Pateikiame Manto Karanausko pokalbį su kunigu A.Toliatu. Interviu ištrauka yra iš M.Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
VISUS IŠ KNYGOS PUBLIKUOTUS TEKSTUS RASITE ČIA.
Mišių pabaigoje kunigas Algirdas priėjo prie durų ir kiekvienam išeinančiam žmogui paspaudė ranką, taip parodydamas pagarbą ir atsisveikindamas.
Galiausiai, kai bažnyčia ištuštėjo, buvau paprašytas keletą minučių palaukti, kol kunigas pasikalbės su jaunuoliais, atėjusiais susitarti dėl planuojamos vestuvių ceremonijos bažnyčioje.
Žolinės vakarą jau temo, o mudu su kunigu Algirdu prisėdome pasikalbėti.
– Į jūsų aukojamas Mišias susirenka daug jaunimo, o ar pats, būdamas vaikas, dažnai eidavote į bažnyčią?
– Mano vaikystė prabėgo Vilniuje. Gyvenau su močiute, į bažnyčią dažnokai nueidavau. Paauglystėje buvo laikas, kai visai neidavau, bet mokydamasis paskutinėse klasėse vėl pradėjau lankytis bažnyčioje.
– Esate sakęs, kad lankėte tikybos pamokas, bet buvote netikintis. Vėliau įvyko kažkoks virsmas?
– Iš pradžių tikėjimas man neatrodė įtikinantis. Bet vėliau sutikau žmogų, kuris gyveno kitaip, kupinas tikėjimo. Tai buvo mano tikybos mokytoja. Ji manęs niekada nevertė tikėti, tiesiog pati taip gyveno ir manyje tarsi suvirpino kažkokias stygas. Vėliau nusprendžiau studijuoti Vilniaus kunigų seminarijoje.
Iš seminarijos galėdavome išeiti į miestą susitikti su draugais tik vieną kartą per savaitę.
– Kokie prisiminimai užplūsta pagalvojus apie studijų metus?
– Tai buvo įdomus laikas. Susidūriau su daugybe nepažįstamų dalykų, daug ką atradau. Pamenu, sužinoję apie mano sprendimą studijuoti kunigų seminarijoje, bendraklasiai buvo nustebę. Vis dėlto bendruomenė ten buvo gana uždara, gyvenimas joje užtruko septynerius metus. Per tą laiką atsakiau sau į klausimus, kuriems seniau neturėjau laiko, per šį laikotarpį perskaičiau daugybę knygų, gilinausi į tikėjimą.
– Ar gyvendamas uždaroje bendruomenėje nepasigedote laisvės?
– Studijų laikotarpiu iš seminarijos galėdavome išeiti į miestą susitikti su draugais tik vieną kartą per savaitę. Studijuoti buvau išvykęs ir į kitas šalis – Italiją, Prancūziją. Prancūzijoje jaučiau, kad ten dvasia yra laisvesnė, nesakau, kad ten buvo geriau ar blogiau, tiesiog ten kitokios tradicijos.
– Ar vaikystėje pasvajodavote, kuo būsite?
– Nuo to laiko, kai vaikystėje pradėjau eiti tikėjimo keliu, mane tai labai domina, uždega. Dabar jaučiuosi darantis tai, kas man patinka, ir niekada nesusimąstau, kokią kitą profesiją galėjau pasirinkti. Mano darbe reikia įdėti nemažai pastangų, bet jos uždega.
-
Mano kelias. E.Jakilaitis: „Negalima nieko atidėlioti, nes kiekviena gyvenimo diena gali būti paskutinė“
-
Mano kelias. Delfinų treneris M.Lukošius: „Kartą per delfinų pasirodymą patelė pradėjo gimdyti“
-
Mano kelias. B.Nicholson: „Žmonės ieško svajonių darbo, o iš tikrųjų reikia tiesiog džiaugtis tuo, ką patiri darbe“
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje į bažnyčią eina vis mažiau žmonių?
– Pirmoji priežastis yra ta, kad Lietuvoje mažėja bendras gyventojų skaičius, gal tik Vilniuje truputį didėja. Lietuva tuštėja. Turėčiau pasakyti, kad ne tik Bažnyčia nebepritraukia žmonių, bet ir kitos veiklos. Žmonės išvyksta gyventi į didžiuosius mūsų šalies miestus arba emigruoja į užsienį.
Tam, kad Bažnyčia pritrauktų šiuolaikinius žmones, reikia kalbėti šiuolaikine kalba. Svarbu kalbėti apie tai, kas aktualu, opu. Aš visada kalbu tai, kas man įdomu, kas yra mano aistra. Darau prielaidą, kad toks mano elgesys uždega žmonių tikėjimą.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie pedagogus. Jei mokytojas išdėsto reikalingą teoriją be vidinio užsidegimo, jo žodžiai liks neišgirsti.
– Esate šiuolaikiškas kunigas. Jūsų aukojamos Mišios transliuojamos per feisbuką, išdrįstate kalbėti apie tai, ką nutyli kiti dvasininkai.
– Vargu ar tai yra kas nors labai ypatingo. Mišių transliacija feisbuke yra tiesiog dar vienas būdas pasiekti žmones. O mano keliamos problemos yra labai gyvenimiškos, artimos žmonėms.
– Koks kunigas Algirdas Toliatas būna užvėręs bažnyčios duris?
– Sakyčiau, toks pats. Viena vertus, aš toks pat žmogus ir už bažnyčios ribų, kita vertus, tai yra kita erdvė. Mano vidus lieka tas pats, bet galbūt šiek tiek keičiasi bendravimas – už bažnyčios ribų bendravimas su tikinčiaisiais tampa dar artimesnis.
– Esate populiarus kunigas. Kas lemia sėkmę?
– Man gera daryti tai, ką darau, aš myliu visus pas mane ateinančius
žmones. Aš jais džiaugiuosi, tai yra mano šeima, mano artimieji. Aš
su jais dalinuosi viskuo, ką turiu. Mane patį uždega tai, ką darau. Žmonės jaučia nuoširdumą.
– Kodėl žmogui svarbu neprarasti jėgų tikėti?
– Jei iš žmogaus atimsi tikėjimą, kas iš jo liks? Kas yra žmogus be tikėjimo? Tai yra gyvuliukas, kuris siekia išpešti iš gyvenimo kuo daugiau.
Jei žmogus neturi dvasinių vertybių, lieka tik kūnas, aistros, žmogus pradeda gyventi tik dėl savęs, o tai yra visiška destrukcija. Atimti iš žmogaus tikėjimą reiškia jį nužudyti.
– Galbūt pasidalintumėte savo svajone?
– Mano svajonė yra prikelti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią. Norėčiau, kad ji taptų šeimos židiniu. Tai yra artimiausio dešimtmečio svajonė.
Daugiau detalių iš pokalbio su A.Toliatu rasite M.Karanausko knygoje „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“.
Herojai – žinomi ir nežinomi mums žmonės, pačių įvairiausių profesijų atstovai, kuriuos vienija tikėjimas, jog jiems pavyko atrasti pasitenkinimą bei džiaugsmą teikiančią veiklą.
