Pateikiame Manto Karanausko pokalbį su aktore I.Balsyte. Interviu ištrauka yra iš M.Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Ilona, kada pirmą kartą žengėte į teatro sceną?
– Teatras mane lydėjo nuo vaikystės, nes aš pati vaikystėje su pusbroliais ir pusseserėmis kurdavau spektaklius. Būdavau šios veiklos iniciatorė, režisierė, pagal pasakas kurdavome vaidinimus kaime pas močiutę.
Prisimenu, kad tekdavo vaidinti pačius blogiausius vaidmenis. Mūsų giminėje buvo daug pusseserių ir tik vienas pusbrolis. Pusseserės nenorėdavo „blogų“ vaidmenų, tad jie atitekdavo man.
Vaikystėje taip pat lankiau šokių būrelį, muzikos mokyklą, dainavau ir viena, ir ansambliuose, keliuose choruose. Labai džiaugiuosi, kad mokydamasi mokykloje nelankiau jokio dramos būrelio, nes neketinau būti aktore, nors reikėtų atkreipti dėmesį, kad tie, kurie lanko dramos būrelį, dažniausiai aktoriais netampa.
Nenoriu sumenkinti dramos būrelių, bet vaiko psichologija tokia, kad jis savęs nesuvokia ir nevertina iš šalies maždaug iki paauglystės. Tad jam teatro principais sukurti vaidmenį ir išgyventi personažo istoriją yra sunku.
Kita vertus, daugelyje pasaulio kalbų, kalbant apie vaidybą, vartojamas žodis „žaisti“, o ne „vaidinti“. Anglų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbose sakoma, kad aktorius žaidžia. Šiuo žodžiu nurodoma, kad aktorius iš principo veikia taip, kaip veikia vaikai, kai žaidžia situacijas, kuria iliuzijas.
Mūsų kalboje žodis „vaidinti“ turi ir neigiamą prasmę – sakoma, kad jei žmogus vaidina, tai jis blogai elgiasi, nesijaučia savimi, yra nesąžiningas. Taigi tikrai prasminga, kai dramos būreliuose improvizuojama ir kuriama žaidžiant su vaikais. Svarbu žaisti situacijas visiškai nereikalaujant repetuoti tuos pačius veiksmus. Vaikai gyvenime nežaidžia vis taip pat, visada išsirutulioja kitos aplinkybės, kurių nereikia atkartoti.
– Taigi aktyviai dalyvavote popamokinėse veiklose. Kokia veikla svarbu užsiimti mokykloje, norint tapti aktoriumi?
– Svarbu lavinti visus įrankius, kurie reikalingi aktoriui. Svarbu šokti, muzikuoti, aktyviai sportuoti. Pačiame pirmame aktorystės studijų kurse reikia mokėti padaryti špagatą, stovėti ant galvos, tad jei nebūsi sportiškas, gali nepavykti atlikti daugelio nurodymų ir negausi įskaitos.
Taip pat reikia gebėti dainuoti tiek vienam, tiek ansamblyje. Jei vaikystėje nebus lavinti įvairūs gebėjimai, pasirinkus aktorystės studijas gali būti didelių sunkumų. Anksčiau ar vėliau visi studentai persilaužia, bet reikia daug dirbti, kur kas paprasčiau būtų, jei svarbiausi dalykai būtų lavinami nuo mažens.
– Kur šiuo metu rengiami aktoriai?
– Aktoriais galima tapti studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nors bandoma aktorius rengti ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Noriu pabrėžti, kad Lietuvoje tradiciškai rengiami teatro aktoriai. Kino aktorystės specifika yra visai kita.
– Esate viena iš Keistuolių teatro įkūrėjų. Kaip buvo įkurtas šis teatras?
