kaip padėti tiems, kuriems šiuo metu yra sunkiau. Tokių žmonių yra ir šalia jūsų? Papasakokite apie juos, o mes pasidalinsime jų istorijomis su visais skaitytojais!
Istorijų herojams „Audimas“ padovanos savo naujosios nacionalinės kolekcijos „Vardan tos“ gaminį, kurį jie galės išsirinkti patys.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu vardantos@15min.lt iki gegužės 10 d.