– Tais laikais mes pirmieji įkūrėme privatų ir nepriklausomą teatrą. 1989 metų sausio 6 dieną susėdome su Aidu Giniočiu, Sigučiu Jačėnu bei režisieriumi Romu Vikšraičiu ir nusprendėme įkurti teatrą. Tuo metu privačiame sektoriuje galiojo kooperatyvo forma, tad mūsų teatras buvo kooperatyvas „Teatras“. Mums pritaikė didžiulius mokesčius kaip kokiems verslininkams ir teko juos mokėti.
Aktorius pasirinkdamas profesiją gauna dovaną – per vieną gyvenimą nugyventi daug gyvenimų.
Kiek vėliau tapome pirmąja viešąja įstaiga kultūros srityje. Pirmasis teatro dešimtmetis buvo sunkus visomis prasmėmis, mes buvome nepripažinti, sulaukdavome tik žiūrovų palaikymo. Ypač mūsų spektaklius mėgo lankyti vaikai. Jų dėka buvome mylimi, laukiami ir populiarūs.
– Koks yra aktoriaus gyvenimo ritmas?
– Reikėtų pasakyti, kad aktoriaus darbas visiškai netelpa į įprastus darbo laiko rėmus, kai dirbama nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro. Kiekvieną mėnesį skiriasi aktorių repeticijų laikas, kiekvieną mėnesį suvaidinamas skirtingas skaičius spektaklių, tad šiame darbe nėra jokio pastovumo ar nusistovėjusių taisyklių. Taip pat nėra ir pastovaus atlyginimo.
– Iš aktoriaus darbo turbūt nepavyktų susikrauti didžiulių turtų?
– Tikrai ne. Patyręs aktorius per mėnesį gali suvaidinti apie 10 spektaklių, turintis mažiau patirties kartais vaidina tik dviejuose trijuose. Taigi pragyventi nelengva, ir aktoriai ieškosi papildomų veiklų.
Valstybiniuose teatruose dalis aktorių gauna pastovius atlyginimus, jų finansinė padėtis galbūt kiek geresnė.
– Vaidinote spektaklyje „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, kuris sulaukė didelio populiarumo, bet buvo baigtas rodyti. Kodėl taip nutinka, kad neberodomi populiarūs spektakliai?
– Spektakliai baigiami rodyti dėl skirtingų priežasčių. Jūsų minėtas spektaklis buvo nutrauktas dėl to, kad mes tiesiog pasenome. Visi vaidinome jaunuolius, o iš tikrųjų mums visiems jau buvo per penkiasdešimt metų.
Spektaklyje „Geltonų plytų kelias“ aš vaidinau mergaitę Dorotę, kol man suėjo trisdešimt. Gal trisdešimties metų dar gali vaidinti jauną mergaitę, bet vėliau gali atrodyti juokinga, jei pagyvenę aktoriai vaidina jaunuolius.
Kita priežastis – spektakliai pasensta. 2000 metais sukūrėme spektaklį „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“, jis tuo metu buvo labai populiarus ir aktualus, bet dabar pasikeitę laikai, problematika paseno. Kas porą metų į spektaklį įtraukdavome naujų dalykų, bet vis tiek atėjo laikas baigti jį rodyti.
– Taigi spektakliai pasensta ir būna nutraukiami. Kiek kitaip yra su serialu „Giminės“, kuriame jūs vaidinate daugybę metų. Kaip atsidūrėte šiame seriale?
– Pati pirma scena buvo nufilmuota 1992 metais. Joje vaidinau aš ir Vytautas Rumšas, mes buvome pirmieji aktoriai, kurie pasirodė kadre, filmavimas vyko prie Neries upės. Kodėl mane atrinko vaidinti šiame seriale, reikėtų klausti režisieriaus.
Mano gyvenime buvo daug dalykų, kurie Lietuvoje vyko pirmą kartą, ir aš turėjau galimybę juose dalyvauti. Dabar yra daug lietuviškų serialų, o „Giminės“ buvo pirmasis. Jis buvo filmuojamas kaip kinas, tuo metu niekas nežinojo, kad serialą galima iškepti per mėnesį. Mes serialą filmavome visus metus, per mėnesį būdavo nufilmuojama tik viena serija.
Įdomiausia buvo tai, kad vaidindami „Giminėse“ mes senome natūraliai, vaidinant kurioje nors scenoje man nebereikia režisieriaus klausti, kaip vaidinti, nes mes viską jau išgyvenę.
– Ką jums reiškia vaidinimas šiame seriale?
– Kaip ir Keistuolių teatras, taip ir kuriamas Angelės vaidmuo šiame seriale yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Aktorius pasirinkdamas profesiją gauna dovaną – per vieną gyvenimą nugyventi daug gyvenimų.
Seriale vaidinamos Angelės gyvenimas yra iš tikrųjų nugyventas. Eidama kur nors Antakalnyje iš praeivių kartais išgirstu, kad į mane kreipiamasi ne kaip į Iloną, o kaip į serialo „Giminės“ personažą Angelę.
– Kaip dirbama serialo filmavimo aikštelėje?
– Dabar serialą „Giminės“ filmuojame visiškai kitaip negu prieš kelis dešimtmečius. Seniau gaudavau vienos serijos scenarijų ir viską filmuodavome paeiliui, o dabar visi aktoriaus vaidmenys nufilmuojami per kelias dienas, prieš atvykdama į filmavimą gaunu visą scenarijų.
Taigi dabar filmavimas užtrunka trumpiau, bet viskas yra kur kas sudėtingiau, tenka šokinėti nuo siužeto pradžios į pabaigą, paskui vėl grįžti į pradžią...
Mano gyvenime yra buvę taip, kad scenarijų gavau tik atvykusi į filmavimą, bet įprastai stengiuosi scenarijų sužinoti iš anksto.
– Kurie aktoriai turėjo įtakos jums kaip kūrybinei asmenybei?
– Pirmiausia prisimenu savo mokytoją profesorę Ireną Vaišytę, kuri, kaip ir tėvai, padarė man didžiausią įtaką. Taip pat įtakos turėjo mano kolegos, su kuriais susitikau tiek scenoje, tiek kine ar „Giminių“ seriale: Antanas Šurna, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė. Iš daugumos aktorių, su kuriais teko dirbti, ko nors išmokau.
Mano gyvenime yra buvę taip, kad scenarijų gavau tik atvykusi į filmavimą.
– Ką papasakotumėte apie teatro aktorių gastroles?
– Iš gastrolių patys nuostabiausi prisiminimai, bet jos baigėsi prieš dešimt–penkiolika metų. Prieš kelis dešimtmečius gastrolėse praleisdavome po kelias savaites, net jei išvykdavome į Kauną, kuris nedaug nutolęs nuo Vilniaus.
Dabar, net jei reikėtų suvaidinti tiek pat spektaklių, kaip ir anksčiau, vis tiek kasdien važinėtume į Vilnių, nes dabar kiti laikai, visiškai kiti gyvenimo greičiai. Ko gero, tik nuvykę į Lietuvos šiaurę ar pajūrį liktume nakvoti, jei turėtume vaidinti spektaklius kelias dienas iš eilės, nes nemažas atstumas, tad neapsimokėtų kasdien važinėti.
Teko gastroliuoti ir labai toli – vykome į JAV. Ten esu buvusi keturis kartus po pusantro mėnesio. Lankydamiesi teatro gastrolėse užsienyje visada stengdavomės susiorganizuoti pažintines ekskursijas.
– Esate įkūrusi vaikų muzikinio ugdymo mokyklą. Kaip kilo ši mintis?
– Kai lankiau darželį ir manęs klausdavo, kuo noriu būti, buvau tikra, kad būsiu darželio vaikų muzikos mokytoja. Matyt, reikėjo įvykdyti sau duotą pažadą.
O jei kalbėtume rimtai, visada esu su muzika, baigiau dvi muzikos mokyklas. Vėliau nuotoliniu būdu įgijau tarptautinę ikimokyklinio muzikos edukatoriaus licenciją, paskui baigiau muzikos pedagogikos magistrantūrą.
O ir dirbdama Keistuolių teatre turėjau daug sąsajų su vaikais. Kai pagimdžiau sūnų, norėjau jam tokio ugdymo, kokį gavo mano dukros. Tačiau tos mokytojos, pas kurią mokėsi mano dukros, jau nebebuvo. Esu parašiusi magistro darbą apie muzikinio ugdymo svarbą ir supratau, kad vaikams reikalingas kokybiškas ikimokyklinis muzikinis ugdymas.
Tad nusprendžiau atidaryti vaikų muzikos mokyklą, į ją iš viso susirenka apie 100 vaikučių, tačiau per vieną užsiėmimą dirbame su ne daugiau kaip 10 vaikų.
– O kokią vietą jūsų širdyje užima dainuojamoji poezija?
– Aš pati kadaise kūriau dainas, bet jas vertinau skeptiškai. Vėliau pradėjau rašyti eilėraščius, jų beveik niekam nerodydavau, tik artimiausiems draugams.
Akivaizdu, kad žmogui saviraiškos visada prireikia. Mano sąsaja su dainuojamąja poezija užsimezgė Dainos teatre, vėliau tęsėsi Keistuolių teatre.
Lietuviška dainuojamoji poezija turi savitą braižą, man labai patiko Vytauto Kernagio pasakyta mintis apie tai, kuo dainuojamoji poezija skiriasi nuo paprastų dainų. Dainuojamosios poezijos autorius turi išgirsti melodiją eilėraštyje, pajausti, ir tik tada ji taps geru dainuojamosios poezijos kūriniu. Kai sukuriama muzika, o tik vėliau jai parašomi žodžiai, tai yra, ko gero, įprastos dainos.
– Turite labai daug veiklų, neabejoju, kad dar ne visos svajonės išsipildė...
– Aš turiu labai daug svajonių, ypač apie kūrybą, tik kartais laiko pritrūksta. Labai laukiu, kada rasiu laiko ir galimybių daug keliauti. Tikiu, kad jei svajoji ir galvoji, tai anksčiau ar vėliau įvyksta.
Esu labai laiminga, kad studentai dėkoja ne tik už auditorijoje vestas dalykines, bet ir gyvenimo pamokas.
– Kas darbe jums teikia didžiausią laimę?
– Man didžiausia laimė, kai sudėtingoje situacijoje ateina žinia, ir aš žinau, ką pasakyti, arba suprantu, ką reikia daryti. Tai dažniausiai vyksta vaikų ugdymo darbe, teatre. Su kiekvienu vaiku reikia mokėti kalbėti jam suprantama kalba, svarbu rasti sau atsakymą, kuria linkme pakreipti vaiko ugdymą.
Kartą po vaidinto spektaklio „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“ prie manęs priėjo mergina ir pasakė: „Aš norėjau nusižudyti. Turėjau paskutinį norą ateiti pasižiūrėti šio spektaklio, bet po jo aš nebenoriu nusižudyti. Jūsų žodžiai „svarbiausia būti kažkam reikalingam“ man leido suprasti, kad ir aš esu kažkam reikalinga.“
Teatras turi didelę galią, ir didelė laimė, jei po spektaklio žmonės išeina su geromis emocijomis, pakylėti. Esu labai laiminga, kad studentai dėkoja ne tik už auditorijoje vestas dalykines, bet ir gyvenimo pamokas. Džiaugiuosi, kai po užsiėmimo muzikos mokyklėlėje vaikai prie manęs pribėga ir klausia, kada vėl pasimatysime. Tada ir aš jaučiuosi reikalinga, tai man labai svarbu.
Daugiau detalių iš pokalbio su I.Balsyte rasite M.Karanausko knygoje „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“.
Herojai – žinomi ir nežinomi mums žmonės, pačių įvairiausių profesijų atstovai, kuriuos vienija tikėjimas, jog jiems pavyko atrasti pasitenkinimą bei džiaugsmą teikiančią veiklą.
